Nuo tokios nesėkmės nebuvo apsaugota netgi tarptautinė kompanija „Coca Cola“: 2016-ųjų naujametinėje kampanijoje buvo palikta topografinė klaida – tarptautinei teisei prieštaraujantis faktas. Per socialinius tinklus nuvilnijo pasipiktinimas, kompanija netrukus parašė atsiprašymo laišką Ukrainos ambasadai Jungtinėse Valstijose ir pataisė žemėlapio vaizdą.

Reakcija buvo tokia greita, kad gėrimo vartotojai Ukrainoje nespėjo įgyvendinti savo pažadų boikotuoti populiarųjį gėrimą, kuris yra išpilstomas ir didelėje gamykloje netoli Kijevo. Šis iš pažiūros menkas incidentas pakankamai ryškiai pabrėžia, kaip pastaruoju metu buvo nustumta Ukrainos pusiasalio okupacijos tema: jos iš esmės nėra „didžiojoje“ informacinėje erdvėje, rašo delfi.lt/ru.

Apie karą Donbase žinoma ir kalbama žymiai daugiau, nei girdisi apie Krymo okupaciją. Be to, svarbu tai, kad egzistuoja Normandijos formatas: aukščiausio lygmens keturių šalių (Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos) dialogas dėl konflikto rytinėje Ukrainoje sprendimo. Ir nors Maskva nuolatos bando sumenkinti šias derybas iki Kijevo ir apsiskelbusių respublikų lygmens, toks formatas visgi yra.

O Krymo atveju viskas yra kitaip: egzistuoja daugybė Jungtinių Tautų rezoliucijų, raginančių atkurti Ukrainos teritorinį vientisumą, atskiros valstybės taiko sankcijas šaliai agresorei, tačiau iki šiol nebuvo vienos tarptautinės platformos, kurioje būtų bandoma spręsti Krymo problemą.

Volodymyras Zelenskis
Foto: Zuma Press / Scanpix

Krymas ir Donbasas tarptautinės bendruomenės akyse atrodo visiškai skirtingai. Pastarasis yra išdeginta žemė, humanitarinės katastrofos vieta. Jei šiame regione ir apsilanko Europos politikai, tai jie atvyksta išskirtinai tik į Kijevo kontroliuojamas teritorijas. Į „Luhansko liaudies respubliką“ ir „Donecko liaudies respubliką“ atvyksta labai savotiški užsieniečiai: tai paprastai būna arba kraštutiniai ekstremistai, arba „sėkmės kariai“.

O štai Vokietijos, Prancūzijos, Italijos parlamentarai nesivaržo apsilankyti Kryme. Tai daugiausia būna euroskeptiškų partijų atstovai, prijaučiantys Rusijai, visgi faktas išlieka faktu: jokių rimtų pasekmių Europos politikams tokie vizitai neatneša. O ir verslai kartais džiaugiasi galėdami apeiti sankcijas: skandalas dėl „Siemens“ turbinų tiekimo į okupuotą pusiasalį – ryškus to patvirtinimas.

Maskva vargiai rimtai tikėjosi, kad tarptautinė bendruomenė greitai susitaikys su Krymo okupacija. Todėl Kremlius nutarė rinktis „šliaužiančio“ įteisinimo kelią: tai minimalus Krymo temos aptarinėjimas informaciniame lauke, o ypač – diplomatiniu lygmeniu, lobizmas dėl laipsniško sankcijų panaikinimo, spekuliacijos dėl vandens tiekimo, kuriuo, Rusijos manymu, Ukraina privalo aprūpinti pusiasalį, taip pat visiškas okupuotos teritorijos militarizavimas pagal Kaliningrado srities pavyzdį.

Kijevo sprendimas suorganizuoti Krymo platformą – tarptautinį koordinavimo mechanizmą, kuriuo siekiama sugrąžinti pusiasalį į Ukrainos sudėtį – yra rimtas proaktyvus žingsnis, Maskvoje paskatinęs emocijų pliūpsnį. Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas platformą pavadino „nedraugiška antirusiška priemone“.

Krymo platforma buvo ilgai ir sistemingai ruošiama, o pirmojo jos viršūnių susitikimo data buvo parinkta pakankamai sėkmingai: šių metų rugpjūčio 23 diena, 30-ųjų Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo metinių išvakarės.

Kaip juokaujama ekspertų aplinkoje, viršūnių susitikimas tapo savotišku „Ukrainos draugų surašymu“. Tiesą pasakius, kokybinė ir kiekybinė delegacijų sudėtis (jų iš viso buvo 46) rodo, kad iš esmės taip ir yra. Viršūnių susitikime kaip aukščiausio lygio dalyvės buvo pristatytos Rytų Europos šalys (tarp jų – ir Lietuva), nuosekliai remiančios Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimą.

Foto: AP / Scanpix

„Sunkiasvorės“ Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos į Kijevą išsiuntė ministrus. Solidarumą išreiškė tokios tolimos šalys kaip Japonija. Naujoji Zelandija ir Kanada delegavo savo ambasadorius. Reikšminga tai, kad Krymo platformoje nebuvo Azerbaidžano atstovo. Pastarajame Kalnų Karabacho konflikte Kijevas atvirai palaikė šią šalį dėl teritorinio vientisumo atkūrimo.

Viršūnių susitikime Baku netiesiogiai atstovavo Altajus Efendijevas, aljanso GUAM (dar dešimtajame dešimtmetyje įkurtos Gruzijos, Ukrainos, Azerbaidžano ir Moldovos organizacijos, kuri šiandien iš esmės užleido vietą Europos Sąjungos inicijuotai Vakarų partnerystės programai) generalinis sekretorius.

Viršūnių susitikimo dalyviai buvo solidarūs Rusijos suvaržymo ir būtinybės panaikinti Krymo okupaciją klausimais. Volodymyro Zelenskio teigimu, tai yra tokia užduotis, kurios Ukraina nėra pajėgi įveikti savarankiškai. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad Krymo platforma yra reikšminga „tolesnio neteisėtos ir nelegitimios Krymo aneksijos nepripažinimo kontekste“. Kiti lyderiai ir politikai kalbėjo panašiai. Tačiau pro džiugesį ir optimizmą skverbėsi žodžiai, kuriuos Kijevo atžvilgiu vargiai galima vadinti guodžiančiais.

Vykdomasis Europos Komisijos pirmininkės pavaduotojas Valdis Dombrovskis pareiškė, kad nemato perspektyvų per artimiausius trejus – penkerius metus pradėti Ukrainos narystės Europos Sąjungoje procedūrą. Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid, prabėgus trims dienoms po viršūnių susitikimo, interviu portalui „Evropeiskaja pravda“ sakė, kad Kijevui, siekiant Europos integracijos, prireiks „20 metų darbo“. Tokias Europos politikų replikas aktyviai išnaudoja Rusijos propaganda ir jos ruporai: aiškinama, kad Ukrainos Europos Sąjungoje neva niekas nelaukia, tad kokia prasmė ten veržtis?

Visgi Krymo platformos esmė nėra Ukrainos ateitis Europos Sąjungoje. Viršūnių susitikime Kijeve buvo priimta deklaracija, kurios pagrindas yra sąveika ir koordinavimas taikaus Krymo okupacijos panaikinimo, tolesnių sankcijų, spaudimo Rusijai dėl tarptautinės teisės įgyvendinimo ir bendradarbiavimo nacionalinių parlamentų lygmeniu klausimais. Tad steigiamojo renginio rezultatas iš esmės yra geras. Kyla esminis klausimas: kaip platforma veiks ateityje?

Foto: AP / Scanpix

Tą pačią dieną, rugpjūčio 23-ąją, Ukrainos sostinėje buvo atidarytas Krymo platformos biuras, kuris, pasak Ukrainos prezidento, veiks visą parą. Tačiau netgi jeigu Kijevas laikysis tokio režimo, kiek aktyvios bus deklaraciją pasirašiusios šalys?

Iš Rusijos pusės jau girdėti erzinimas ir patyčios dėl to, kad platforma tėra vienkartinis renginys, neturėsiantis realių pasekmių. Labiausiai tikėtina, kad nuosekliausiai savo pozicijos dėl Krymo okupacijos panaikinimo laikysis tos pačios Rytų Europos šalys, visų pirma – Lenkija ir Lietuva. Reikšminga tai, jog Vokietijos lyderė Angela Merkel, likus dienai iki Krymo platformos renginio, lankėsi Kijeve, tačiau nepasiliko ir viršūnių susitikime nedalyvavo.

Niekas iš didžiojo septyneto (G7) šalių lyderių rugpjūčio 23-ąją į Kijevą neatvyko, o tai taip pat yra ženklas, kurį sunkiai būdų galima pavadinti teigiamu. Optimistai aiškina, kad didysis septynetas neabejotinai remia platformą, tiesiog šių valstybių vadovus šiandien labiau neramina Afganistano problema. Pesimistai mano, jog Kijevo iniciatyva paprasčiausiai yra sabotuojama dėl „Nord Stream 2“, kuris, tarkime, Berlynui yra svarbiau už Krymo platformą.

Iš esmės galima daryti tokią išvadą: Kijevas savo teritorijų okupacijos panaikinimo srityje perėjo nuo reaktyvios prie proaktyvios politikos – tai yra vienareikšmiškas privalumas. Sąjungininkų ratas (bent jau deklaracijos lygmeniu) yra pakankamai platus. Krymo platformos dalyvių aktyvumas priklausys nuo jų realios santykių su Maskva būklės.

O ji kiekvienos šalies, atsiuntusios savo atstovus į viršūnių susitikimą Kijeve, atveju yra nestabili. Šiandien Maskva gali „švelniai spausti“, rytoj – kištis į rinkimus, surengti sabotažą (kaip buvo ginkluotės bazių Čekijoje atveju), pasitelkti „Novičiok“ tipo nuodingąsias medžiagas, „investuoti“ į destabilizavimą (nesvarbu, ar tai būtų referendumas Katalonijoje, ar „geltonųjų liemenių“ protestai Prancūzijoje). Tokiomis akimirkomis Krymo platformą gali prisiminti netgi ir tos šalys, kurioms šiandien Rusijos grėsmė atrodo tolima ir abstrakti.