Keleivinio lėktuvo, skridusio iš vienos Europos Sąjungos valstybės į kitą, priverstinį nutupdymą Minske tam, kad suimtų režimo kritiką ir jo draugę, vokiečių politikas vadina „Europoje iki šiol neregėto valstybinio terorizmo aktu“.

Čia pat jis nurodo ir kitą praėjusios savaitės įvykį, didinantį įtampą Europoje – trijų Vokietijos organizacijų, dalyvavusių vokiečių ir rusų dialoge, uždraudimą Rusijoje. Šis sprendimas, kas pasak F. Merzo, „sugriovė paskutinę nuolatinio politinio keitimosi nuomonėmis platformą“.

Tai nesuprantama: Rusija skleidžia dezinformaciją iš pačios Vokietijos

Rusijos federacijos ir Baltarusijos prezidentai Vladimiras Putinas ir Aliaksandras Lukašenka „vis beatodairiškiau slopina laisvę savo šalyse ir kas savaitę didina grėsmę taikai Europoje. Du autokratiškai valdantys prezidentai tapo dviem despotais, kurie valdžioje išsilaiko tik sukčiavimo rinkimuose bei saugumo aparatų vykdomo smurto bei masinių areštų dėka.“

Dėl V. Putino ir A. Lukašenkos vokiečių politikas iliuzijų nebeturi. Jis tik kelia klausimą, kaip Vakarams, pirmiausia Europos Sąjungos narėms, „elgtis su tokiais režimais, kaip tinkamai reaguoti į tokius įvykius, kurių liudininkais buvome praėjusią savaitę.“

Demokratiniais ir teisiniais principais besivadovaujančios šalys disponuoja kur kas mažesniu priemonių arsenalu, – svarsto F. Merzas. Bet juk ir tas pats arsenalas nėra išsemtas, – tarkime, leidžiama Rusijai nekliudomai varyti propagandą Vokietijoje.

Laiško autoriui nesuprantama ir nepriimtina susidariusi padėtis, „kuomet tikslinė dezinformacija plačiu mastu skleidžiama iš pačios Vokietijos žemės, per dabar Berlyne įsikūrusios Rusijos valstybinės televizijos „Russia Today“ atšaką“.

Išvardinęs galimas Europos Sąjungos sankcijas Rusijos ir Baltarusijos oligarchams, – nuo sąskaitų įšaldymo iki draudimo įvažiuoti, paminėjęs ekonomines sankcijas, su kuriomis turėtų susitaikyti ir dabar droviai tylintys Vokietijos pramonės bei prekybos atstovai, F. Merzas nukreipė kritinį žvilgsnį į buvusį šalies kanclerį, socialdemokratą G. Schröderį.

Friedrichas Merzas
Foto: Imago / Scanpix

Padorumo ribas privalėtų jausti ir buvęs Vokietijos kancleris

„Pastarųjų dienų įvykiai nūnai turėtų galutinai paskatinti Gerhardą Schröderį baigti savo profesinę veiklą Rusijoje. Ir buvusiam federaliniam kancleriui galioja padorumo ribos, kurių jis neturėtų peržengti“, – į, galima sakyti, Kremliaus pastogėje įsidarbinusio kanclerio sąžinę apeliavo F. Merzas.

Buvusio Vokietijos kanclerio, socialdemokrato G. Schröderio pavardė praėjusią savaitę linksniuota ir televizijos diskusijų laidoje „Markus Lanz“, į kurią buvo pakviestas ankstesnis socialdemokratų lyderis Sigmaras Gabrielis.

Politikas, Angelos Merkel vyriausybėje užėmęs ekonomikos, o vėliau užsienio reikalų ministro pareigas, iš esmės lyg ir pritarė ES vykdomai sankcijų politikai, drauge neslėpė savo skepticizmo: „Rusijos atvejis akivaizdus: tai yra šalis, kurios buvimo mes diskusijomis nepaneigsime, nepavyks mums ir jos tiesiogiai paveikti“.

Abejones išsakė jis ir dėl ES praktikuojamos krizių valdymo strategijos. „ES patirtis nėra itin sėkminga tais atvejais, kai buvo bandoma kištis į vidinius šalies konfliktus. Demokratizacija iš išorės nelabai funkcionuoja“, – apibendrino buvęs vicekancleris S. Gabrielis.

„Tai paskambikite Gerhardui Schröderiui!“ – kandžiai replikavo laidos vedėjas M. Lanzas. Ir nors S. Gabrielis apsimetė užuominos nesupratęs, tačiau buvo aišku, kas čia norėta pasakyti: buvęs Vokietijos kancleris priklauso vidiniam Rusijos prezidento draugų ratui, ir per jį būtų galima daryti įtaką nebe iš išorės, o iš vidaus.

Paskutine pastaba G. Schröderio adresu laidos vedėjas, panašiai kaip ir F. Merzas aukščiau cituotame laiške, prabilo apie politinį padorumą: „Norint įtikinamai atstovauti politikai, derėtų užduoti klausimą, ar gerai, kad buvęs kancleris socialdemokratas taip susipynė su šiuo režimu“.

Socialdemokratai šio klausimo stengiasi ne tik kad nekelti, bet ir negirdėti.