Dokumentai buvo paimti iš sovietinės slaptosios tarnybos KGB archyvo. Praeitais metais juos publikavo Ukrainos vidaus žvalgybos tarnyba. 688 puslapių knygoje „Černobylio byla – nuo statybų iki katastrofos“ iš viso yra 229 dokumentai, apimantys laikotarpį nuo XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio iki 1986 metų. Prieiga prie 190 iš jų tapo įmanoma tik dabar, rašoma publikacijoje.

Minėtieji išslaptinti dokumentai atskleidė, kad KGB turėjo dvi viena kitai prieštaraujančias užduotis. Viena vertus, tarnyba privalėjo išsiaiškinti silpnąsias Černobylio branduolinės jėgainės vietas ir su jomis susijusias grėsmes. Kita vertus, būtent KGB privalėjo tas grėsmes laikyti paslaptyje, o tai reiškia, kad ir slėpti branduolinės tragedijos padarinius, rašoma leidinyje.

Apie pirmąsias problemas su jėgainės saugumu Kijevo KGB vadovas, generolas majoras Nikolajus Bakulenka pranešė dar net nepradėjus eksploatuoti pirmojo bloko. 1976 metų rugpjūčio mėnesį jis vidinėje ataskaitoje pareiškė, kad 182 tonose sulituotų vamzdžių nustatyta įtrūkimų. Tai reiškia, kad visi tie vamzdžiai buvo netinkami eksploatacijai ir turėjo būti grąžinti gamyklai.

Kai pradėjo dirbti pirmasis reaktorius, nuo 1979 metų sausio iki 1981 metų vasario iš viso teko anksčiau numatyto laiko keisti 120 branduolinio kuro strypų. Iš antro reaktoriaus nuo balandžio iki 1980 metų galo buvo pašalinti 58 tokie branduolinio kuro strypai: „Pastaruoju metu vis dažniau dėl sandarumo problemų tenka keisti kuro strypus. Konkrečiai kalbama apie 25-30 proc.“ rašė N. Bakulenka.

„Nuo 1977 iki 1981 metų Černobylio atominės elektrinės reaktorius avariniu būdu teko išjungti net 29 kartus, iš esmės dėl techninių priežasčių, bet aštuonis kartus ir dėl žmonių kaltės“, – 1981 metų spalio 16 dieną skelbė Ukrainos KGB.

„Avarinių reaktorių situacijų aplinkybių tyrimas atskleidė, kad elektros įranga, įskaitant ir kontrolės mechanizmus, neatitinka saugos reikalavimų“, – priduriame ataskaitoje. Nepraėjo nė metai, ir Pripetės mieste veikęs specialiosios tarnybos skyrius pranešė apie gaisrą viename iš reaktoriaus kanalų, kuris kilo 1982 metų rugsėjo 9 dieną dėl vėsinimo funkciją atliekančio vandens stygiaus.

Ši avarija buvo klasifikuojama kaip viena iš rimčiausių per visą branduolinės energetikos istoriją.

Ne kartą specialiųjų tarnybų dėmesį patraukė ir akivaizdžiai nepakankamas Černobylio branduolinės elektrinės darbininkų paruošimas. Pripetės KGB skyriaus laiške, kuris Kijevui buvo išsiųstas 1983 metų sausio 5-ąją, rašoma, kad agentas „Oksanenka“ išsiaiškino, kad, paleidžiant antrąjį reaktorių, per neatsargumą buvo pamiršta įjungti avarinio vėsinimo sistemą.

Avarijos atveju reaktorius galėjo tapti nebevaldomas.

Pripetės skyrius dar 1984 metų rugpjūčio 13 dieną perspėjo, kad suprastėjusi remonto darbų reaktoriuose kokybė lemia įrangos sutrikimus ir netgi gali baigtis avariniu jėgainės sustabdymu.

Ne mažiau nei problemų dėl jėgainės saugumo KGB baiminosi, kad „klasinis priešas“ Vakaruose gali tuos defektus panaudoti prieš Sovietų Sąjungą. Tuo pat metu vyko ir užsienio valstybių piliečių stebėjimas Ukrainoje. Po katastrofos užsienio piliečių stebėjimas virto tikra stebėjimo kampanija. 1986 metų liepos 18 dieną KGB perspėjo Komunistų partiją, esą užsienio slaptosios tarnybos bandė sužinoti daugiau apie katastrofos padarinius ir pranešė, kad buvo amerikiečių diplomatų bandymų paimti dirvos mėginių.

„Buvo stebimi ir savos šalies piliečiai. Su kai kuriais žmonėmis, „turėjusiais skandalingų su katastrofa susijusių pasvarstymų“, buvo „kalbamasi siekiant paaiškinti tikrąją situaciją, pateikti perspėjimai“, 1986 metų gegužės 21 dieną rašė specialiųjų tarnybų darbuotojai.

Nors KGB pareigūnai ir stengėsi, kad nekiltų panika, pati specialioji tarnyba, panašu, buvo labai gerai informuota apie ekologinius katastrofos padarinius. 1986 metų gegužės 14 dieną Ukrainos mokslų akademijos atlikto pirmojo itin slapto tyrimo išvadose gana detaliai aprašyta, kokią įtaką katastrofa padarė gyventojams: „Mus labiausiai gąsdina galimas radioaktyvumo poveikis žmonių imuninei sistemai ir kaulų čiulpams. Nusilpusi imuninė sistema gali padidinti sergamumą infekcinėmis ligomis, gali apsunkinti lėtinių ligų eigą. Labiausiai gresia nukentėti 10-12 metų vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms. Dėl radiacijos poveikio kaulų čiulpams gali išsivystyti anemija, o po 1-3 metų gali padaugėti leukemijos atvejų“.

Remiantis gautais duomenimis, „galima daryti išvadą, kad per artimiausius 5-6-8-10 metų sergamumas vėžiu išaugs du ar tris kartus. Taip pat galima prognozuoti, jog tikėtina gyvenimo trukmė sutrumpės 1-2 metais“. Pranešime taip pat užsimenama ir apie galimus vaikų, „kuriems dabar 5-12 metų“, raidos sutrikimus.

„Ateityje gali kilti rimtų avarijų“

„Vykdant planinį kapitalinį Černobylio AE pirmojo energijos bloko remontą, kurį numatoma užbaigti 1982 09 13, rugsėjo 9 d. reaktorius buvo paleistas siekiant jį išbandyti. Padidinus jo galingumą iki 20 proc., įvyko vieno iš tūkstančio šešių šimtų keturiasdešimties technologinių kanalų sprogimas...“

Ši citata iš skubaus slapto pranešimo, kuris 1982 m. rugsėjo 10 d. buvo išsiųstas iš Kijevo į Maskvą, liudija apie pirmą Černobylio atominės elektrinės avariją, kurios metu į aplinką išsiskyrė radioaktyvios medžiagos. Apie avarijos mastus ir žalą gamtai bei žmonių sveikatai paaiškėjo vėliau, kai buvo baigtas tyrimas, kurį atliko Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos KGB pareigūnai, rašo svoboda.org.

Tik praėjus dviem mėnesiams, 1982 m. lapkričio 5 d., dokumentuose atsiranda duomenų apie padidėjusį radiacijos kiekį netoli branduolinės jėgainės ir gyvenvietėse, esančiose į pietus ir pietvakarius nuo AE: „Ukrainos branduolinių tyrimų instituto specialistai Čystogolivkos vienkiemio apylinkėse (apytikriai už 5 km į pietvakarius nuo AE) dirvoje taip pat užregistravo „karštas“ daleles, kurių dydis 10÷20 mikronų, o aktyvumas – nuo 10ˉ10 iki 10ˉ7 kiurių. Jų nuomone, kuri buvo patvirtinta operatyvių šaltinių duomenimis, šios dalelės yra itin pavojingos, nes patekusios į žmogaus organizmą gali sukelti sunkias ligas“.

Po dvejų metų KGB dokumentuose ši avarija jau aprašoma kaip „viena iš pačių rimčiausių branduolinės energetikos istorijoje“. Taip apie ją pranešama slaptoje 1984 m. spalio 1 d. ataskaitoje. Čia taip pat rašoma, kad į grafito bloką pateko didžiulis kiekis vandens, tad susidarė sąlygos metalo korozijai bei išaugo dar vienos avarijos rizika. Kaip incidento priežastis įvardytas „technologinių kanalų gamybos technologijos nesilaikymas“. Iki galingo sprogimo, nugriaudėjusio 1986 m. balandžio 26 d. ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke, buvo likę dar keletas metų, tačiau jau devintojo dešimtmečio pradžioje jo buvo galima išvengti.

Cituojami dokumentai praėjusiais metais viešai paskelbti antrame išslaptintų dokumentų rinkinyje „KGB Černobylio dosjė. Nuo statybos iki avarijos“.

Pirmame tome, kuris buvo paskelbtas prieš dvejus metus, buvo pasakojama apie sprogimą ketvirtame Černobylio atominės elektrinės bloke 1986 m. balandžio 26 d. Antrame tome tyrėjai susitelkė į archyvinę medžiagą apie atominės elektrinės statybas, kurios prasidėjo 1970 m.

Avarijos ir tarša radioaktyviomis medžiagomis, nesankcionuoti projektinės dokumentacijos pakeitimai, nekokybiškos statybinės medžiagos, branduolinio reaktoriaus problemos, nekvalifikuota darbo jėga bei šių pažeidimų ignoravimas (nebent užsimenama šeštojo KGB skyriaus ataskaitose) – apie visa tai kalbama paskelbtame rinkinyje.

Jame surinkti 229 išslaptinti Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos ir Sovietų Sąjungos KGB dokumentai, 190 iš jų publikuojami pirmą kartą. Rinkinys paskelbtas bendradarbiaujant Ukrainos Istorijos institutui, Ukrainos Saugumo tarnybos valstybiniam archyvui ir Ukrainos Nacionalinės atminties institutui.

Be informacijos apie problemas statant Černobylio AE, knygoje galima rasti duomenų apie avarijas ir panašias problemas kitose Sovietų Sąjungos atominėse elektrinėse, tarp jų ir tose, kurios yra dabartinės Rusijos teritorijoje.

Dokumente, kurį 1983 m. liepos 25 d. parengė KGB šeštoji valdyba Maskvoje, nurodyta, kad praktiškai visos avarijos kilo dėl nekokybiškų medžiagų, kurios buvo naudojamos statant AE.

Štai kelios citatos:

„1983 m. vasarį Leningrado AE po 22 tūkst. valandų eksploatacijos (tai tesudaro 1,5–2 proc. numatyto eksploatacijos laikotarpio) buvo pažeista K-500 turbina, pagaminta Charkovo turbinų gamykloje. Suvirinimo siūlėje atsiradęs įtrūkimas išsiplėtė nuo vidinės disko pusės link išorinės ir pasiekė 2/3 perimetro dydį. Toje pačioje atominėje elektrinėje dėl didelės vibracijos sustojus turbinai buvo užkirstas kelias didelio masto energijos bloko avarijai su PBMK1000 reaktoriumi. Pažeidimo priežastis – technologinio pobūdžio įtrūkimai, kurie nebuvo pastebėti gamykloje net ir patikrinus ultragarsu. Viena iš pagrindinių tokių įtrūkimų atsiradimo priežasčių – nekokybiška Charkovo turbinų gamykloje naudojama technologija.“

„1979 m. Kolos AE išsisandarino pagrindinio korpuso vožtuvo suvirinimo siūlė, tai galėjo sukelti radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimą ir užkrėsti apylinkes. Apžiūra parodė, kad 5 svarbiausi vožtuvai iš 12 eksploatuojamų buvo su avarinėmis brokuotomis žiedinėmis siūlėmis, kuriose buvo gamykloje (Čechovo armatūros gamykla) įvirinti strypai, o tai yra grubiausias gamybos technologijos pažeidimas. Dėl to 20–30 proc. sumažėjo siūlės skersmuo ir atsirado įtampos koncentratorių.“

„Šioje situacijoje buvo imtasi skubių priemonių ištirti kelių atominių elektrinių pagrindinių uždarymo sklendžių būklę. Patikrinti Novovoronežo AE pirmasis ir trečiasis blokai, antrasis Kolos AE blokas, visi AE „Nord“ Rytų Vokietijoje blokai. Iš 72 pagrindinių sklendžių buvo pakeista daugiau nei 30. Likusios sklendės buvo paliktos eksploatacijai, tačiau su defektais, viršijančiais leistiną lygį, o tai ateityje galėjo sukelti labai rimtų problemų.“

„Montuojant įrangą Novovoronežo AE ketvirtajame bloke ir pirmajame Kolos AE bloke reaktorių korpusų vidiniame paviršiuje buvo aptikta žiedinių 1500–2000 mm skilimų, kurių gylis siekė 11–12 mm. Skilimai buvo aptikti netoli pagrindinių suvirinimo siūlių. Skilimus teko šalinti šlifuojant, o tai tik laikina priemonė. Tokių pažeidimų priežastis – nepatenkinamas konstruktyvinis-technologinis Sovietų Sąjungos energetikos mašinų gamybos ministerijos įmonių tiekiamų gaminių projektavimas.“

Jau anuomet daugelyje specialiųjų tarnybų pranešimų buvo kalbama apie galimų avarijų riziką, tačiau, nepaisant visko, užkirsti kelią joms nepavyko.

Kodėl taip įvyko, svoboda.org aiškino vienas iš dokumentų rinkinio redaktorių istorikas Olegas Bažanas:

– Tam, kad galėčiau atsakyti į jūsų klausimą, mums reikia panagrinėti, ką Sovietų Sąjungai reiškė atominė pramonė. Tai buvo įslaptinta nacionalinės ekonomikos sritis. Visa tai, kalbant sąlyginai, buvo susiję su Sovietų Sąjungos atominiu skydu. Todėl informacija, susijusi su atominių elektrinių veikla ir eksploatacija, buvo įslaptinta. Net iš paskelbtų dokumentų aišku, kad nebuvo jokio dalijimosi patirtimi.

Tos pačios problemos kilo skirtingose Sovietų Sąjungos atominėse elektrinėse. Toks pat atominis reaktorius, kuris sprogo Černobylio AE, stovėjo ir Leningrado AE, ir ten buvo tokių pat problemų, kas rodo, kad šis atominis reaktorius labai blogai veikia. Tačiau apie tai niekas, išskyrus KGB, nežinojo. Čekistai rašė apie tai ir kalbėjo apie būtinybę sukurti siaurą forumų ratą, kad atomininkai galėtų keistis informacija, tačiau tai nebuvo padaryta.

Viskas buvo taip įslaptinta, kad niekas laiku negalėjo reaguoti ir ištaisyti klaidų. Visa ši informacija, susijusi su Černobylio AE, yra, tačiau ar yra tokia pat dosjė apie Leningrado AE? Ar yra panašių kelių tomų saugumo bylų? Mes nieko nežinome. Galbūt jos buvo seniai sudegintos arba galbūt yra kažkur saugomos.

– Kai peržiūrėjau dokumentų rinkinį, man susidarė įspūdis, kad iš tiesų saugumo tarnybų veikla buvo labai aktyvi, tačiau neduodavo jokių praktinių rezultatų. Statant pirmąjį ir antrąjį Černobylio AE blokus, įvyko avarijų, buvo pažeidimų, gauta nekokybiškų statybinių medžiagų. Apie visa tai buvo pranešama, tačiau nebuvo imtasi beveik jokių priemonių.

– Taip, iš tiesų niekas nedarė išvadų po to, kai, tarkime, aukščiausioms partinėms institucijoms buvo rašoma, kad statant svarbius objektus nesilaikoma vienų ar kitų normų. Mes matome, kad tiek atominės elektrinės, tiek ir sovietinės Ukrainos energetikos ministerijos vadovybė, tiek ir sąjunginio lygio vadovybė nereagavo, t.y., visos šios ataskaitos ir raštai buvo dedami į stalčių. Iš tiesų taip ir buvo. Pavyzdžiui, devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje įvyko radioaktyvių atliekų nuotekis. Tačiau tyrimo komisija į atominę elektrinę atvyko tik po trijų mėnesių. Ir nieko neatleido, nebuvo padaryta jokių išvadų.

Sovietinės Ukrainos KGB darbuotojai ir Ukrainos aukščiausioji partinė vadovybė manė, kad nėra tikslinga siųsti dokumentų ar laiškų į Maskvą, kuriuose būtų reiškiamas susirūpinimas, kad ten kažkas sureaguotų. Tačiau būtent tai žingsnis po žingsnio artino prie technogeninės katastrofos. Jos kilimo rizika egzistavo ir tai veikiausiai yra liūdniausias dalykas, kurį galima perskaityti knygoje...

Sovietinės Ukrainos KGB pareigūnai naujas avarijas prognozavo nuo aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio. Tačiau tuomet tapo aišku, kad aukščiausios instancijos į tai nereaguoja, todėl laiškų ir informacinių pranešimų tonas ėmė keistis. Devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje jie jau tapo švelnesnio ir grynai informacinio pobūdžio. Čekistai taip pat suprato, kad jeigu į tai mažai reaguojama, mes irgi per daug nereikšime susirūpinimo dėl to, kas vyko Černobylio AE.

---

Kaip galima perskaityti slaptame 1976 metų liepos 6 d. dokumente, užuot sprendusi esamas problemas, KGB domėjosi tuo, kas stato Černobylio AE, tačiau, deja, domėtasi ne specialistų profesionalumu:

Statant Černobylio AE dirbo 9294 žmonės, iš kurių 857 dirbo statomos atominės elektrinės direkcijoje. Prie Černobylio AE statybų prisidėjo 40 subrangovų.

Iš operatyvinių kontingentų buvo nustatyta:
31 vokiečių tautybės asmuo;
4 teisti už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus;
Vienas buvęs pogrindinės Ukrainos nacionalistų organizacijos narys;
2 kinų tautybės asmenys;
11 susirašinėjusių su kapitalistinėmis šalimis.

Kontržvalgybinis darbas statomame objekte buvo vykdomas per agentūrinį aparatą, kurį sudarė 17 žmonių. Agentūra paskirstyta po pagrindines statomo objekto dalis.

1983 metų gegužės 25 d. dokumente kalbama apie problemas, kilusias dėl to, kad nėra tam tikrų sistemų, leidžiančių užkirsti kelią avarijomis atominėse elektrinėse, statomose visoje Sovietų Sąjungoje:

Dėl to sprogus pagrindiniam cirkuliaciniam vamzdžiui dėl natūralaus metalo senėjimo ir avarinio aktyvios zonos užliejimo sistemos bei apsauginio skydo aplink reaktorių nebuvimo, šilumos nešėjas per 10-25 sekundes ištekės iš kontūro. Dėl to įvyks šilumos nešėjo sudėtyje esančių radioaktyvių produktų nuotėkis, o pavojingiausi iš jų yra jodo izotopai, pažeidžiantys skydliaukę ir sukeliantys mirtį. Avarijos epicentre radioaktyvumas bus 60 kartų didesnis, nei buvo sprogus atominei bombai Hirosimoje ir Nagasakyje.

Nurodytų saugumo priemonių šiuo metu nėra eksploatuojamuose: AMB tipo reaktorių pirmajame ir antrajame Belojarsko AE blokuose, AMB tipo pirmajame ir antrajame bei VVER-440 tipo trečiajame ir ketvirtajame reaktorių blokuose Novovoronežo AE, pirmajame ir antrajame VVER-440 tipo reaktorių blokuose Kolos AE, pirmajame ir antrajame VVER-440 tipo reaktorių Armėnijos AE, pirmajame ir antrajame RBMK1000 tipo reaktorių blokuose Leningrado AE, pirmajame ir antrajame RBMK1000 tipo reaktorių blokuose Kursko AE ir pirmajame bei antrajame RBMK1000 tipo reaktorių blokuose Černobylio AE.

Foto: Sipa / Scanpix


Pasakoja istorikas Olegas Bažanas:

– Dokumentai, kuriuos mes publikuojame, atkuria pirmosios Ukrainos teritorijoje atominės elektrinės statybų vaizdą. Jie atspindi pirmojo, antrojo ir trečiojo AE statybos etapus, taip pat tai, kaip vyko tyrimas pirmaisiais avarijos likvidavimo etapais. Ir į tą istoriją mes galime pažvelgti sovietinių specialiųjų tarnybų akimis.

Po sprogimo Černobylio AE veikė kelios operatyvinės-tyrimo grupės tiek iš sovietinės KGB, tiek ir sovietinės Ukrainos. Anksčiau labai mažai rašyta, kaip jos tarpusavyje sąveikavo. Kartu tai parodo bendrą vaizdą apie avarijos priežastis ir pasekmes, tačiau svarbiausias dalykas yra tas, kad specialiųjų tarnybų akimis mes galime pažiūrėti į katastrofos priežastis.

Juk kalbėta ne tik apie pačios blokų konstrukcijos ir net paties reaktoriaus problemas, bet ir apie galingiausio energetinio objekto eksploatacijos metu padarytas klaidas. O trečiąja sudėtine avarijos dalimi tapo organizacinės-valdymo priežastys.

Visi kartu šie dokumentai suteikia pagrindo daryti išvadą, jog 1986 metų balandžio 26 d. įvykusiai katastrofai buvo galima užkirsti kelią. Juk visus gedimus ir neteisingus skaičiavimus buvo galima užkardyti dar devintojo dešimtmečio pradžioje. Apie 1986 metais sprogusio reaktoriaus defektus Ukrainos KGB informavo aukščiausiai šalies partinei vadovybei ir savo kanalais Lubiankai (centrinei KGB būstinei).

Šie dokumentai taip pat leidžia mums plačiau pažvelgti į Sovietų Sąjungos nacionalinės ekonomikos istoriją. Jie iliustruoja sovietinės ekonomikos pobūdį ir rodo, kaip Sovietų Sąjunga sąstingio metu, kaip nacionalinė ekonomika ėmė smukti ir tolti nuo Vakarų. Imant atominę energetiką kaip pavyzdį, galima pamatyti, kokios būklės buvo nacionalinė Sovietų Sąjungos ekonomika: viskas daroma paskutinę minutę, montavimo-statybų darbai buvo prastos kokybės. Ir visa tai mes jutome mūsų kasdieniame gyvenime. Pakanka prisiminti mūsų gyvenamojo būsto problemą. Toliau – nerealūs tikslai, planai, žema darbo jėgos kvalifikacija – visa tai yra gerai matoma dokumentuose.

Taip pat jie suteikia galimybę mums pamatyti ir panagrinėti skirtingų sovietinės KGB valdybų veiklą. Dabar mes pakankamai gerai žinome apie Penktosios valdybos veiklą. Jos veikla buvo nukreipta kovai su disidentais. O apie Šeštąją valdybą, kurios tikslas buvo ginti Sovietų Sąjungos ekonominius interesus, vykdyti ekonominę kontržvalgybą, mes žinome gerokai mažiau, nes Šeštoji valdyba atsirado 1982 metais. Rinkinyje mes spausdiname agentų, informatorių ir patikėtinių pranešimus. Anksčiau niekas to nepublikavo ir niekas nežino, kaip atrodė toks dokumentas devintajame dešimtmetyje. Apie trečiąjį-ketvirtąjį dešimtmetį mums gerai žinoma.

Tiems, kas studijuoja sovietinių specialiųjų tarnybų istoriją, bus įdomios Pripetės miesto KGB skyriaus ataskaitos. Kalbama apie žemutinę struktūrą. Mes daugiau žinome ne apie tai, kaip sprendimai buvo priimami Lubiankoje, o apie tai, kaip sistema veikė žemame lygyje. Tačiau kaip veikė rajoniniai padaliniai devintajame dešimtmetyje sąstingio laikotarpiu – ne. Panašūs dokumentai anksčiau nebuvo spausdinami. Jie pateikiami mūsų dokumentų rinkinio puslapiuose. Mes stengėmės atrinkti ne tik ekonominio ar techninio pobūdžio dokumentų, bet ir tokių, kurie atspindi kasdienybę ir rodo, kas vyko Pripetėje elektrinės statybų laikotarpiu, kokios buvo gyventojų nuotaikos, AE darbuotojų nuotaikos, o pastarieji, pavyzdžiui, dar statybų laikotarpiu protestavo dėl buitinių sąlygų. O visus šiuos naujus elementus galima naudoti tolesniems tyrinėjimams“.

– Planuojamas ir trečiasis „KGB Černobylio dosjė“ tomas. Kokių dokumentų planuojame surinkti jame?

– Dabar būtų įdomu apjungti ne tik Ukrainos, bet ir Baltarusijos ir Rusijos, galbūt ir kitų buvusių sovietinių respublikų, mokslininkų pastangas, nes jie taip pat reagavo į radioaktyvų debesį, kuris nuslinko Skandinavijos ir Vidurio Europos link.

Be to, nereikia pamiršti, kad reaktoriai, sumontuoti sovietinėse atominėse elektrinėse, buvo aktyviai eksploatuojami buvusių sovietinių šalių teritorijose. Ta pati Kozlodujaus AE Bulgarijoje. Todėl šiose šalyse taip pat reaguota į katastrofą ir padarytos tam tikros išvados dėl saugumo ir veiksmų susidariusioje situacijoje. Verta apjungti medžiagą, kuri liko nuo Stasi, sovietinės Vengrijos specialiųjų tarnybų ar Čekoslovakijos laikų. Tai leistų pažvelgti į 1986 metų balandžio 26 d. įvykius ir jų pasekmes plačiau.