„Jei jos nebūtume sutikę ar jei ji būtų greičiau leidusis laiptais, išsigelbėję nebūtume“, – kalbėjo J. Jonas.
63 metų J. Jonas tebedirba Niujorko ugniagesių departamente ir šiuo metu užima ugniagesių viršininko pavaduotojo pareigas.
„Darbas yra man psichologinės pagalbos mechanizmas“, – artėjant 20-osioms rugsėjo 11-osios atakų metinėms teigė jis per interviu „Reuters“, įvykusį Niujorko Bronkso rajono ugniagesių stotyje.
2001 metų rugsėjo 11-ąją įvykus atakai, J. Jonas, kartu su savo komanda sėkmingai gelbėdamas civilius žmones, buvo pasiekęs net 26-ąjį Šiaurinio bokšto aukštą. Aplinkui griūvant Šiauriniam bokštui, o už kelio sugriuvus Pietiniam, jiems greitai teko pažvelgti savo moraliniams principams į akis. Tačiau pro griuvėsius prasiveržusi šviesa suteikė progą išsigelbėti, nors aplinkui daugybė žmonių žuvo.
„Kartais atrodo, kad tai buvo vakar, kartais atrodo, kad tai nutiko prieš 20 metų, – „Reuters“ sakė J. Jonas. – Tą dieną vykdami į savo operacijas, jautėme milžinišką nerimą ir baimę, bet mes tai padarėme“.
Žinoma, tuo metu dar niekas nežinojo, kas jų laukia. J. Jonas pusryčiavo darbe, kai išgirdo didžiulio trenksmo garsą.
„Pusryčiavau gaisrinės virtuvėje, kai staiga išgirdau stiprų ūžesį, o paskui nugriaudėjo didelis sprogimas. Mes nežinojome, kas tai buvo. Vaikinas, vardu Ray Haydenas suriko, kad į Pasaulio prekybos centrą rėžėsi lėktuvas. Aš išbėgau į lauką ir paklausiau, koks tai lėktuvas. Jis atsakė, kad didelis. Danguje pamačiau didelį dūmų kamuolį“, – prisimena J. Jonas. Tuomet jis su komanda išvyko į katastrofos vietą.
„Kol važiavome per Manhataną, matėme panoraminį horizonto linijos vaizdą. Šiauriniame bokšte išvydome žiojėjant milžiniškas skyles. Iš jų virto liepsnos ir dūmai. Vaizdas buvo pribloškiantis, mums teko save raminti. Ugniagesių departamente dirbau 22 metus, bet nebuvau patyręs ar matęs nieko panašaus“, – kitame interviu „The Sun“ kalbėjo J. Jonas.
„Privažiavome prie Pasaulio prekybos centro Šiaurinio bokšto priekinių durų. Kol rinkomės įrangą, nuo pastato atlėkė griuvėsių gabalai ir trenkėsi į automobilį. Mes pasislėpėme po pėsčiųjų tiltu, kuris per Vakarų gatvę jungia Šiaurinį bokštą su Pasaulio finansiniu centru. Kelis kartus grįžome pasiimti savo įrankių ir įrangos. Kai pamatėme, kad jau viską turime, pažiūrėjau į viršų, ar daugiau niekas nekrenta, ir pasakiau: „Gerai, mes pasirengę, einame“. Ir mes nubėgome prie pastato“, – kalbėjo J. Jonas.
J. Jonas pasakojo apačioje išvydęs du smarkiai apdegusius žmones. Kai įsirėžė lėktuvas, jie buvo liftuose. Orlaivio kuro garai pasklido lifto šachtoje ir užsidegė.
Kol J. Jonas ir jo komanda skubėjo į Šiaurinį dangoraižį, pasigirdo antrasis sprogimas.
„Kol ten stovėjome, ant žemės pamačiau didžiulį juodą šešėlį. Tuomet išgirdome stiprų sprogimą. Lauke išvydome krintant liepsnojančių nuolaužų gabalus. Mes nežinojome, kas tai buvo. Vienas vyras pasakė: „Į Pietinį bokštą ką tik įsirėžė antrasis lėktuvas“. Vestibiulyje galėjai išgirsti, kaip nukrenta smeigtukas. Vienas ugniagesys iš „Rescue One“ komandos pažvelgė viršun ir tarė: „Gali būti, kad šios dienos neišgyvensime“. Tuomet vieni kitiems paspaudėme rankas ir palinkėjome sėkmės. „Džiaugiuosi, kad tave pažinojau. Tikiuosi, vėliau dar susimatysime“, – kalbėjo J. Jonas.
Tuo metu minios žmonių bėgo iš Žemutinio Manhatano.
„Mes žinojome, kad prasidėjo karas, bet nežinojome, su kuo“, – sakė jis.
Pasakodamas savo prisiminimus, J. Jonas iš karto atiduoda pagarbą savo pavaldiniams. „Jie visi pareiškė: „Kapitone, mes esame su jumis“, – teigė jis.
„Dabar buvo mano eilė gauti nurodymus, ir aš nuėjau, kreipiausi į viršininką Haydeną. Maniau, kad jis pasiųs mane į Pietinį bokštą, bet jis liepė pasilikti šiame pastate ir tęsti paieškų bei gelbėjimo operaciją. „Daryk, ką gali“, – pasakė jis. Aš atidaviau jam pagarbą, grįžau pas savo vyrus ir daviau jiems savo nurodymus. „Klausykite, vyrai, štai toks nurodymas, nesąžiningas nurodymas, bet mes turime tai padaryti. Turime lipti viršun ir atlikti paieškų bei gelbėjimo operaciją šiame pastate. Mes negalime naudotis liftais, nes jie jau dega“, – tariau jiems. Paskutinis dalykas, kurį jiems pasakiau, buvo šis: „Jie stengiasi mus nužudyti, vaikinai, eikime“. Ir jie visi atsakė: „Gerai, kapitone. Mes su tavimi“. Ir mes pasukome į Šiaurinio bokšto B laiptinę“, – pasakojo rugsėjo 11-ąją žmones gelbėjęs ugniagesys.
Lipant iš karto po dešimt aukštų į viršų, J. Jonas prisiminė, kaip laiptinėje prasilenkdavo su bėgančiais žmonėmis.
„Turėjome iš karto užlipti į dešimtą aukštą, atgauti kvapą, atsigerti vandens ir eiti toliau. Laiptais į viršų lipo virtinė ugniagesių ir policininkų. Tuo tarpu laiptais žemyn lipo virtinė civilių žmonių. Laiptai tokiam dideliam pastatui buvo gana siauri, todėl lipant teko braukytis pečiais. Žmonės, kurie lipo žemyn, labai džiaugėsi mus matydami. Jeigu jie mus matė, tai reiškė, kad jie ras išėjimą, o jie bėgo nuo to siaubo, kurį matė viršutiniuose aukštuose. Jie mums šaukė padrąsinimo žodžius: „Eikite, išgelbėkite juos, ugniagesiai“, „Telaimina jus Dievas, ugniagesiai“, „Žinote, jūs nusipelnėte paaukštinimo“. Štai tokia dvasia tvyrojo laiptinėje“, – kalbėjo J. Jonas.
Tačiau sugriuvus Pietiniam bokštui, greitai viskas pasikeitė į blogąją pusę. „Nereikėjo daug matematikos, kad suprastum, jog mes jau esame žuvę. Man tai buvo baisiausias tos dienos momentas. Taigi atsisukau į savo vyrus ir pasakiau: „Gerai, vaikinai, jeigu gali sugriūti anas pastatas, gali sugriūti ir šitas. Laikas mums iš čia eiti“, – teigė jis.
„Mes leidomės laiptais žemyn, kol pasiekėme 20 aukštą. Tarpdury stovėjo viena moteris. Ji verkė. Jos vardas buvo Josephine Harris. Ji nusileido iš 73 aukšto, padedama vieno bendradarbio. Bet dabar ji stovėjo tarpduryje ir verkė. Mano vyrai atsisuko ir pažvelgė į mane. Vienas iš jų, Tommy Falco, tarė: „Kapitone, ką norite su ja daryti?“ Pagalvojau, kad kiekviena sekundė, kurią mes iššvaistome, reiškia kiekviena sekunde trumpesnę galimybę, jog mes iš čia ištrūksime. Tuomet pažvelgiau į ją ir supratau, kad ji yra bejėgė. Pasakiau jiems: „Gerai, imkime ją su savimi“. Žmonės mane ne kartą klausinėjo apie tai ir svarstė, kokį monumentalų sprendimą priėmiau, turint galvoje tuo metu tvyrojusią grėsmę. Atsakau jiems: „Taip, bet būtent tai ugniagesiai ir daro“, – kalbėjo jis.
Pasak ugniagesio, pasiekus dešimtą aukštą jis leido sau prabangą pagalvoti: „Jėzau, mes galime iš čia ištrūkti“.
„Mane užvaldė viltis, bet tik kol nenusileidome iki ketvirto aukšto, kur Josephine pargriuvo ant grindų ir pradėjo mūsų maldauti palikti ją vieną“, – sakė jis.
Moteris atsisakė toliau eiti.
Užuot palikęs J. Harris likimo valiai, J. Jonas įbėgo į vieną iš biurų paimti kokios nors kėdės, kad galėtų ją nešti toliau. Tačiau tuomet dangoraižis pradėjo griūti.
„Jeigu ji ketvirtame aukšte nebūtų parklupusi, mes veikiausiai būtume neišgyvenę“, – leidiniui „The Sun“ sakė ugniagesių vadovas, mat viskas, kas buvo aukščiau penkto ir žemiau antro aukšto, visiškai sugriuvo.
„Vis labiau artėjant pastato griūties momentui, griausmas darėsi vis garsesnis, o vibracija – stipresnė. Griūtis spaudė visą orą, kuris buvo pastate, ir tai kėlė laiptinėje tornadą primenantį vėją. Mano vairuotojas Mattas Komarovsky laukė manęs ketvirto aukšto aikštelėje. Tačiau vėjai buvo tokie stiprūs, jog jį pakėlė ir bloškė per du laiptų maršus žemyn. Mūsų laiptinė buvo pribarstyta nuolaužų, griūnant pastatui, ant mūsų krito griuvėsiai, aplinkui girdėjosi tas klaikus besideformuojančio plieno garsas ir... laukėme, tiesiog laukėme, kol ant mūsų užvirs didžiulė betoninė sija ir mus prispaus“, – kalbėjo jis.
„Tuomet viskas liovėsi ir mes atsidūrėme visiškoje tamsoje. Mes kosėjome, springome, iš burnų, akių, ausų bei nosių traukėme visokias atplaišas“, – kalbėjo J. Jonas.
Jis pradėjo šaukti vardais savo kolegas – penki jų ir Josephine liko gyvi ir atsipirko nedideliais sužalojimais.
Jie buvo įstrigę laiptinėje ir neturėjo preteksto galvoti, kad visas pastatas sugriuvo – nes jie buvo gyvi. Tačiau jie nebegalėjo lipti žemyn, nes viskas buvo užversta griuvėsiais.
„Mums trukdė blogas matomumas. Mes kvėpavome dūmais ir dulkėmis. Visiems pasakiau: „Žiūrėkite, mes išgyvenome. Mes ne tik parsirasime namo. Mes parsirasime namo dar šiandien“, – prisiminė J. Jonas.
Netrukus jis greitai pastebėjo, kad per griuvėsius, kuriuos sugebėjo praskirti, gali matyti mėlyno dangaus atplaišą. Kai dūmai ir dulkės išsisklaidė, jis susisiekė su netoliese dirbančiais ugniagesiais. Vienas iš jų perdavė virvę, kad jie galėtų išlipti, ir jų būrelis sugebėjo išlįsti į Vakarinę gatvę.
„Žiūriu vaizdo įrašus su griūvančiu Pasaulio prekybos centru ir purtau galvą, nes ugniagesiai žūva po griūnančiais vieno aukšto garažais, nekalbant apie 110 aukštų dangoraižį. Sunku patikėti, nors pats tai patyriau“, – kalbėjo jis.
„Josephine išgyveno mūsų dėka – bet jei nebūtume kartu su ja sustoję ketvirtame aukšte, mes būtume atsidūrę netinkamoje vietoje. Mes išgelbėjome jos gyvybę, bet gali būti, kad ir ji išgelbėjo mūsų gyvybes. Ji buvo mūsų angelas sargas“, – prisimena J. Jonas.
J. Jonas suskubo pridurti, kad tą dieną jis nebuvo vienintelis didvyris. „Tą dieną visi regėjo daug didvyriškų poelgių. Ir jie buvo tikri“, – sakė jis.
Po trumpos pertraukos jis grįžo į darbą ir buvo pakeltas į bataliono vadus. Jo pirmas didesnis gaisras sugrįžus buvo dangoraižyje Bruklino Konio salos dalyje. „Pilve pajutau kelis drugelius, – prisiminė jis gaisro sukeltą jausmą. – Mes ten nuvykome, vyrai atliko puikų darbą, užgesino gaisrą. Niekas nežuvo, niekas nenukentėjo. Ir staiga suvokiau, kad viskas bus gerai“.
Po rugsėjo 11-osios jis daug metų palaikė kontaktą su J. Harris. Jie kartu dalyvaudavo paraduose ir kartu lipdavo į sceną.
2011 metais ji mirė nuo širdies infarkto.
„Jos paskutinis veiksmas buvo skambutis ugniagesių departamentui, nes ji žinojo, kad patyrė infarktą. Ji buvo drąsi moteris“, – pridūrė J. Jonas.
Tragiška rugsėjo 11-oji
2001 metų rugsėjo 11-ąją, antradienį, teroristai užgrobė amerikiečių keleivinių lėktuvų ir taranavo du Niujorko dangoraižius. Iš viso žuvo beveik trys tūkstančiai žmonių.
Šis teroristinis išpuolis tapo vienu iš strategiškai svarbiausių ir geriausiai žinomų šiuolaikinės istorijos įvykių ne tik Jungtinėms Valstijoms, bet ir visam pasauliui.
Nedidelės teroristų mirtininkų grupelės virš rytinės JAV pakrantės užgrobė keturis keleivinius orlaivius. Tie lėktuvai virto gigantiškomis valdomomis bombomis, nutaikytomis į simboliškai itin svarbius Niujorko ir Vašingtono statinius.
Du lėktuvai rėžėsi į Pasaulio prekybos centro Niujorke komplekso bokštus-dvynius. Pirmasis Šiaurinį dangoraižį taranavo 08:46 val. ryto vietos laiku. Antrasis į Pietinį dangoraižį įskrido 09:03 val.
Dangoraižiuose kilo gaisras, užkirtęs kelią gelbėtojams iki viršutiniuose aukštuose įkalintų žmonių. Po kiek mažiau nei dviejų valandų abu 110 aukštų pastatai griuvo.
09:37 val. ryto keleivinis lėktuvas taranavo vakarinį Pentagono – milžiniško Jungtinių Valstijų gynybos ministerijos pastato – fasadą.
Ketvirtojo keleivinio lainerio keleiviai pasipriešino pagrobėjams, ir lėktuvas 10:03 val. nukrito lauke Pensilvanijos valstijoje. Spėjama, kad šis lėktuvas turėjo rėžtis į Kapitolijaus pastatą Vašingtone.
Žuvo 2977 žmonės (neskaitant devyniolikos teroristų mirtininkų), dauguma – bokštuose-dvyniuose Niujorke.
Visuose keturiuose užgrobtuose keleiviniuose lėktuvuose buvo 246 keleivių ir įgulos narių. Visi žuvo. Pasaulio prekybos centro komplekso dangoraižiuose iš karto arba vėliau nuo patirtų sužalojimų mirė 2606 žmonės. Pentagono pastate pareikalauta 125 žmonių aukų.
Pati jauniausia auka buvo dvejų metukų Christin Lee Hanson, kartu su tėvais Peteriu ir Sue skridusi viename iš užgrobtų lėktuvų. Pati vyriausia auka – 82 metų Robertas Nortonas: jis su žmona Jacqueline taip pat buvo vieno iš tų keturių lainerių keleivis.
Kai lėktuvai taranavo Pasaulio prekybos centro komplekso bokštus, juose buvo apie 17 tūkst. 400 žmonių. Šiauriniame bokšte neišgyveno nė vienas žmogus, buvęs aukščiau smūgio sulaukusių aukštų.
Pietiniame bokšte pavyko išgyventi aštuoniolikai buvusių aukščiau smūgio vietos.
Tarp žuvusiųjų – 77 šalių piliečiai. Niujorkas per bokštų griūtį prarado 441 nepaprastųjų situacijų tarnybų darbuotoją. Tūkstančiai buvo sužeisti arba sunkiai nukentėjo.
