S. Latypovas kreipėsi į vyrą, savo paties tėvą, ir numetė tikrą bombą, pareikšdamas, kad po sulaikymo jam grasino Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos pagrindinio kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija direktorato (GUBOPiK) pareigūnai.

„Tėve! Po susitikimo pas mane atėjo GUBOPiK. Jie žadėjo, kad, jeigu nepripažinsiu savo kaltės, atsidursiu „kankinimų kameroje“. Tiek mano artimiesiems, tiek kaimynams bus iškelta baudžiamųjų bylų. Aš jau žinojau, kas tas spaudimo kambarys, praleidau jame 51 dieną. Taigi, ruoškis“, – kalbėjo jis.

Tada S. Latypavas, stovėdamas ant suolo, kad prižiūrėtojai negalėtų jo pasiekti, iškėlė rankas ir bedė sau į kaklą rašikliu. Kai jaunas vyras sukniubo ant suolo, apsauga suskubo ieškoti teisiamųjų narvo raktų, o aplinkiniai sceną stebėjo ištikti šoko. Galiausiai pareigūnams pavyko pas jį patekti, ir krauju apsipylęs aktyvistas buvo nuneštas į lauke jau laukusią greitosios pagalbos mašiną.

Ir S. Latypavas (kaltinamas masinių neramumų organizavimu, nes bandė sulaikyti pareigūnus, norėjusius pašalinti kieme pastatytą paminklą, skirtą opozicijos judėjimui) ne vienintelis kalinys Baltarusijoje, kuris mieliau pakeltų ranką prieš save nei atsidurtų kankinimų kameroje.

Kaip teigia žmonių teisių prievaizdai ir buvę kaliniai, „spaudimo kameros“ Baltarusijos kalėjimuose ir izoliatoriuose iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip kankinimų kambariai, o grėsmė ten atsidurti ne vieną paskatina griebtis itin drastiškų priemonių.

Sciapanas Latypavas

Minėtieji kambariai neretai apibūdinami kaip kameros, kur laikomi sunkūs nusikaltėliai, dirbantys su pareigūnais. Siarhijus Uscinau iš Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Legal Initiative“, kuri padeda žmonėms kreiptis pagalbos į Europos Žmogaus Teisių Teismą, birželio 1 dieną „Current Time“ sakė, kad sulaikytieji į kankinimų kameras sodinami tam, kad kiti kaliniai iš jų jėga išgautų norimą prisipažinimą.

Žmogaus teisių aktyvistas Michailas Žamčužnas, kuris dėl politiškai motyvuotų kaltinimų kalėjime praleido pusseptintų metų, RFE/RL Baltarusijos tarnybai sutiko detaliau paaiškinti, ką reiškia leisti laiką „spaudimo kameroje“.

Jo teigimu, tokią kankinimų kamerą turi visi iki vieno šalies sulaikymo centrai, žinoma, taip pažeidžiamos tarptautinės teisės normos, o patys pareigūnai tikina, kad kameros reikalingos nors ir slaptiems, bet oficialiems tikslams.

M. Žamčužnas pridūrė, kad „spaudimo kameroms“ parenkamos kameros įprastai būna 4x6 metrų ploto ir nepralaidžios garsui. Tai reiškia, kad jų vidus išklotas specialiomis plokštėmis, įrengtos dvigubos durys. Jeigu tokių patalpų surasti nepavyksta, tuomet tinka ir paprasta kamera: tokiais atvejais sulaikytųjų riksmus ir aimanas maskuoja garsiai leidžiama muzika. Sulaikytieji puikiai žino apie tokių spaudimo kamerų egzistavimą, o baimė ten atsidurti – didžiulė.

Sciapanas Latypavas

„Man pačiam teko ne kartą savo akimis matyti, kaip asmenys prie pat kankinimų kameros durų prisipažįsta viską, ko nori pareigūnai, kad tik netektų ten atsidurti“, – tikina M. Žamčužnas.

Žmogaus teisių aktyvistai sako, kad kiti bando išvengti kankinimų kamerų patys save žalodami. Tokia taktika pasiteisina, nes atviros, kraujuojančios žaizdos kalinį nukreipia tiesiai į ligoninę, tad kankinimų pavyksta bent jau laikinai išvengti.

Kai kurie sulaikytieji visgi ryžtasi „spaudimo kameros“ išbandymui, tačiau kuo tai baigsis priklauso nuo jų valios tvirtumo ir gebėjimo atsilaikyti prieš pačius įvairiausius grasinimus, tikina M. Žamčužnas.

Apie tai, kokią stiprią įtaką sulaikytiems asmenims turi tokie grasinimai Baltarusijoje nuožmiai maldomų antivyriausybinių protestų, prasidėjusių praeitais metais rugpjūčio 9 dieną Aliaksandrui Lukašenkai apsiskelbus prezidento rinkimų nugalėtoju, kontekste, kalba ne vienas.

Gegužę RFE/RL Alesia Kachanouskaja sakė, kad jos sūnus Jauhenas Kachanouskis buvo žiauriai mušamas tol, kol pripažino savo kaltę dėl kaltinimų, siejamų su jo dalyvavimu protestuose.

„Prisipažinimas tiesiogine to žodžio prasme buvo iš jo išmuštas. Kai pradėjo gąsdinti įkišiantys į spaudimo kamerą... jis pasidavė ir pripažino savo kaltę“, – teigia moteris.

Teisme J. Kachanouskis savo kaltės nepripažino, pareikšdamas, kad prisipažino dėl jam daromo psichologinio ir fizinio spaudimo.

„Policija mane mušė į pilvą, į galvą, į kojas, grasino išsiųsti į „spaudimo kamerą“, jeigu mano parodymai nebus tokie, kokie jiems reikalingi. Prisipažinimą pasirašiau neperskaitęs, nes bijojau, kad jie mane mirtinai sumuš“, – teisme kalbėjo J. Kachanouskis.

Galiausiai J. Kachanouskis buvo pripažintas kaltu dalyvavęs masiniuose neramumuose ir nuteistas pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausme.

S. Uscinau iš organizacijos „Legal Initiative“ sako, kad demonstrantų kankinimai, prasidėję kartu su prieš A. Lukašenką nukreiptais protestais, nesiliauja.

Jo teigimu, nors dauguma kankinimų atvejų fiksuoti pirmosiomis protestų dienomis – nuo rugpjūčio 9 iki 13 dienos – žmonės kankinami ir po šiai dienai, tik dabar tai daroma kalėjimuose“.

„Daug atvejų, kai teisme žmonės pasako, kad prisipažinimas iš jų buvo išgautas jėga“, – pareiškė S. Uscinau ir pridūrė, kad, deja, teismai dažniausiai į tai nekreipia jokio dėmesio.

Tūkstančiai opozicijos aktyvistų ir protestuotojų buvo areštuoti ir teisiami režimui ėmusis griežtų represijų prieš pernai kilusias antivalstybines demonstracijas.

Baltarusiją pernai kelis mėnesius buvo apėmusios demonstracijos, kilusios po ginčijamų prezidento rinkimų pernai rugpjūtį, per kuriuos A. Lukašenka paskelbė užsitikrinęs šeštą kadenciją. Vis dėlto opozicija ir Vakarų demokratijos rinkimus laiko suklastotais.

Milicija sulaikė tūkstančius protestuotojų, daug opozicijos lyderių teko palikti Baltarusiją. Keli žmonės neteko gyvybių.

Dar vienas baltarusių opozicijos aktyvistas, 50-metis opozicijos aktyvistas Vitoldas Ašurakas, praėjusį mėnesį mirė pataisos kolonijoje Baltarusijos rytuose. Kaip pranešta, jam sustojo širdis.

Sausį jis buvo nuteistas penkeriems metams laisvės atėmimo kolonijoje už „šiurkštų“ viešosios tvarkos pažeidimą ir smurtą prieš milicijos pareigūną. Teismo procesas vyko už uždarų durų.

Baltarusija sulaukė visuotinio pasipiktinimo, kai A. Lukašenkos režimas gegužės 23 dieną nurodė priverstinai nutupdyti virš šalies skridusį Europos keleivinį lėktuvą ir areštavo orlaivyje buvusį disidentą žurnalistą Ramaną Pratasevičių bei jo draugę.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (326)