Jungtinės Karalystės sveikatos priežiūros srities darbuotojai ir COVID-19 pacientai prakalbo apie vis daugiau žmonių, kurie, susidūrę su virusu, supranta padarę rimtą klaidą, praneša „The Guardian“.
Vyresnioji intensyviosios terapijos gydytoja stažuotoja dr. Samantha Batt-Rawden sakė, kad intensyviosios terapijos skyriuje matė tik vieną pacientą, gavusį abi vakcinos dozes, o dauguma pacientų – negavę nė vienos.
Remiantis oficialia statistika, maždaug 60 proc. hospitalizuojamų COVID-19 susirgusių asmenų yra nepasiskiepiję.
Dr. S. Batt-Rawden pasakojo, kad nelengva pacientų veiduose matyti apgailestavimą, kai jų būklė smarkiai pablogėja ir juos tenka prijungti prie plaučių ventiliavimo aparato.
„Matai, jog jie galiausiai suvokė galbūt padarę didžiausią klaidą gyvenime [nepasiskiepijo], o tai labai sunku“, – nurodė ji ir pridūrė, kad ne kartą atsitiktinai nugirdo, kaip pacientai savo šeimos nariams sakė, jog apgailestauja.
Išgyvenę asmenys pasikeičia amžiams. Jų skeptiškumas dėl COVID-19 išgaruoja po gydymo intensyviosios terapijos palatoje, sakė dr. Batt-Rawden.
Vienas iš pacientų, apgailestaujančių, kad nepasiskiepijo, yra mokytojas Abderrahmane’as Fadilas, vos nemiręs nuo koronaviruso. Gulėdamas ligoninės lovoje, praėjusį mėnesį jis sakė: „Kol kas tebesergu COVID-19... Bet mano sveikata sparčiai taisosi ir vos išleistas iš ligoninės būtinai pasiskiepysiu. Visiems rekomenduoju tai padaryti. Esu pasiruošęs dėl skiepo nukeliauti į pragarą, užuot laukęs, kol liga pasiglemš mus visus“.
Glenno Barratto gyvybė užgeso Velso princesės Dianos vardu pavadintoje ligoninėje Grimsbyje po ne vieną savaitę trukusios kovos su koronavirusu.
51-erių metų amžiaus vyras iš Klitorpso nusprendė nesiskiepyti, bet jo paskutiniai žodžiai prie lovos buvusiems gydytojams ir slaugytojoms buvo tokie: „O visgi reikėjo.“
Dabar jo artimieji ragina kitus nekartoti tos pačios klaidos. Velionio pusbrolis Kenas Meechas mano, kad jeigu Glennas būtų pasiskiepijęs, „šiandien būtų gyvas“.
„Nesu niūrus pesimistas, taip pat neaiškinu kitiems, kaip elgtis. Juk gyvename laisvame pasaulyje. Bet pusbrolio netektis yra vienas liūdniausių epizodų mano gyvenime“, – laikraščiui „Sentinel“ paatviravo jis.
35-erių metų amžiaus Carla Hodges, kurios patėvis Leslie Lawrensonas mirė nuo koronaviruso savo namuose liepos 2 d., būdamas 58-erių, ir kurios mama atsidūrė ligoninėje, sakė, kad šie įvykiai privertė suvokti vakcinacijos svarbą. L. Lawrensonas netikėjo vakcinų nauda.
„Mano mama irgi nesiskiepijo, nors turėjo kitų rimtų negalavimų, tokių kaip diabetas“, – sakė C. Hodges. Moters teigimu, dabar jos mama svarsto apie skiepą: „Jai labai pasisekė, kad tebėra gyva... Žinau, kad ji labai gailisi, jog nepasiskiepijo anksčiau. Ji gėdijosi pasakyti ligoninės personalui, jog yra neskiepyta.“
Anot dr. S. Batt-Rawden, mirusiųjų artimieji dažnai klausia, ar buvo galima ką nors padaryti ir išvengti tragedijos.
„Mes puikiai žinome, ką buvo galima padaryti, kad paciento gyvybei grėstų kur kas mažesnis pavojus. Gauname daug panašių klausimų“, – patikino ji ir pridūrė, kad kai kuriais atvejais artimieji aktyviai atkalbinėjo mylimus žmones nuo skiepų. Nemažai dezinformacijos išplito socialiniuose tinkluose, pažymėjo gydytoja.
Dr. S. Batt-Rawden prisipažino, kad jausdavosi kalta, kai jai atveždavo nepasiskiepijusių pacientų, nes, jos nuomone, „mes juos nuvylėme kaip sistema ir kaip šalis“.
Ji sakė, jog gydytojai toliau ragins dvejojančius žmones skiepytis: „Šalutinis poveikis yra nedidelis... Klausykite gydytojų, dirbančių intensyviosios terapijos skyriuose, nes mums kasdien plyšta širdis ir nenorime, kad pas mus atsidurtumėte.“
