„Neįtikėtini dalykai dedasi prie Europos išorinės sienos: Baltarusijos diktatorius atskraidina iš Artimųjų Rytų migrantus į savo šalį ir siunčia juos per sieną į Europos Sąjungą. Bagdade ir Stambule galima užsisakyti kelionių paketus“, – straipsnį pavadinimu „Jie jau manėsi patekę į Vokietiją“ pradeda „Die Welt“ reporteris Philippas Fritzas, lankęsis Kapčiamiestyje ir bendravęs su Lietuvos pasieniečiais. Tą pačią liepos 26 d. dienraštis paskelbė ir interviu su Lietuvos užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu.

Iš šių tekstų „welt.de“ skaitytojai sužinojo, kad „pabėgėlių krizė mažą Lietuvą su jos 2,8 mln. gyventojų ištiko nepasiruošusią“ ir kad „vyriausybė prognozuoja, jog netrukus per savaitę į Lietuvą gali atvykti iki 6000 migrantų. Tai tik migracijos iš Rytų pradžia. O jei spėjimai pasitvirtins, Lietuva ateinančiomis savaitėmis priims, vienam gyventojui skaičiuojant, daugiau migrantų nei Italija, kurios pakrantėse nuolatos išsilaipina ypač daug žmonių.“

Apie tai, kas vyksta Lietuvoje, lietuviai patys puikiai informuoti. O štai vokiečių skaitytojų reakcija išties verta dėmesio. Beje, „Die Welt“ leidėjas Stefanas Austas jau ne sykį gyrė portalo skaitytojus už taiklias jų įžvalgas. Savo nuomonę jie išsako kur kas atviriau nei dažnas politinio korektiškumo kaustomas politikas ar „laiko dvasią“ rezonuojantis spaudos atstovas.

Foto: Scanpix

Europos Sąjunga pati uždėjo sau grandines

Įvertindamas Baltarusijos prezidento „ataką migrantais“, skaitytojas Thobias S. pastebi: „Lukašenka yra „ūkininkas“, tad grubiai ir atvirai daro tą patį, kuo jau ne pirmi metai užsiima Putinas. Tik šis veikia subtiliau, nepatraukdamas dėmesio ir taikydamas tikslines priemones bėglių srautams sukelti iš Sirijos bei kitur.“

„Tačiau „ūkininkas“ yra gudrus. Jis žaidžia pagal savo taisykles, o ES negali nieko padaryti, nes ji, apsisvaiginusi humaniškumu, pati uždėjo sau grandines“, – atitaria Andre S.

Su naujausiais Lietuvos įvykiais rezonuoja ir liepos 28 d. dienraštyje paskelbtas straipsnis „Kaip Europa prarado savo sienas“, skirtas Ženevos pabėgėlių konvencijos 70-mečiui. 1951 m. priimta konvencija, iš pradžių galiojusi tik pabėgėliams po Antrojo pasaulinio karo ir turėjusi veikti iki 1953 m., palaipsniui buvo vis labiau plečiama, kol galiausiai dėl Europos jurisdikcijos „padarė nenumatytą karjerą“ (Europos Žmogaus Teisių Teismas 2012 m. nuteisė Italiją atlyginti žalą migrantams, kuriuos Viduržemio jūros pakrantės sargyba grąžino į Libiją), – rašo „Die Welt“ užsienio aktualijų skyriaus vadovas Klausas Geigeris.

Paraleliai 2007 m. Europos Komisija konvenciją taip „suuniversalino“, kad „ES, lyginant su kitomis industrinėmis valstybėmis, dabar turi pasaulyje prasčiausiai saugomas sienas ir drauge – plačiausios apimties prieglobsčio įstatymą. O nacionalinės vyriausybės, įspraustos į europinės teisės korsetą, vos begali manevruoti“, – apibendrina straipsnio autorius, drauge netiesiogiai atskleisdamas ir nepavydėtiną situaciją, kurioje dabar atsidūrė Lietuvos vyriausybė.

Pasiruošęs aukoti atostogas tvorai Lietuvoje statyti

Realiai mąstantiems „welt.de“ skaitytojams aišku: tik saugodami Bendrijos sienas, netapsime diktatorių, likimo mums skirtų kaimynais, šantažo ar „hibridinio karo“ auka. „O jei įstatymai to neleidžia, būtinos esminės reformos“, – įsitikinęs Olafas B.

„Lietuva, būdama ES narė, turi laikytis savo įsipareigojimų. Vienas iš jų – saugoti ES išorinę sieną. Lai atsakingi politikai kreipiasi patarimo į Vengriją“, – su kandžia užuomina replikuoja Günteris O. Vokiečiai dar neužmiršo, kaip Briuselis ir Berlynas pabėgėlių krizės įkarštyje barė Viktorą Orbaną už pasienyje su Serbija statomą tvorą.

Drauge skaitytojai supranta, kad staigiai apsaugoti 680 km pasienio su Baltarusija ruožą, ligi šiol nekėlusį problemų, neįmanoma. „Negi Lietuva dabar turėtų kas 5 metrus pastatyti pasienio sargybinį? Tam prireiktų maždaug pusės Lietuvos gyventojų“, – spėja Volkeris H.

Lietuvai padėti privalėtų visa likusi ES, nes maža šalis neturi tam pajėgumų, – įsitikinę skaitytojai.

Vienas jų, slapyvardžiu „Meinungshaber“, parašė ypač emocingą komentarą: „Kada pagaliau reaguos ES, kad padėtų mūsų broliams lietuviams ir sesėms lietuvėms? Ar tada, kai per savaitę sieną kirs 6000, kaip kad būgštaujama? ES, ypač Vokietija, turėtų pasiūlyti Lietuvai pagalbą kariais ir pasieniečiais, darbininkais ir medžiaga sienai visame pasienio ruože įtvirtinti. O ir aš pats, užuot netrukus tris savaites atostogavęs, vieną savaitę padėčiau statyti tvorą. Be to, ES turėtų pamėginti susitarti su Turkija ir Iraku, kad šios šalys nebepriimtų nė vieno lėktuvo iš Baltarusijos!“

Leistis į kelionę gundo socialinės vilionės Vokietijoje

„O kas kaltas dėl šios situacijos? Mes ir tik mes su savo įstatymais!“ – įsitikinęs H. Schmidtas. Ką reiškia tie 7000 ar 8000 eurų, kuriuos tenka sumokėti, leidžiantis į kelionę, jei žinai, kiek daug už juos, pasiekęs galutinį tikslą – Vokietiją, gausi?

Juk Vokietija garantuoja gerą gyvenimą – net ir be didelių pastangų, be atkaklaus, nenuilstančio darbo, – komentuoja skaitytojai. Liepos viduryje Vokietijos statistikos departamento paviešinta informacija atskleidė: šešeriems metams nuo pabėgėlių krizės praėjus, net 65 proc. darbingo amžiaus sirų tebegyvena iš socialinės pašalpos.

Akivaizdu, kad didėjantys migrantų srautai reiškia ir sunkėjančią socialinę naštą priimančios šalies mokesčių mokėtojams. Anot sarkastiško komentatorius „Nordlicht“, „visi jie nori į good old Germany. Kad ir ateityje galėtume visa tai finansuoti, pats laikas žymiai pakelti mokesčius, geriausia – mažesnes pajamas gaunantiems asmenims, kurie jau ir dabar priversti dirbti tiek daug viršvalandžių, kad nebeturi laiko pinigams leisti. Priešingai nei naujai atvykę piliečiai.“

Vokiečiams aišku, kad ne Lietuva yra geresnio gyvenimo ieškotojų tikslas, o Vokietija, kurioje jie gauna visą aprūpinimą ir butą. Dėl to „Žiulio Verno romanas „Kelionė į žemės centrą“ dabar įgavo visai kitą prasmę“, – šmaikštauja skaitytojas Nordas P.

„Tiesiog išjunkit MAGNETĄ!“ – ragina komentatorius arminas x., ir ne jis vienas. Tačiau kol socialdemokratinė Danijos vyriausybė imasi visų įmanomų priemonių ekonominei migracijai mažinti, didžioji dauguma Vokietijos politikų ir toliau kaip mantrą kartoja teiginį, esą savo noru tėvynės niekas nepalieka.

Intelektualų ir politikų nenoras atvirai apie migraciją kalbėti

Skaitytojui Dirkui A. nesuprantama, kaip galima neigti gero gyvenimo traukos faktorių. Vienas žymiausių pasaulyje migracijos tyrinėtojų Oksfordo universiteto profesorius Paulas Collier'as tą traukos mechanizmą yra labai trumpai ir vaizdžiai suformulavęs: „Jei persikelčiau gyventi į Norvegiją, galėčiau savo pajamas padvigubinti. Didžioji dalis pasaulio gyventojų savo pajamas tokiu būdu padidintų kur kas daugiau nei du kartus. Bet tokios teisės [persikelti kur nori – red.] nėra“, – sakė mokslininkas, lygiai prieš trejus metus duodamas interviu šveicarų dienraščiui „Neue Zürcher Zeitung“.

Migracija ne tik kad stiprėja, ateityje jos tempai spartės, – perspėja P. Collier'as. Viena iš to priežasčių – diaspora, skatinanti grandininę migraciją. Kiekvienas naujai įsileistas migrantas pritraukia naujų kraštiečių.

„Migracija ir pabėgėlių krizė yra tokios rimtos problemos, kad jų vien atjauta neišspręsim“, – sako jis ir ragina politikus rimtai pagalvoti „ne tik apie trumpalaikes ekonomines, bet ir apie ilgalaikes socialines migracijos pasekmes“.

Atvirai kalbėti apie opias migracijos problemas vengia ir intelektualai, vietoj to tik „kartoja gyventojams mantras“ ir mėgina „pateikti migraciją kaip kažką iš esmės teigiamo“. Migracijos tema, pasak kelių knygų migracijos tema autoriaus P. Collier'o, yra morališkai taip įtempta, kad tie patys intelektualai, kurie asmeniškai kalbantis pritaria jo tezėms, viešai to daryti nedrįsta.

Veikiau jau Reinas liepos mėnesį užšals, nei ES reaguos

Lietuvos užsienio ministro pavaduotojo Arnoldo Pranckevičiaus išsakytą pageidavimą sulaukti aiškaus signalo iš ES, „kad mes, europiečiai, ir ateityje netoleruosime migrantų instrumentalizavimo“, straipsnio autorius Ph. Fritzas palydėjo sakiniu: „Tačiau aiškaus signalo vis dar nėra.“

Į jį reaguodamas, skaitytojas „NoName“ pratęsia: „Toks „aiškus signalas“ būtų buvęs reikalingas vėliausiai po 2015 metų. Ir ko gi sulaukėme? Nieko! Visi nusisuka į šalį, kai tik iškyla konkretaus atsakymo ar balsavimo klausimas.“

„Kada reaguos ES? Veikiau jau liepos mėnesį Reinas užšals...“ – rezignuoja skaitytojas Torstenas K.

Kaip parodė daugkartinės Vokietijos gyventojų apklausos, įskaitant šių metų gegužės mėnesį paskelbtą, migraciją didžioji dalis vokiečių vertina skeptiškai, o migrantų integraciją laiko žlugusia. Kaip matyti, nepadeda visos plačiu medijų frontu vykdomos įtaigavimo pastangos ir vyriausybės „komunikuojama“ pageidautina migracijos samprata.

Politikai, svarstantys, kaip reikėtų šalies gyventojams „komunikuoti“ migracijos problemą, turėtų prisiminti: „komunikuoti“ reiškia bendrauti, keistis patyrimu, mintimis. Ir rimtai, o ne dėl akių, kaip kad lygiai prieš metus tai padarė Europos Komisija, inicijavusi Bendrijos piliečių apklausą migracijos klausimais, tačiau nepasirūpinusi tos galimybės paviešinti. Veikiausiai net ir nenorėjusi viešinti, – įtarė dauguma paskutinėmis apklausos dienomis apie tą iniciatyvą sužinojusių ir savo kartėlį dėl tokios „alibi apklausos“ liejusių vokiečių. Lietuviai apie šią apklausą, galimas daiktas, išvis nebuvo girdėję. Nes apklausos puslapyje atsiliepimų iš Lietuvos nebūta.

Senas lotyniškas posakis „Vox populi, vox Dei“ (pažodžiui – „liaudies balsas yra Dievo balsas“, pagal prasmę – „viešoji nuomonė yra aukščiausia valia“) daugumai politinio elito veikiausiai tėra vien tuščia frazė.

O pabaigai – žurnalisto Thomaso Dudeko raginimas Europos Sąjungos vadovams, kuriuo jis baigia penktadienį žurnale „Cicero“ paskelbtą straipsnį „Lukašenkos karas prieš ES“: „Dabar kuo skubiausiai reikia ryžtingo visos ES atsako. Taip, dėl išskirtinio Lietuvos vaidmens Baltarusijos opozicijai Vilniaus ir Minsko santykiai buvo įtempti ir prieš pabėgėlių krizę. Tačiau kas dabartinę pabėgėlių krizę Baltijos valstybėje mėgina paaiškinti tik taip, tas nueina lengviausiu keliu.“

Netrukus panaši situacija gali susidaryti ir prie Lenkijos sienos, – perspėja Th. Dudekas. Autorius, panašiai, kaip ir dauguma „welt.de“ skaitytojų, puikiai suvokia: šiems migrantams „Lietuva ir Lenkija pirmiausia tėra tranzito šalys kelyje į Vakarus“.