Po šešias valandas darbo dienomis ir nuo vidurdienio iki 22 val. šeštadieniais bei sekmadieniais S. Sadaatas, vilkėdamas savo ryškų oranžinį apsiaustą ir su didele kvadratine kuprine, išvežioja picas ar kitokį užsakytą maistą klientams.
„Dirbti tokį darbą nė kiek ne gėda. Darbas yra darbas“, – sakė jis AFP.
„Jei yra darbas, vadinasi, yra jam paklausa... kažkas turi tai padaryti“, – sakė jis.
S. Sadaatas yra vienas iš tūkstančių afganų, kurie per pastaruosius metus rado naujus namus Vokietijoje.
Nuo 2015 metų, kai į Europą ėmė plūsti didžiulis žmonių, daugiausia bėgančių nuo karų Sirijoje ir Irake, srautas, prieglobsčio Vokietijoje paprašė ir apie 210 tūkst. afganų.
Tai antra pagal dydį žmonių grupė po sirų, ieškojusi prieglobsčio daugiausiai gyventojų turinčioje Europos valstybėje.
Šį mėnesį į valdžią Afganistane sugrįžus talibams, Vokietija evakavo dar apie 4 000 afganų, tarp jų ir tuos, kurie dirbo su NATO pajėgomis, ir kitus, kuriems reikia apsaugos.
S. Sadaato kelionė į Vokietiją nebuvo tokia dramatiška.
Jis dirbo Afganistano telekomunikacijų ministru nuo 2016 iki 2018 metų. Tačiau 50 metų vyras sako, kad paliko pareigas, nes jam atsibodo korupcija vyriausybėje.
„Dirbdamas ministru, mačiau, koks skirtumas tarp prezidentui artimo žmonių rato ir manęs, – pasakoja jis. – Jie kėlė reikalavimus, už kurių slypėjo asmeniniai tikslai, o aš norėjau, kad pinigai, skirti vyriausybiniams projektams, būtų panaudoti tinkamai. Todėl aš negalėjau vykdyti jų reikalavimų, o tada jie bandė mane nustumti, darė man spaudimą prezidento vardu“.
Jis pradėjo dirbti kaip Afganistano telekomunikacijų sektoriaus konsultantas. Tačiau 2020 metais saugumo padėtis ėmė blogėti, pasakoja jis.
„Taigi, nusprendžiau išvykti“, – sakė jis AFP.
Turėdamas dvigubą – Afganistano ir Didžiosios Britanijos – pilietybę, 2020 metų pabaigoje jis nusprendė persikelti į Vokietiją, dar prieš tai, kai dėl „Brexit“ britai nebegalėjo gauti leidimo gyventi ES be tokių sąlygų kaip siūlymas įsidarbinti.
Jis galėjo gauti pareigas Didžiojoje Britanijoje, tačiau teigė matantis daugiau galimybių savo sektoriui Vokietijoje.
Vis dėlto, nemokėdamas vokiečių kalbos, S. Sadaatas, kuris atvyko vienas ir atsisako kalbėti apie savo šeimą, sakė sunkiai susiradęs darbą.
Dėl COVID-19 pandemijos jam teko atidėti planus išmokti vokiečių kalbos.
Tačiau dabar jis keturis valandas per dieną lanko kalbos pamokas, o paskui sėda ant dviračio ir dirba maisto pristatymo bendrovei „Lieferando“.
Už darbą jis gauna iki 15 eurų per valandą, to pakanka pragyvenimo išlaidoms, įskaitant ir 420 eurų mėnesinei būsto nuomai.
S. Sadaatas sako nesigailįs sprendimo išvažiuoti į Vokietiją.
„Žinau, kad šie sunkumai bus trumpam, tik iki tol, kol galėsiu susirasti kitą darbą“, – sako jis, besidžiaugdamas fizinio krūvio nauda, kurią gauna nuvažiuodamas dviračiu 1 200 km per mėnesį.
Grįžus į valdžią Talibanui ir NATO pajėgoms traukiantis iš jo gimtosios šalies, jis mato dar vieną galimybę, jam atsiveriančią Vokietijoje.
„Galiu patarinėti Vokietijos vyriausybei dėl Afganistano, kad Afganistano žmonėms iš to būtų naudos, nes aš žinau, kokia ten tikroji padėtis“, – sakė jis.
Tačiau jis pripažįsta, kad su Vokietijos valdžios institucijomis šiuo klausimu dar nebuvo susisiekęs.
Kalbėdamas apie Talibaną, jis sako manąs, kad jie galbūt ir „pasimokė iš praeities klaidų“, kalbant apie žmogaus ar moterų teises.
Tačiau jis ragina tarptautinę bendruomenę nenusisukti nuo Afganistano ir toliau teikti ekonominę paramą.
Kadangi jo pamaina prasideda vidurdienį, jis greitai peržvelgia savo telefoną.
„Man jau laikas“, – sako jis ir nuvažiuoja dviračiu per lietų pristatyti pirmojo tos dienos užsakymo.
