Kai prieš dvidešimt metų Afganistane veikė „Al Qaeda“, Aminas ul-Haqas buvo šios teroristinės organizacijos lyderio apsaugos vadovas.

Neilgai trukus po 2001 metų Rugsėjo 11-osios atakų Jungtinės Valstijos jį paskelbė visam pasauliui pavojingu teroristu. Jis pabėgo į kaimyninį Pakistaną, kur trejus metus kalėjo.

Iš šią savaitę paviešinto vaizdo įrašo matyti, kaip mašina važiuoja pro negausią minią, o tada stabteli. Aminas ul-Haqas nuleidžia langą. Susirinkę asmenys susiburia prie automobilio iš keleivio pusės. Vyrai vienas paskui kitą stengiasi sugriebti ir net pabučiuoti buvusio Osamos bin Ladeno padėjėjo ranką. Du iš minios žengia šalia iš lėto judančio automobilio, kad tiktai būtų kuo arčiau Amino ul-Haqo.

Iš paskos rieda solidi transporto priemonių vilkstinė. Automobiliuose – iki dantų ginkluoti kovingai nusiteikę asmenys. Vienur kitur plevėsuoja Talibano vėliavos.

Jeigu bus oficialiai patvirtinta, kad Aminas ul-Haqas sugrįžo į Nangarharo provinciją, tai bus dar vienas priminimas Vakarams, kad, nepaisant Talibano garantijų, Afganistanas turi nemenką potencialą ir vėl tapti tarptautinio terorizmo lizdu.

Anot žvalgybos pateiktų ataskaitų, „Al-Qaeda“ atgis per 18–24 mėnesius po JAV pasitraukimo.

„Beveik nekyla abejonių, kad „Al-Qaeda“ vėl atras saugų prieglobstį Afganistane ir juo pasinaudodama ims kurpti teroristinių veiksmų planus, taikinyje matydama Jungtines Valstijas ir kitas šalis“, – dienraščiui „The New York Times“ nurodė buvęs JAV Valstybės departamento koordinatorius Nathanas Salesas.

Talibano ir „Al-Qaeda“ sąsajos

Per penkerių metų laikotarpį, trukusį nuo 1996-ųjų iki 2001-ųjų, kada Afganistano valdžia priklausė Talibanui, ši islamistų grupuotė užmezgė tamprų ryšį su Osamos bin Ladeno vadovaujama „Al-Qaeda“, suteikdama bendraminčiams fundamentalistams bazę, iš kurios jie sugebėjo inicijuoti į Pasaulio prekybos centrą Niujorke nukreiptą ataką, per kurią žuvo 2 996, o sužaloti liko net 25 tūkst. žmonių, primena „Independent“.

O. bin Ladeno vadovaujama organizacija, užgimusi mudžahedams laimėjus prieš Sovietų Sąjungą 1989-aisiais ir turinti plačiau siekiančių ambicijų negu Talibanas, esą, mokėjo po 20 mln. dolerių per metus už privilegiją naudotis Afganistano apsauga, ir pastarajam, galų gale, tai stipriai atsirūgo, kada 2001-ųjų gruodį, tik prasidėjus tuometinio JAV prezidento George‘o W. Busho Karui prieš terorą, represyvus, tironiškas režimas buvo operatyviai nuverstas JAV vadovaujamos koalicijos.

Tiek vienos, tiek kitos grupuotės kovotojus išblaškė atvykėlių iš Vakarų sukelti vėjai, tačiau ilgainiui jie ir vėl pradėjo burtis, sudarinėti noriai bendradarbiaujančias maištininkų grupeles (vienas iš tokių procesų padarinių – dar vienos nuožmios teroristinės organizacijos – „Islamo valstybės“ (ISIS) suformavimas 2014-aisiais), o su laiku net sugebėjo trumpam kiek užmaskuoti tikrąją, priešiškai nuteikiančią savo reputaciją.

Palyginti neseniai Talibanas pasirašė gana abejotiną taikos susitarimą su ankstesnio JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija. Šitai įvyko Dohoje, Katare, 2020-ųjų vasario mėnesį – prieš pat koronaviruso sukeltai pandemijai išplintant į Vakarus ir likus devyniems mėnesiams iki respublikonų kandidato pralaimėjimo kovoje dėl vietos Baltuosiuose rūmuose.

Susitariant buvo mėginama išgauti pažadą neįsileisti į Afganistaną jokių ekstremistiškai nusiteikusių islamistų, įskaitant ir „Al-Qaeda“, ir ISIS.

Deja, tokių užsienio šalių ekspertų, kuriuos tas pažadas būtų įtikinęs, neatsirado daug.

„Talibano kovotojai – teroristai, todėl jie palaikys teroristus“, – praeitą savaitę, kalbėdamas su NPR žurnalistu, sakė buvęs JAV gynybos sekretorius Leonas Panetta.


„Jei jiems atiteks Afganistano kontrolė, jie, aš manau, be jokio abejo, suteiks „Al-Qaedai“, ISIS ir kitiems teroristams saugų prieglobstį. Atvirai kalbant, tai kelia grėsmę Jungtinių Valstijų nacionaliniam saugumui“, – pridūrė jis.

Kanalu „Sky News“ pasisakęs Jungtinės Karalystės gynybos sekretorius Benas Wallace‘as nurodė, kad ypač nuogąstauja, jog žlugusios valstybės taps puikia terpe tokio tipo žmonėms, be to, galvoja, kad „Al-Qaeda“ veikiausiai sugrįš.

Deja, JT Saugumo Tarybos nuomone, toji grupuotė jau sugrįžo, jei apskritai ir buvo kada pasitraukusi.

Birželį Taryba išplatino ataskaitą, pagrįstą iš valstybių narių gauta žvalgybine informacija. Joje nurodoma, kad „Al-Qaeda“ funkcionuoja ne mažiau kaip 15-oje Afganistano provincijų, o Indijos pusiasalyje veikiantis jos padalinys Talibano palaikymą gauna iš Kandaharo, Helmando ir Nimruzo provincijų.

„Al-Qaeda“ žiniasklaidos padalinys „As-Sahab“ eilinį kartą džiūgauja dėl savų kovotojų, kaip tenka spręsti, reguliarių operacijų Afganistane, o organizacijos lyderis Aymanas al Zawahiri, kaip manoma, yra apsistojęs šalyje, nepaisant pernai paskleistų gandų apie jo mirtį, kurie – mažai tikėtini.

JT ataskaitoje taip pat nurodoma, kad Talibanas ėmė labiau kontroliuoti „Al-Qaeda“ – rinkti informaciją apie užsienyje veikiančius teroristus kovotojus, juos registruoti ir varžyti jų veiksmus, o tuo pačiu metu ir toliau teikia ginklus ir rengia mokymus 200–500 vyrų, suburtų prie Afganistano ir Pakistano sienos.

JT daro prielaidą, kad dvi grupuotės yra susijusios bent nuo 1999-ųjų, kada buvo priimta Rezoliucija 1267, ta pačia proga įsteigiant vadinamąjį sankcijų „al-Qaeda“ ir Talibanui komitetą, ieškojusį būdų, kaip užblokuoti grupuočių gaunamą finansavimą, galimybes judėti bei ginklų tiekimo kanalus ir taip suvaldyti grėsmę.

Kad ir kaip būtų, grupuotės nėra identiškos. Pavyzdžiui, Talibanas dabar siekia, kad naujasis jo režimas būtų pripažintas tarptautiniu mastu, o tai – legitimizuojanti iniciatyva, reikia manyti, pareikalausianti atsiriboti nuo „Al-Qaedos“ ir su ja siejamos teroristinės veiklos.

Ar šitoks žingsnis galėtų būti nuoširdus, galima abejoti, rašo „Independent“. Kaip sakė Asfandyaras Miras iš Jungtinių Valstijų taikos instituto, neturime pamiršti, kad Talibanas kartą jau bandė sumenkinti savo sąsajas su „Al-Qaeda“ pirmo šio amžiaus dešimtmečio pabaigoje, tačiau iš pradžių veikiausiai buvo pasitarta su konkuruojančios grupuotės vadeivomis, o jie ir toliau žadėjo būti ištikimi lyderiui.

Tada tai buvo mula Mohammedas Omaras, o dabar – mula Haibatullah Akhundzada.

„Aišku, kad Talibano strategija – nefigūruoti šalia mūsų ir neatskleisti jokių bendradarbiavimo arba susitarimo su mumis faktų, – kitados savo bendraminčiams rašė „Al-Qaeda“ ideologas Atiyyatas Allah al Libi. – Taip elgiamasi siekiant nukreipti tarptautinį ir vietinį spaudimą, taip pat atsižvelgiant į regiono dinamiką. Šiuo požiūriu mes su jais sutinkame.“

Remiantis tuo, kas išdėstyta JT ataskaitoje, sąsajos tarp šių dviejų grupuočių išlieka nenutrūkusios: dabartiniai „Al-Qaeda“ vadeivos Afganistaną ir toliau laiko ta vieta, kurioje įsigalės kalifatas, o Afganistane susiformavusio Talibano judėjimo lyderį regi kaip būsimą kalifą. Taip teigia džihadizmo ideologiją studijuojantis Cole‘as Bunzelis ir priduria, kad grupių santykiai maždaug tokie ir liks, nebent įvyktų pokyčių kurios nors pusės lyderių gretose.

Pesimistinis scenarijus

JT ataskaitoje teigiama, kad tarp Talibano ir „Al-Qaedos“ visada egzistavo tvirti etniniai ir vedybiniai santykiai. Talibanui vėl ėmus kontroliuoti didžiąją dalį Afganistano, Vakarų kovos su terorizmu agentūros nebegali naudotis tais pačiais informatoriais, kurie padėdavę nustatyti „Al-Qaedos“ ir kitų teroristinių organizacijų buvimo vieną atokiose Afganistano provincijose.

Dabar, kaip pabrėžia stebėtojai, tarptautinio terorizmo spektras, deja, ir vėl sugrįžta, dar liepos pradžioje rašė BBC.

„Joe Bideno pasitraukimas iš Afganistano Talibano sugrįžimą pavertė neišvengiamu, o ir „Al-Qaeda“ gavo galimybę atkurti savo tinklą ir jį tiek sustiprinti, jog galėtų vėl visame pasaulyje planuoti atakas“, – BBC sakė saugumo ir terorizmo analitikas Sajjanas Gohelis.

Be jokios abejonės tai itin pesimistinis scenarijus, bet dėl dviejų dalykų abejonių nekyla. Pirmiausia, Talibanas – radikalieji islamistai, itin žiauriai valdę Afganistaną 1996-2001 metais – sugrįžo.

Antras svarbus dalykas: „Al-Qaeda“ ir jos priešininkė Churasano provincijos Islamo valstybė ieškos būdų, kaip pasinaudoti Vakarų pajėgų pasitraukimu ir taip išplėsti savo operacijas Afganistane.

„Al-Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ ir taip jau veikia Afganistane. Šalis paprasčiausiai pernelyg kalnuota, jos reljefas pernelyg sudėtingas, kad čia nebūtų atokių šių visame pasaulyje žinomų teroristinių grupuočių slėptuvių. Taigi, kas per santykiai sieja Talibaną ir „Al-Qaedą“?

Ar Talibano sugrįžimas neišvengiamai reiškia ir „al Qaedos“ sugrįžimą su visomis bazėmis, teroristų mokymų stovyklomis ir pasibjaurėtinais nuodingų dujų eksperimentais su šunimis? Trumpai tariant, viską, kam 2001 metų Jungtinių Valstijų vadovaujama invazija turėjo padaryti galą.

Šis klausimas jau daug metų neduoda ramybės Vakarų žvalgybos vadovams. Jau du kartus – 2008 metais ir antrą kartą šiais metais – viešose vietose neapdairiai paliktos slaptos britų žvalgybos ataskaitos, kuriose visiems, nesibodėjusiems jų pavartyti, teigiama, kokia sunerimusi Jungtinė Karalystė dėl šių dviejų grupuočių ryšio, skelbia BBC.

Mokslų daktaras S. Gohelis ekstremistų grupuočių veiklą regione studijuoja jau seniai ir šiuo klausimu neturi jokių abejonių.

„Talibanas neatskiriamas nuo „al Qaedos“ per kultūrinius, šeiminius ir politinius įsipareigojimus, jie susieti amžiams. Tai ryšiai, kurių negalima atsikratyti, net jeigu Talibano lyderiai ir nuoširdžiai nori tą padaryti“, – sako S. Gohelis.

Nuo tada, kai „Al-Qaedos“ lyderis Osama bin Ladenas perkėlė organizacijos operacijas iš Sudano atgal į Afganistaną (nuo 1996 iki 2001 metų), Talibanas visada jam suteikdavęs prieglobstį.

Viena iš trijų valstybių, tuo metu pripažinusi Talibano valdžią, Saudo Arabija buvo pasiuntusi šalies žvalgybos vadą princą Turki al-Faisalį pabandyti įtikinti Talibaną išduoti jiems O. Bin Ladeną. Kaip žinia, Talibanas atsisakė, o Rugsėjo 11-osios atakos buvo suplanuotos ir koordinuotos iš bazės Afganistane.

Tik štai Jungtinės Karalystės gynybos vadas, generolas Nickas Carteris, pats ne kartą tarnavęs Afganistane, mano, kad Talibano vadovybė galėjo pasimokyti iš anksčiau padarytų klaidų.

Jo teigimu, jeigu Talibanas tikisi dalintis valdžią ar ją perimti, jis tikrai tarptautinės bendruomenės akyse nebenori atrodyti ir jaustis atstumtasis.

Tik čia ir prasideda didieji sunkumai. Talibano išmintingiausieji, ypač tie, kurie jau žino, kas yra geras gyvenimas ir prekybos centrai su oro kondicionieriais Dohoje (tuo galėjo įsitikinti per pastarąsias taikos derybas), neabejotinai pasisako už visų ryšių su „Al-Qaeda“ nutraukimą, nes tik taip pavyktų užsitarnauti tarptautinį pripažinimą.

Tik didžiuliame ir prastai valdomame Afganistane niekas negali būti tikras, kad net ir modernus ateities Talibanas susikalbės su „Al-Qaeda“, kuri šalyje vis dar turi savų žmonių. Kaip ten bebūtų, tam, kad „Al-Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ galėtų klestėti, joms būtinas chaosas ir nestabili padėtis.