Baltarusijos ambasada Ukrainoje stengiasi „sumedžioti“ visus politinius emigrantus iš Baltarusijos ir prispausti jiems prijaučiančius ukrainiečius. Kartais vyksta niekuo neišsiskiriantys piketai, kartais protesto akcijos itin kūrybiškos. Štai prieš mėnesį Kijeve gyvenantis Baltarusijos opozicijos veikėjas Piotras Markelovas pabandė per Baltarusijos ambasadą supančią tvorą permesti kelis mėšlo maišelius, tačiau buvo sulaikytas teisėsaugos organų.
Paskutinė akcija Ukrainos sostinėje buvo surengta birželio 20 dieną – Maidane susirinko dešimtys žmonių nelaisvėje mirusio Baltarusijos aktyvisto Vitoldo Ašurkos aukai atminti.
Nuo tada, kai praeitais metais Baltarusijoje įvyko farsą primenantys prezidento rinkimai, Baltarusijos tema Ukrainos informacinėje erdvėje eskaluojama nuolat. Politikai televizorių ekranuose, o paprasti žmonės prie puodelio kavos arba bokalo alaus aptarinėja, ar įmanomas Maidanas Baltarusijoje, ir nuogąstauja, kad, išaugus Aliaksandro Lukašenkos režimo priklausomybei nuo Rusijos, jų šiaurinė siena gali tapti potencialia fronto linija.
Jeigu pilietinės visuomenės lygmenyje Ukrainos solidarumas su Baltarusijos žmonėmis ir akivaizdus, tai politikos srityje situacija gana dviprasmiška. Prorusiškos politikos šalininkai neslepia paramos A. Lukašenkai ir jo veiksmams. Bet tuo jų palaikymas neapsiriboja. Štai prezidento politinės partijos „Liaudies tarnas“ narys Jevgenijus Ševčenka šių metų balandį vyko į Minską, kur susitiko su pačiu A. Lukašenka, o po Ramano Pratasevičiaus sulaikymo socialiniuose tinkluose parašė įrašą, kuriame išpažįsta besąlygišką paramą Baltarusijos valdančiajam režimui.
Žinoma, toks išsišokimas neliko nepastebėtas, o iš „Liaudies tarno“ frakcijos jis išmestas kaip musė iš barščių. Kalbant apie oficialiojo Kijevo poziciją, tai jo reakcija į A. Lukašenkos politiką grįsta tokia logika: apdairiai pasižiūrėti, kiek griežta bus Vakarų reakcija, ir tada jau sekti jų pavyzdžiu.
Ukrainos ir Baltarusijos santykiai taip pat ne be skeletų spintoje. 2019 metų spalį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis Ukrainos Žytomyro mieste susitiko su A. Lukašenka, ir to susitikimo atmosferos būta gana džiugios.
Garsus Ukrainos žurnalistas Dmitrijus Gordonas rinkimų 2020 metų rugpjūtį išvakarėse įrašė labai jau teigiamą interviu su A. Lukašenka. O ir šiaip Ukrainos bendruomenėje santykis su Baltarusijos diktatūra gana lojalus. Tik po žiauraus taikių protestų, prasidėjusių po paskutinės tariamos A. Lukašenkos pergalės, numaldymo Baltarusijos valdančiojo režimo populiarumas Ukrainoje pradėjo mažėti: dabar čia jam nepritaria 54 proc. ukrainiečių, o pasitiki – 36 proc.
Kai visas pasaulis buvo pakraupęs nuo Baltarusijos savivalės „Ryanair“ lėktuvo nutupdymo Minske istorijoje, Ukrainos socialiniuose tinkluose akimirksniu prisiminta Pavlo Gribo – Ukrainos piliečio, kurį 2017 metais Rusijos specialiosios tarnybos pagrobė Baltarusijos teritorijoje ir išsivežė į Rusijos Federacijos teritoriją, kur jam pateikti kaltinimai terorizmu – istoriją.
P. Gribas beveik dvejus metus praleido Rusijos kalėjime (buvo iškeistas 2019 metų rugsėjį), bet oficialusis Kijevas nei prie ankstesnio, nei prie dabartinio prezidento klausimo apie Ukrainos piliečio pagrobimą šalies, kuri dar iki gana neseniai buvo laikoma draugiška, teritorijoje nekėlė.
Nepaisant kai kurių vidaus politikos linijų, Ukraina jau daug metų priima politinius emigrantus iš Baltarusijos: nuo dailininkų ir programuotojų iki savanorių, Ukrainos pusėje kovojančių Donbase. Oficiali Baltarusijos televizija ant Ukrainos pila pamazgas, kuri, anot propagandinės žiniasklaidos, pas save priglaudė „politinių valkatų“.
Vienintelė sfera, kur buvo galima įžvelgti sveiką Ukrainos ir Baltarusijos santykių pragmatizmą, buvo ekonomika. Pastaraisiais metais dvišalis bendradarbiavimas gana vangokas: Baltarusijai tenka vos 3 proc. Ukrainos eksporto, o importo iš Baltarusijos dalis neviršija 5 proc. Santykiai prekybos srityje pradėjo drastiškai blogėti po Baltarusijos prezidento rinkimų praeitų metų rugpjūtį: nuo praeito rudens šalys viena kitai kaišioja pagalius į ratus mokestinių kliūčių pavidalu, o nuo gegužės pabaigos sugriežtėjo abejų šalių sankcijų politika.
Viskas prasidėjo nuo skrydžių ribojimų. Verta pažymėti, kad Minskas ilgą laiką buvo savotiškas skrydžių iš Kijevo į Maskvą ir atgal centras. Tiesioginio susisiekimo oro tarp Ukrainos ir Rusijos nėra jau nuo 2015 metų, ir Baltarusija buvo „oro tiltas“, kurio gegužės 26-ąją nebeliko.
Jeigu iš arčiau pažiūrėtume į Ukrainos ir Baltarusijos prekybos santykių struktūrą, pastebėtume labai rimtą neatitikimą: Ukrainos eksportas į Baltarusiją vertinamas vos 113 mln. dolerių, o štai Baltarusijos importas – 2,9 mlrd. dolerių. Tokie skaičiai labai gražiai iliustruoja, kad Baltarusijai Ukrainos rinka tikrai labai svarbi. Tai matoma ir iš prekybos struktūrų: Baltarusija Ukrainoje perka (mažėjančia tvarka) konditerijos gaminius, baldus, žemės ūkio techniką, o parduoda daugiausia degalus ir trąšas (52 proc. viso eksporto).
Absoliutaus embargo šalys nepritaikė, bet jau aiškėja nuo ribojimų daugiausia nukentėsiančios sferos: Ukrainai tai bus žemės ūkio sektorius ir statybinių medžiagų gamintojai, o Baltarusijai pirmiausia naftos perdirbimas. Oficialusis Minskas skelbia neketinantis nutraukti degalų tiekimo Ukrainai – tik sumažinti jo apimtis. Oficiali sprendimo parduoti mažiau benzino Ukrainai versija – nuo birželio 1-osios prasidėję remonto darbai Mozyriaus naftos perdirbimo gamykloje.
Ukrainos mažmeninės prekybos rinka į visa tai sureagavo degalinėse pabrangindama kurą. Nepaisant to, kalbėti apie kažkokius rimtus padarinius ar benzino krizę nevertėtų, nes tam nėra pagrindo.
Pirmiausia Ukrainos bendrovė „Ukrtatnafta“, kontroliuojanti Kremenčugo naftos perdirbimo gamyklą, pranešė apie pasirengimą didinti gamybos apimtis ir taip kompensuoti Baltarusijos naftos produktų trūkumą. Antras dalykas: trečias po Rusijos ir Baltarusijos degalų tiekėjas Ukrainai yra Lietuva (lietuviško dalis naftos produktų importe šiandien sudaro net 12 proc.).
Potencialiai Lietuva galėtų padidinti benzino tiekimą Ukrainai, net tik su sąlyga, jog tam nekels kliūčių tos pačios Baltarusijos logistikos ypatybės. Ir trečias dalykas – tai gali būti bet kuri Europos Sąjungos šalis, tik štai iškyla kainos klausimas. Labai galimas dalykas, kad Baltarusija neatsisakys kuro iš Ukrainos (rasti alternatyvią rinką ne taip ir paprasta), bet tokiu atveju kyla klausimas dėl visaverčio bendradarbiavimo prasmės (turint omenyje sankcijas ir toksišką A. Lukašenkos režimą).
Šioje istorijoje yra ir vienas menkai kam žinomas kabliukas. Neseniai „Radio Svoboda“ biuras Ukrainoje paskelbė tyrimą, o jame pasirodė įdomios informacijos apie Baltarusijos oligarchą Mikalajų Varabėjų – Viktoro Medvečuko verslo partnerį. Pastarajam, kaip jau žinoma, Ukrainoje taikomos sankcijos, jam metami kaltinimai valstybės išdavyste. O štai M. Varabėjaus interesai nukentėjo nedaug.
Baltarusijos oligarchai iš esmės mažai kam žinomi žmonės, juo labiau tie, kurie turtingi ir įtakingi ir kol jiems palankus diktatorius.
N. Varabėjus išsprendė dyzelinio kuro tiekimo Ukrainai problemą, o gana neseniai – ir bitumo.
Ukrainoje šiuo metu vykdoma prezidentinė programa „Didžiosios statybos“, kurioje numatytas kelių ir infrastruktūros objektų remontas bei statybos. Būtent ši programa šalyje dramatiškai išaugino bitumo paklausą. M. Varabėjaus bendrovė „Neftebitumnyj zavod“ – vieni iš tiekėjų, kuriems tenka beveik 10 proc. bitumo importo.
Nepaisant bendradarbiavimo su V. Medvečuku ir žurnalistų į dienos šviesą ištrauktų neskaidrių bitumo tiekimo schemų, nei M. Varabėjus, nei kiti Baltarusijos importuotojai nenukentėjo. Tam galima rasti labai paprastą paaiškinimą: V. Zelenskiui kritiškai svarbu nesumenkinti „Didžiųjų statybų“ masto, juk rugpjūčio 24-ąją – jubiliejus, Nepriklausomybės trisdešimtmetis, tad laukia daug renginių, kur reikės perkirpti juostelę atidarant naujus kelius.
Tad, jeigu Ukraina sankcijomis ir nubaus baltarusišką bitumą, tai tikrai neįvyks anksčiau rugsėjo.
