Ar tad reikia stebėtis, jei tokie pareiškimai sukėlė, anot žurnalo „Focus“, „užnuodytus debatus“? Daliai visuomenės susidarė įspūdis, kad didžiausias politikų rūpestis yra ne apsaugoti savus piliečius, o išvengti atviros diskusijos apie neigiamas migracijos politikos pasekmes.
„Po teroristinės atakos peiliu: kodėl vyriausybė nori užtušuoti islamizmo problemą“, – skelbė didžiausio šalies dienraščio „Bild“ antraštė. „Islamistas Viurcburge nužudo tris moteris. Jis šaukia „Allahu akbar“ (arabiškai „Dievas yra didis“). Suimamas kalba apie „mano džihadą“ („šventąjį karą“). Jo įvykdyto nusikaltimo kontekstas aiškesnis būti negali“ – islamistinė neapykanta! O federalinė vyriausybė ir toliau atsisako aiškiai įvardinti probelmą“, – piktinosi „Bild“.
Pakaks standartinių užuojautos frazių – laukiam veiksmų!
„Nebenorim girdėti visų tų emocingų pareiškimų, standartinių baisėjimosi ir užuojautos frazių, pagaliau turi būti aiškiai įvardintos migracijos politikos klaidos ir imtasi priemonių joms ištaisyti! Norim iš politikų išgirsti, ką jie mano konkrečiai daryti, kad panašūs išpuoliai nebesikartotų!“ – pažiro kritika dienraščio „Die Welt“ ir žurnalo „Focus“ skaitytojų komentarų skiltyse.
„Ir vėl viskas kartojasi. Kiek moterų nuo 2015 metų tapo prieglaudos ieškančių imigrantų aukomis? Pastatyti kryžių nusikaltimo vietoje nepakanka,“ – priekaištauja viena komentatorė. „Kodėl politinio prieglobsčio ieškotojas, jau dukart švaistęsis peiliu, iki šiol ne tik kad nebuvo neišsiųstas iš šalies, bet netgi galėjo laisvai sau vaikščioti?“ – klausia kitas.
Mat, benamių prieglaudoje gyvenusiam 24-erių somaliečiui Abdirahmanui J., turinčiam papildomos apsaugos statusą, jau kelis kartus kviesta policija, – nes grasino peiliu prieglaudos darbuotojams ir kitiems gyventojams, iš jo pasisakymų buvo žinoma, kad yra radikalizavęsis, – nurodo terorizmo ekspertas, tiriamojo žurnalizmo atstovas iš Frankfurto Shamsas Ul-Haqas. Be to, somalietis buvo patekęs į psichiatrijos įstaigą, iš kurios pats save „paleido“.
Mirtini peilio dūriai ir vėl atvėrė opią temą
Policijos atstovai iš pradžių vengė sieti išpuolį su islamizmu, kol pats Bavarijos vidaus reikalų ministras Joachimas Herrmannas „Bild live“ pirmadienį pripažino: daug kas skatintų kalbėti apie „islamistiškai motyvuotą nusiklatimą“, – somaliečio bute rasta islamistinės propagandos medžiagos. Tiesa, antradienį šis teiginys kažkodėl buvo atšauktas.
Šalia galimų islamistinių motyvų spaudos agentūrų pranešimuose pabrėžiama nestabili psichinė somaliečio būklė, tą aplinkybę stengiantis pateikti kaip lengvinančią. Tačiau, kaip pastebi psichologas, islamizmo ekspertas Ahmadas Mansouras, dirbantis deradikalizavimo projektuose su ekstremistais, psichinis labilumas būdingas visiems, kurie vienaip ar kitaip radikalizuojasi, o žmonės, pasirengę kitus sužaloti, paprastai turi psichinių nukrypimų.
Pasak A. Mansouro, reikėtų atvirai pripažinti, kad su pabėgėliais į šalį atvyko ne vien puikūs žmonės, o ir didelis skaičius tokių, kurie, „būdami visiškai kitaip socializuoti, atsineša visai kitas vertybes“. „Mums kaip visuomenei reikalinga kitokia savimonė ir kitoks požiūris į mums iškilusias problemas. Mes netgi nenorime pripažinti, kad esama problemų, susijusių su politinėmis pabėgėlių nuostatomis ir jų psichine būsena. Nenorime sukelti įtarimą, jog patvirtiname kraštutinių dešiniųjų išsakytus perspėjimus.“
Su juo didesniu palengvėjimu šiomis dienomis džiaugtasi iš Irako kilusiu kurdu, jau 18 mėnesių Viurcburgo pabėgėlių prieglaudoje gyvenančiu Chia Rabiei, kuris, pamatęs naujų aukų besidairantį užpuoliką su ilgu peiliu rankoje, mėgino pastoti jam kelią, prisidengdamas kuprine kaip skydu. Apie drąsų vyriškį plačiai pasakota, imtas iš jo interviu, jis, kaip ir kiti, žudiką mėginę sutramdyti viurcbugiečiai, susilaukė viešos politikų padėkos.
Aukos – be vardų ir veidų
Viena tų drąsių viurcburgiečių, pensininkė Johanna H., mėginusi užsistoti užpultą mergaitę, netgi tapo žudiko auka. Tačiau aukų vardų oficialiuose pareiškimuose minėti vengta. Kitaip nei po išpuolio Hanau pernai, kai paranojine šizofrenija sirgęs Tobias R. nušovė 9 migrantų kilmės žmones, savo motiną ir galiausiai pats nusišovė. Tada po šio, dešiniajam ekstremizmui priskiriamo, išpuolio plakatai su aukų vardais ir nuotraukomis buvo iškabinti daugelyje Vokietijos miestų, aukšto rango politikai savo kalbose minėjo jų vardus, – primena „Die Welt“ autorius Frederikas Schindleris. Jaunas žurnalistas, kaip ir ne vienas išpuolį komentavęs skaitytojas, kritikavo tokį islamistinio teroro aukų nuasmeninimą,Vokietijoje tapusį jau tradicija.
„Islamistinio teoro aukos veidų neturi. Niekam nežinoma jų istorija ar artimųjų netekties skausmas. Todėl jie liks tik abstraktūs skaičiai nusikalstamumo statistikoje ir bus greitai užmiršti“, – liūdnai samprotauja „Die Welt“ skaitytojas.
Šįkart „Bild“ dėka aukų anonimiškumo siena buvo sugriauta: skaitytojai sužinojo sukrečiančią istoriją apie motiną, savo kūnu užstojusią 11 metų dukrelę: 49-erių Christiane H. metų pradžioje su mažamete dukra atvyko iš Brazilijos į Viurcburgą, kur buvo gavusi vokiečių kalbos mokytojos vietą. Kai somalietis universalinėje parduotuvėje „Woolworth“ iš lentynos pasigriebtu peiliu nusitaikė į mergaitę, motina puolė tarp dukros ir žudiko ir buvo keliais smūgiais jo nudurta. Tada mergaitę gelbėti puolė 82 metų Johanna H., taip pat užmokėdama savo gyvybe. Tuo tarpu sužeista mergaitė pabėgo iš parduotuvės, liudininkų teigimu, šaukdama „Dar nenoriu mirti!“
Dūriu į kaklą ir sprandą užpuolikas nužudė ir 24-erių studentę Steffi W., – mergina į parduotuvę buvo atėjusi nusipirkti suknelės ir dovanos geriausios savo draugės vestuvėms. Simpatiškai merginai nebeteko būti santuokos liudininke draugei, atšauktos ir pačios vestuvės.
Atskubėję policininkai, gatvėje rado sunkiai sužeistą nužudytosios mokytojos Christianės dukrelę Akiną ir taip pat sunkiai sužeistą šešiolikametį. Be jų somalietis sunkiai sužeidė dar tris, 39, 52 ir 73 metų moteris (pastarąją – net 13 dūrių), lengvai – 26-erių moterį ir 57-erių vyrą.
Viurcburgo miestas – „saugus uostas“ pabėgėliams
Šiame kruvinų įvykių kontekste šaižiu disonansu skamba Viurcburgo miesto mero, krikščionio demokrato Christiano Schuchardto deklaracija, kurią jis savo twitterio paskyroje paskelbė vos trys dienos prieš somaliečio išpuolį. „Pabėgusiems žmonėms būti saugiu uostu. Šiai idėjai miestas jaučiasi esąs įsipareigojęs,“ – teigia meras vaizdo įraše.
2015 m. pasaulį šūkiu „refugees welcome“ stebinę vokiečiai ir toliau išlieka pagalbos pabėgėliams avangarde: daugybė šalies miestų, įskaitant Viurcburgą, yra pasiskelbę „saugiais uostais“ pabėgėliams. Viurcburgo meras remia nevyriausybinę organizaciją „Seebrücke“ (Jūrų tiltas), – tarptautinį saugių evakuacijos kelių, dekriminalizuoto gelbėjimo jūra ir humaniško pabėgėlių priėmimo judėjimą. „Nuo atsiribojimo politikos – link judėjimo laisvės visiems žmonėms!“ – skelbiama šios NVO svetainėje.
Deja, tokie ir panašūs raginimai tapti „saugiu uostu“ „visiems žmonėms“ iš akių išleidžia socialines, kultūrines, o galiausiai – ir saugumo pasekmes pačiai priimančiai visuomenei. Kiekvienas panašus „saugiame uoste“ atsidūrusių prieglobsčio ieškotojų išpuolis prieš vietos gyventojus turėtų sunkiu akmeniu užgulti „refugees welcome“ šalininkų sąžinę. Bet ar išties taip yra?
Buvęs „Die Welt“ leidėjas, dienraščio autorius Thomas Schmidas, komentuodamas Viurcburgo išpuolį, prabilo apie „galingą gražinimo industriją“, šalyje suklestėjusią nuo 2015 metų „refugees welcome“ judėjimo ir įtaigaujančią, jog „kiekvienas pabėgėlis – geras pabėgėlis“, „tikras mūsų visuomenės praturtinimas kelyje į įvairiųjų karalystę“. Susiklostė situacija, kad net ir tuo atveju, kai nusikaltėlis yra akivaizdžiai „migrantų kilmės“, „spauda ir visuomeninis transliuotojas stengiasi šią aplinkybę kiek galint ilgiau apeiti tylomis, – kad nesusidarytų diskriminacijos įspūdis,“ – rašo Th. Schmidas.
Vyriausybei stinga drąsos atvirai įvardinti problemas
Į Vokietiją atvyksta „daugiausia jauni vyrai iš šalių, kuriose smurtinis islamizmas labai plačiai paplitęs“, – paprašytas įvertinti migracijos įtaką šalies visuomenei, sakė migracijos tyrinėtojas, profesorius Ruudas Koopmansas. Šio „sprogaus mišinio“ pasekmes ir matome tokiuose išpuoliuose, kaip kad dabar Viurcburge. Matome jas ir nusikaltimų statistikoje, – pridūrė jis dienraščiui „Bild“ duotame interviu. Mokslininkas net neabejoja: Vokietija turi islamizmo problemą, ir ji susijusi su federalinės vyriausybės vykdoma politinio prieglobsčio bei migracijos politika.
„Ši imigrantų grupė yra neproporcingai gausiai atstovaujama nusikaltimų, ypač sunkių smurtinių ir seksualinių, srityje“ – sakė R. Koopmansas. Profesoriaus žodžius „Bild“ papildė konkrečiais skaičiais: remiantis policijos statistika, 2020 metais 38 proc. iš 168 237 įtariamųjų smurtinių nusikaltimų srityje buvo „ne vokiečiai“, 13 proc. – „atvykėliai“ (Zuwanderer, – šia sąvoka nusikaltimų statistikoje registruojami užsieniečiai, turintys „politinio prieglobsčio ieškotojo“, „kontingentinio pabėgėlio“, „toleruojamo“ statusą ar esantys šalyje neteisėtai).
„Pristinga drąsos atvirai įvardinti ir analizuoti nevokiečių smurtinius nusikaltimus ir tam tikrų musulmonų imigrantų grupių sunkumus integruotis“, – apgailestauja psichologas A. Mansouras.
Susitaikyti su tuo – kaip su natūralia gyvenimo rizika?
Terorizmo ekspertas Shamsas Ul-Haqas eina dar toliau: reikalauja nuosekliau išsiųsti iš šalies tuos, kurie, kaip paaiškėja, yra pavojingi. „Kai 1990 metais atvykau į Vokietiją, tai buvo taiki, rami šalis. Šiandien to pasakyti nebegalima. Tokie nusikaltimai, kaip Viurcburge įvykdytasis, žmonių širdyse kursto neapykantą. Kaip nurodoma Konstitucinės apsaugos ataskaitoje, didėja rizika iš dešinės ir iš kairės. Tačiau tai susiję ir su islamizmo tema,“ – aiškino S. Ul-Haqas.
Deja, net ir po pastarojo išpuolio vyriausybėje šia opia tema – tik „spengianti politiškai korektiška tyla“, – pirmadienį konstatavo „Bild“.
„Susidaro įspūdis, tarsi būtume apsipratę su šiuo tiksinčių bombų pavojumi, priimdami jį kaip bendrąją gyvenimo riziką, prieš kurią nieko negalima padaryti“, – kritikuoja federalinės policijos profsąjungos vadovas Raineris Wendtas, čia pat primindamas už piliečių gerovę atsakingiems politikams: „Valstybės pažadas išnaudoti visas galimybes, kad optimaliai apsaugotų savo gyventojus, yra vienas esminių civilizuotos visuomenės pagrindų. Panašu, kad šis apsaugos pažadas buvo vienašališkai nutrauktas ir pakeistas naujais laiko dvasios pažadais. Mūsų bendrabūviui tai gali turėti lemtingų pasekmių.“
