S. Asejevas iš kalėjimo „Izoliacija“ buvo išvežtas į Krupskajos vardo biblioteką, pačiame Donecko centre. Jam buvo nuimti antrankiai ir pradėtas pokalbis apie jo „vykdytą šnipinėjimą“. Priešais jį sėdėjo Rusijos propagandistas Aleksandras Sladkovas. Jis iki pat dabar dirba Donecke. „Radio Donbass.Realii“ paklausė S. Asejevo nuomonės, kokį įspūdį jam paliko vaizdo įrašas su R. Pratasevičiumi: kaip eteryje elgiasi propagandistai? Kuo galėjo grasinti Ramanui? Kaip tokiam interviu ruošiamas žmogus?
– Aš jaučiausi taip tarsi žiūrėčiau į praeities veidrodį, tai iš tikrųjų man labai priminė, kas vyko su manimi „Sladkov+“ laidoje. Tik aš daviau interviu po pusmečio kalinimo, o Pratasevičiaus atveju aiškiai matosi, kad jis vis dar ištiktas šoko. Mes nežinome, kas nutiko jo kūnui – galbūt po viršutiniais drabužiais jis visas mėlynas nuo kraujosruvų. Tie nežymūs ženklai ant riešų, kuriuos pavyko įžiūrėti, manau, kad tik ledkalnio viršūnė to, ką jam padarė.
Man akivaizdu, kokiu būdu šį žmogų pasodino prie šito stalo. Jo net nereikėjo kvosti. Akivaizdu, kad jam teko pereiti kažkokią fizinės prievartos sistemą – ar tai buvo kankinimai ir mušimas ar tik mušimai, bet juk sulaikė jo merginą.
Ir iš viso, čia ir baigiasi visi klausimai, nes, vos tik į sistemą patenka kažkas iš artimų žmonių arba yra grėsmė, kad pateks, kaip kad ir buvo mano atveju (mane šantažavo mano motinos saugumu), tuo viskas ir pasibaigia. Jo nebereikia niekaip kankinti, pakanka parodyti jo mylimą merginą gretimoje kameroje ir spalvingai papasakoti, ką su ja darys jam matant.
– Ar per tokius interviu iš įkaitų reikalaujama demonstruoti kažkokias emocijas? Juk viskas nufilmuota labai dramatiškai, skirtingais kampais. O gal žmogų iš tikrųjų priveda iki tokios būsenas, kai jis natūraliai verkia ar juokiasi?
– Kalbant apie paskutinį to interviu epizodą su ašaromis ir pusiau isterija, tai iš esmės netgi labai realu: žmogus atsidūręs kritinėje situacijoje ir jo mimika, gestai, drįsčiau teigti, isteriška veido išraiška, kai bandė juoktis... Visa tai galėjo prasiveržti labai nuoširdžiomis ašaromis, tik jos neturi nieko bendro su tuo, ką jis kalbėjo. Emocijos – tai viena, o emocinė forma, į kurią įvilko tą interviu – visai, kas kita.
Mano atveju tokios dramaturgijos nebuvo, manęs nevertė specialiai priešais kameras rodyti vienas ar kitas emocijas, iš manęs reikalavo paprasčiausiai atsakinėti į klausimus jų sufabrikuotais atsakymais, tai aš tos loginės linijos ir laikiausi.
– Kiek tiksliai turėjote paisyti jų parengtos versijos? Jie jums pasakinėjo?
– Nepasakinėjo, iš anksto pasakė, kad, jeigu priversime tave mintinai išmokti tekstą, tai bus akivaizdu, o mums reikia, kad atsakinėtum savais žodžiais, bet visi klausimai bus susiję su „šnipinėjimu“, ir tu neturi teisės nukrypti nuo to, kas parašyta tavo „baudžiamojoje byloje“. Tai reiškia, kad, jeigu tavęs klausia, ar dirbai žvalgyboje, tu žinoma atsakai „taip“.
– Kaip elgiasi tokį interviu imantis žmogus – jūsų atveju tai buvo Aleksandras Sladkovas? Vedėjas elgiasi labai užtikrintai, nori parodyti savo viršenybę prieš pašnekovą, duoda dramatiškų pastabų. O kas buvo už kadro, jis elgėsi taip pat?
– Buvo bendravimas likus 5-7 minutėms iki filmavimo. Jeigu kalbėtume apie Sladkovą, tai prieš įsijungiant kamerai ir prieš kamerą tai du skirtingi žmonės. Kai tik užėjome į Krupskajos biblioteką, jis pasisveikino paspausdamas ranką, paklausė, ar nereikia kokios nors pagalbos, pokalbis tikrai buvo be menkiausios įtampos.
Kai tik įsijungė kamerą, pradėjo vykdyti užduotį. Negaliu kalbėti apie žurnalistą, kalbinusį Ramaną Pratasevičių, bet Sladkovas, manau, tikrai tikėjo, kad aš „šnipas“, nes patikrinti, ar tai tiesa, jis neturėjo nė menkiausios galimybės, tad atitinkamai su manimi prieš kamerą ir elgėsi.
– Kaip jums atrodo: jis suprato, kad iš tikrųjų kalbina įkaitą?
– Nemanau. Vargu, ar įsivaizdavo, kur mane laikė, ir kur mane išvežė po to interviu. Nors bent dalį kelio iki „Izoliacijos“ jis juk važiavo su manimi, savo akimis matė, kad man ant kalvos užmaukšlintas popierinis maišas.
– Ir jūs jam nepapasakojote apie kankinimus?
– Žinoma, kad nepasakojau. O interviu pradžioje užsiminiau, kad norėčiau išvengti klausimų apie „saugumo“ veiklos metodus, nes nenoriu, kad tai neigiamai atsilieptų jo reputacijai. Pažodžiui prisimenu tą frazę... Man teko labai akiplėšiškai meluoti, nes iš tikrųjų juk per tuos pusę metų „Izoliacijoje“ viską mačiau. Jis atsakė, kad tokių užduoti neketina ir „ačiū, kad nerimaujate dėl mano reputacijos“.
– Ar ilgai jus įkalbinėjo tam interviu?
– Taip, tai truko beveik savaitę. Atvažiavo operatyvininkų iš vadinamosios kontržvalgybos, nusivedė mane į gretimą kamerą – tai kadrai, kurie vėliau pateko ir į Sladkovo interviu, tai buvo moterų kamera.
Moteris išvedė. Privertė mane suvalgyti grikių košę, kurią išvirė specialiai man, liepė pavartyti knygos lapus. O kai paklausiau, kam visa tai, atsakė, kad ne mano reikalas. Suvalgiau tą košę, priešais kamerą pavarčiau knygą ir pareiškiau, kad jokių interviu duoti neketinu.
Nuo tos akimirkos kiekvieną dieną sulaukdavau lankytojų, o viskas baigėsi tuo, kad man priminė, jog turiu motiną, kurią galiu pamatyti kaimyninėje kameroje. Čia jau po to, kai man pareiškė: „Tu nori, kad mes tave priverstume patirti tai, ką teko patyrei pirmą dieną?“, „Nori, kad „Izoliacijoje“ su tavimi ypatingai elgtųsi?“. Bet tas nedavė norimų rezultatų. „Nepamiršk, kad čia turi motiną“ – žinoma, tai buvo svarbiausias argumentas. Todėl ir sakau, kad Pratasevičius ten turi merginą. Viskas tuo ir pasakyta.
– Kaip manote, kodėl Baltarusijos valdžiai reikėjo įrašyti būtent tokį interviu. Kai jus pamatė Sladkovo interviu, vertingiausias dalykas buvo tai, kad jus pamatė gyvą. Tik dėl propagandos to vertė abejotina. O ką nori parodyti Lukašenka?
– Šiuo atveju mūsų su Pratasevičiumi situacijos absoliučiai skirtingos. Mano interviu buvo bado streiko padarinys. Apie tai pradėjo rašyti Ukrainos ir Vakarų žiniasklaida, jiems teko parodyti, kad aš gyvas ir man viskas gerai (nors apie bado streiką nei aš, nei Sladkovas nė žodeliu neužsiminė).
Pratasevičiaus atveju akivaizdu, kad Lukašenka neturi absoliučiai jokio autoriteto. Viskas skirta žmonėms Minske, kurie žiūrėjo tą transliaciją. Tikslas – parodyti, kad egzistuoja priešų šalies viduje, su kuriais mes griežtai tvarkomės. Tai turinys išskirtinai vidiniam naudojimui.
