Europai – skirtingai nei JAV, su Afganistanu jungiamai sausumos keliais, – Talibano sugrįžimas reiškia labiau apčiuopiamas grėsmes: ne tik terorizmo, bet ir masinės migracijos bei prekybos heroinu. Nepalaikiusios su Afganistanu diplomatinių ryšių, dabar Europos vyriausybės turės ribotą priemonių, kuriomis galėtų paveikti islamo kovotojų grupuotę, pasirinkimą.
Susirūpinimas akivaizdus: antradienį vykusio Europos vidaus reikalų ministrų susitikimo pirminėse išvadose, kurias matė „Bloomberg“, 27 valstybių blokas raginamas panaudoti visas įmanomas priemones, kad padėtų arčiau Afganistano esančioms šalims užtikrinti pabėgėliams „tvarų gyvenimo šaltinį“ ir „užkirsti kelią nelegaliai migracijai iš regiono, sustiprinti sienų valdymo pajėgas ir sustabdyti migrantų kontrabandą bei prekybą žmonėmis“.
Visame pasaulyje šiuo metu užregistruota beveik 2,5 milijono Afganistano pabėgėlių – skaitlingumu jie nusileidžia tik sirams, praneša Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra UNHCR.
Europos ir Didžiosios Britanijos priklausomybė nuo JAV, šiai nusprendus skubiai pasitraukti iš Afganistano, „atskleidžia plačias spragas Europos ir Didžiosios Britanijos saugumo infrastruktūroje, skirtoje savarankiškai valdyti krizes“, teigia Karin von Hippel, Londone įsikūrusios gynybos ekspertų grupės „Royal United Services Institute“ generalinė direktorė ir buvusi JAV valstybės departamento pareigūnė.
Nors Europos Sąjunga supranta, kad būtina efektyviau investuoti į gynybą ir kurti strategiškesnį požiūrį į užsienio politiką, jos pajėgumai savarankiškai ginti savo interesus sumažėjo dėl „Brexit“ ir „Covid-19“ pandemijos, teigė K. von Hippel: „Nemanau, kad net ir po ketverių Trumpo prezidentavimo metų jie iš tikrųjų rengė planą B“.
Saugi zona
Europos pažeidžiamumas buvo aiškiai pademonstruotas sekmadienį Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono raginime Kabule įkurti Jungtinių Tautų kontroliuojamą saugią zoną. Ši zona turėtų padėti vizas turintiems afganams, nenorintiems paklusti Talibanui, saugiai ir tvarkingai išvykti iš šalies.
Jo idėja buvo atmesta tą pačią dieną.
Talibanui nedelsiant atmetus E. Macrono planą įkurti saugią zoną, tarptautinio entuziazmo ją apginti buvo nedaug. Tokios pastangos bet kuriuo atveju duoda nevienareikšmį rezultatą, prisiminus 1995 m. daugiau nei 8000 bosnių vyrų ir berniukų žudynes tarptautinėje saugioje zonoje Srebrenicoje, Bosnijoje, arba 1983 m. išpuolį prieš taikos palaikymo kuopos kareivines Libane, per kurį žuvo beveik 300 amerikiečių ir prancūzų karių.
Pasak buvusio diplomato ir Prancūzijos vyriausybės saugumo patarėjo Francois Heisbourgo, Hamido Karzai tarptautinio oro uosto būtų praktiškai neįmanoma apsaugoti nuo išpuolių, nes jis didelis, įsikūręs priemiestyje ir yra vos už 7 kilometrų nuo prezidento rūmų miesto centre.
„Juk žinote, kaip tokie dalykai prasideda ir, deja, kaip jie paprastai baigiasi“, – sakė F. Heisbourgas, šiuo metu Paryžiuje įsikūrusio Strateginių tyrimų fondo specialusis konsultantas.
Pirmadienio vakarą JT Saugumo Taryboje priimtoje bendroje Jungtinių Valstijų, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės rezoliucijoje apie jokią saugią zoną neužsimenama, bet kreipiamasi į Talibano kovotojus, kuriuos Vakarų kariuomenė bombardavo du dešimtmečius, siekdama užtikrinti saugumą Kabulo civiliniame oro uoste, leisti laisvai keliauti ir gerbti žmogaus teises.
JT rezoliucija pabrėžė garsesnį kitų regiono vyriausybių balsą Afganistane dabar, kai JAV ir kiti Vakarų kariai pasitraukė, taip pat didesnę Europos priklausomybę nuo jų. Saugumo Tarybos balsavimas pirmadienį tebuvo pirmas konkretus ženklas, kaip tai vyks, teigia F. Heisbourgas.
Nepaisant Prancūzijos pastangų, Kinija ir Rusija susilaikė nuo balsavimo net dėl sušvelnintos rezoliucijos versijos. Ji vis tiek buvo priimta, tačiau Kinija viešai išreiškė skepticizmą dėl saugių zonų įkūrimo.
„Atkreipiau dėmesį į aktualius pranešimus. Pastebėjau, kad yra pranešimų, kuriuose teigiama, jog Afganistano Talibanas tokio pasiūlymo atsisakė“, – pirmadienį eiliniame pranešime žurnalistams teigė Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Wangas Wenbinas.
Europos susirūpinimas dėl pabėgėlių pavojaus tik didės – kartu su ginčais tarp ES narių, kiek pabėgėlių priimti ir kur juos dėti.
Dabartinės krizės metu išvykusių žmonių skaičius yra daugmaž kontroliuojamas, o tie, kurie bendradarbiavo su sąjungininkų pajėgomis, sulaukia užuojautos: JK ir kitur evakuotieji buvo sutikti daugiausia šiltai.
Tačiau padėtis Afganistane gali privesti prie „biblinio masto“ humanitarinės krizės, Ispanijos radijui „Onda Cero“ sakė ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis.
Tuo tarpu Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jeanas Asselbornas užsipuolė Austriją ir Slovėniją, kaltindamas jas atmetant europines vertybes, kadangi jos nesutiko priimti bėgančių nuo Talibano afganų.
Europos susirūpinimą dėl imigracijos kursto baimės, kad didėjantis nestabilumas Afganistane gali atkartoti 2015-uosius, kai per kelis mėnesius į Europą atplaukė daugiau nei 1 milijonas pabėgėlių iš Sirijos. Tai suteikė energijos prieš imigrantus nusiteikusioms partijaoms ir atskleidė bloko pasimetimą reaguojant į tokį antplūdį.
Tąsyk Vokietijos kanclerė Angela Merkel su Turkija sudarė grynųjų pinigų už pasienio kontrolę susitarimą, kuris turkus įpareigojo sustabdyti pabėgėlių srautą mainais į 3 milijardus eurų.
Susitarimas buvo vertinamas prieštaringai dėl to, kad Turkijos vyriausybė nėra teigiamai pasižymėjusi žmogaus teisių srityje. Ši problema dar labiau padidėtų bet kokiose derybose su radikalių islamistų Talibanu.
Deja, kitų priemonių Europa iš esmės neturi. Kai už vidaus reikalus atsakinga Europos Komisijos narė Ylva Johansson kalbėjo apie ES „intervenciją“ į Afganistano reikalus, kad būtų išvengta naujo pabėgėlių, ieškančių geresnio gyvenimo Europoje, antplūdžio, ji taip pat aiškiai nurodė, kad intervencija reiškia pinigus.
Talibanas jau paprašė tarptautinės pagalbos subsidijuoti žemės ūkio pajamas, kad būtų galima suteikti kompensacijas aguonų augintojams, kurie, kaip manoma, tiekia daugiau nei 90 proc. Europoje parduodamo heroino.
