Rugsėjo 9 d. prasidėsiant Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimo, yra ženklų, kad ilgametis Baltarusijos prezidentas pagaliau padarys tai, kam nesiryžo daugelį metų, – pasirašys susitarimą, visiems laikams pakirsiantį jo šalies suverenitetą, informuoja „Laisvosios Europos radijas / Laisvės radijas“.

Rugpjūčio 31 d. Baltarusijos ambasadorius Rusijoje Uladzimiras Semaška pranešė, kad visi integracijos sutarties, dėl kurios Minskas ir Maskva su pertraukomis derasi du dešimtmečius, planai yra beveik parengti ir greitai juos bus galima pasirašyti.

„Mes, ačiū Dievui, po trejų metų priartėjome prie finišo linijos – liko tik vienas iš 28 planų, – sakė diplomatas ir pridūrė, jog derybos gali baigtis šią savaitę. – Manau, kad jis bus paruoštas rugsėjo 7 d.“

Rugsėjo 9 d. Maskvoje numatytas A. Lukašenkos ir V. Putino susitikimas jiems bus jau penktasis šiais metais ir įvyks kiek daugiau nei po metų nuo tada, kai Baltarusijoje prasidėjo beprecedenčiai masiniai protestai – didžiausias iššūkis A. Lukašenkai nuo pat atėjimo į valdžią 1994-aisiais.

Jeigu bus pasirašytas paskutinis planas, Baltarusijos ir Rusijos santykiai kardinaliai pasikeis – šalys taps dar labiau susaistytos politiniu, kariniu ir ekonominiu atžvilgiais, įskaitant bendros valiutos įvedimą.

„Jei bus pasirašyti integracijos susitarimai, tai liudys apie reikšmingą Baltarusijos valdžios nusileidimą esant spaudimui, kuriam ji negali pasipriešinti“, – „Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo“ Baltarusijos tarnybai sakė politikos analitikas Siarhejus Bohdanas.

Šį kartą viskas kitaip

Derybos dėl vadinamosios sąjunginės valstybės vyksta nuo 1999 m., kai Rusijos ir Baltarusijos vadovai pasirašė Sąjunginės valstybės sutartį. Bėgant metams, paaiškėjo nedaug konkrečių derybų smulkmenų, nes deramasi už uždarų durų. Anot analitikų, daugiausia derybininkų nuomonės nesutampa dėl mokesčių politikos, energijos kainų ir bendros valiutos.

Beje, tai ne pirmas atvejis, kai A. Lukašenka ar jo pavaldiniai švaistosi pareiškimais apie ketinimą užbaigti integraciją, tačiau paskutinę akimirką persigalvojama, ko gero, baiminantis, kad toks susitarimas sumažins asmeninę galią. Bet šį kartą viskas kitaip.

Ir taip ne itin draugiški Baltarusijos ir Vakarų santykiai ėmė itin prastėti 2020 m. rugpjūčio mėnesį, kai A. Lukašenka buvo perrinktas prezidentu, tačiau opozicija ir Vakarų valstybės šiuos rinkimus laiko suklastotais, kaip ir visus kitus prezidento rinkimus, surengtus jo 27-erių metų trukmės valdymo laikotarpiu. Dešimtims tūkstančių gyventojų išėjus į gatves protestuoti, A. Lukašenkos atsakas buvo labai nuožmus.

Nuo tada sulaikyta daugiau nei 34 tūkst. žmonių, šimtai sumušta gatvėse ir kalėjimuose, uždaryta nepriklausoma žiniasklaida, o opozicijos lyderiai yra arba įkalinti, arba pabėgę iš šalies, įskaitant Sviatlaną Cichanouskają, kurią opozicija paskelbė tikrąja prezidento rinkimų laimėtoja.

Kadangi Vakarai nepripažįsta rinkimų rezultatų ir pradėjo ketvirtą sankcijų A. Lukašenkai, artimiausiems jo aplinkos žmonėms ir su juo susijusioms įmonėms etapą, 67-erių metų amžiaus diktatorius kaip niekada anksčiau yra priklausomas nuo V. Putino paramos.

Rusija daugelį metų subsidijuoja Baltarusijos ekonomiką, iš dalies pigiai eksportuodama žaliavinę naftą, kuri Baltarusijoje perdirbama ir gerokai brangiau parduodama Vakarų šalių rinkose.
Kremlius Baltarusijai skyrė paskolų už 1,5 mlrd. JAV dolerių ir kitą paramą, įskaitant galimą karinę pagalbą, apie kurią A. Lukašenka prakalbo praėjusią savaitę. Tiesa, ši parama greičiausiai brangiai atsieis. Analitikai baiminasi, kad Kremlius naudojasi A. Lukašenkos pažeidžiamumu ženklioms nuolaidoms išpešti.

2018 m. pabaigoje Rusija davė suprasti, kad Baltarusija turės ryžtis glaudesniems ryšiams, jeigu nori didesnio ekonominio bendradarbiavimo naudos. 2019 m. abi šalys intensyviai derėjosi, nes dėl 28 integracijos planų vylėsi susitarti iki 2019 m. gruodžio mėnesio, žymėjusio Sąjunginės valstybės sutarties pasirašymo dvidešimtmetį.

„28 integracijos planus derėtų laikyti užbaigtu, išsamiu 1999-ųjų Sąjunginės valstybės sutarties priedu, – „Laisvosios Europos radijui / Laisvės radijui“ skirtame el. laiške rašė Varšuvoje įsikūrusio Rytų studijų centro vyresnysis darbuotojas Kamilis Klysinskis. – Pasirašius visus susitarimus, Baltarusija liks atskira šalimi, oficialiai nepriklausoma, bet beprecedenčiu mastu integruota į Rusijos ekonomiką ir teisinę sistemą.“

Bet taip nenutiko, ir A. Lukašenka, ne kartą žadėjęs neatsisakyti suvereniteto, 2019 m. gruodžio mėnesį leido baltarusiams protestuoti prieš glaudesnius santykius su Rusija ir nesiuntė policininkų pasipiktinusiems piliečiams vaikyti.

Savo ruožtu, Rusija iš pradžių nutraukė, o paskui sumažino žaliavinės naftos ir dujų eksporto apimtis. Tokie veiksmai ne tik padidino įtampą tarp kaimynių, bet ir dar labiau pagerino Baltarusijos santykius su Vakarais, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kurios 2020 m. kovo mėnesį į šalį atgabeno pirmąją žaliavinės naftos siuntą. Be to, 2020 m. vasario mėnesį Baltarusijoje lankėsi Mike’as Pompeo. Tai buvo pirmasis JAV valstybės sekretoriaus pareigas užimančio asmens vizitas į šią šalį per daugiau nei du dešimtmečius.

Visgi A. Lukašenkos veiksmai protestuotojų atžvilgiu po ginčytinų rinkimų, įskaitant gegužės mėnesį Minske priverstinai nutupdytą „Ryanair“ lėktuvą, siekiant suimti opozicijos tinklaraštininką Ramaną Pratasevičių ir jo merginą, rusę Sofiją Sapegą, sukėlė Vakarų valstybių pasipiktinimą. Atšalus santykiams su Vakarais, A. Lukašenka vėl atsigręžė į Kremlių.

Teks brangiai sumokėti?

Vizos pareigoms eiti negavusi JAV ambasadorė Baltarusijoje Julie Fisher birželio mėnesį Senato komitetui nurodė, kad „Lukašenka asmeniniais tikslais pastoviai perdavinėja Baltarusijos suverenitetą Rusijai nuo tada, kai atėjo į valdžią daugiau nei prieš du dešimtmečius“, ir pasidalijo niūriu įspėjimu.

„Kol Lukašenka bus valdžioje, tol Baltarusijai grės rizika tapti Rusijos dalimi pagal Sąjunginės valstybės sutartį. Toks scenarijus turėtų siaubingų pasekmių Baltarusijos gyventojams, jų viešajai nuomonei, pilietinėms teisėms ir laisvėms, kultūrai ir identitetui“, – birželio 9 d. Užsienio reikalų komiteto nariams pareiškė ji.

S. Cichanouskaja to paties posėdžio metu sakė, kad A. Lukašenka Baltarusiją verčia „Europos Šiaurės Korėja: neskaidria, nenuspėjama ir pavojinga“.

Pats Baltarusijos vadovas atkakliai tvirtina, kad bet koks susitarimas su Rusija nė kiek nepakenks šalies suverenitetui.

„Šiandien esame tokie išsilavinę ir protingi, kad galime sukurti santykius, kokių neturi nei federalinės, nei unitarinės valstybės, nekeldami pavojaus nei Rusijos, nei Baltarusijos suverenitetui“, – rugpjūčio mėnesį teigė jis.

Taip pat A. Lukašenka sakė, kad integracijos planai gali būti pasirašyti spalio ar lapkričio mėnesį, kai turėtų susitikti Sąjunginės Valstybės Aukščiausioji Taryba. „Jeigu rugsėjo 9 d. pagaliau susitarsime su Rusijos prezidentu, vyriausybė susirinks rugsėjo 10–11 d., apsvarstys ir priims šiuos planus. Tada juos patvirtins Aukščiausioji Taryba“, – kalbėjo jis.

Sąjunginės valstybės įsteigimas – vis dar toli?

Vis dėlto analitikai nusiteikę skeptiškai.

„Daug kartų girdėjome įvairių pareiškimų, kad integracijos susitarimai bus pasirašyti artimiausiu metu, – „Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo“ Baltarusijos tarnybai priminė analitikas Andrejus Kazakevičius. – Nemanau, kad bus pasirašyti „planai“, ženkliai apribojantys Baltarusijos suverenitetą, bet Rusija šį procesą naudoja savo įtakai Baltarusijai, kuri ir taip gana didelė, stiprinti.“

Pranešęs, kad visi planai bus parengti iki rugsėjo 7 d., U. Semaška vėliau pridūrė, kad „kai kuriems planams priimti reikia ne tik bendro tarpvyriausybinio susitarimo, bet ir pluošto dokumentų“.

Ambasadoriaus teigimu, mokesčių ir muitinių sistemų suderinimas gali užtrukti iki 2,5 metų (tiesą sakant, ministras pirmininkas Ramanas Haloučenka neseniai pažymėjo, kad kai kurių susitarimų įgyvendinimas gali būti ištęstas iki šešerių metų, t. y. iki 2027-ųjų).

K. Klysinskis mano, kad ambasadoriaus žodžiai signalizuoja A. Lukašenkos derybinę gudrybę, nes Baltarusijos prezidentas „turi labai nedaug laiko“ ir „ribotą priemonių kiekį“.

„Viena iš jų – jo parašas ant integracijos planų, – samprotavo analitikas. – Žinoma, ant kortos pastatytos subsidijos energijai (dujų ir naftos kainos), naujos paskolos ir kita finansinė parama. Manau, kad U. Semaška turėjo užduotį įvertinti Rusijos reakciją, išsiaiškinti, ką Baltarusija galėtų gauti mainais į „greitas Minsko nuolaidas“.

Nors 2019 m. V. Putinas spaudė Baltarusiją pasirašyti integracijos planus, gali būti, kad dabar jis nedega dideliu noru užbaigti Sąjunginės valstybės įsteigimą, ypač atsižvelgiant į „radikalius pokyčius“ Baltarusijoje nuo 2019-ųjų, atkreipė dėmesį politikos analitikas Artiomas Šraibmanas.

„Galima pranešti apie sėkmę derybose dėl glaudesnės integracijos, bet visi supranta, kad A. Lukašenka niekada nesutiks būti Rusijos provincijos gubernatoriumi, – Maskvos Carnegie centrui skirtoje analizėje rašė jis. – Privertus A. Lukašenką pasirašyti, sutarčiai nepritars Baltarusijos gyventojai, o Vakarai jos nepripažins dėl A. Lukašenkos legitimumo klausimo.“

Taigi, Sąjunginės valstybės sutartis yra paskutinis A. Lukašenkos koziris derantis su Kremliumi, todėl vargu ar jis jo atsisakys, įsitikinęs K. Klysinskis: „Didžiausią Baltarusijos turtą – nepriklausomybę – atidavęs A. Lukašenka taptų mažiau svarbus Maskvai, ir Kremlius galėtų nuspręsti jį pakeisti stabilesnės psichikos ir labiau prognozuojamu asmeniu.“