Rinkėjų apklausa, paskelbta praėjus vos kelioms valandoms po to, kai Krikščionių demokratų sąjungos lyderis Arminas Laschetas užsitikrino kandidatūrą rinkimuose, parodė, kad žalieji veržiasi į priekį ir tampa populiariausia partija Vokietijoje. Parama konservatoriams – ir taip sumažėjusi dėl klaidingų pandemijos žingsnių, – dar labiau nusmuko po to, kai A. Laschetas ir Bavarijos premjeras Markusas Soederis apsitaškė purvais nominacijos varžybose, tokiose neįprastose oriame Vokietijos politikos pasaulyje.
Žalieji, priešingai, pirmadienį savo kandidate į kanclerius paskyrė Annaleną Baerbock – puikiai sustyguotame renginyje, skirtame pademonstruoti partijos vienybę.
Praėjusio antradienio vakarą paskelbta Vokietijos transliuotojo RTL „Forsa“ nuomonių apklausa atskleidė, kad A. Merkel blokas surinko tik 21 proc. Tai yra septynių procentinių punktų nuosmukis ir blogiausias konservatorių rezultatas nuo mažiausiai 2013 m. Žalieji pakilo penkiais punktais ir surinko 28 proc. Socialdemokratai surinko 13 proc., aplenkdami liberalius Laisvuosius demokratus (12 proc.), kraštutinių dešiniųjų „Alternatyvą Vokietijai“ (11 proc.) ir Kairiųjų partiją (7 proc.). Paskelbus naujienas, euras nusmuko į žemiausią tos dienos lygį.
Šešiasdešimtmetis A. Laschetas į kampaniją įsitraukia likus vos penkiems mėnesiams iki rinkimų. Jis jau dabar politiškai sužalotas, o jo ir M. Soederio peštynės atskleidė, kiek daug žmonių jo paties partijoje abejoja A. Lascheto sugebėjimais, ir išryškino konservatorių susiskaldymą, kurį buvo pridengęs A. Merkel autoritetas.
A. Lascheto pastangas suvienyti konservatorius dar labiau apsunkina sudėtinga valdžios pasidalijimo sutartis, pagal kurią jo CDU partija federaliniu lygiu dalijasi kontrole su M. Soederio Bavarijos CSU.
Negana to, A. Baerbock yra populiariausias vokiečių pasirinkimas. Nors šalis kanclerio tiesiogiai nerenka, žmonės balsuoja už konkrečią partiją, žinodami, kas stos prie vairo, jei partija laimės. Naujojoje apklausoje A. Baerbock buvo pageidaujama 32 proc. respondentų kandidatė, tuo tarpu A. Laschetas ir socialdemokratų kandidatas Olafas Scholzas surinko po 15 proc.
„Visi žino, kas pastatyta ant kortos“, – antradienį Berlyne sakė A. Laschetas, iš anksto apžvelgdamas galimą savo kampanijos strategiją ir perspėdamas, kad kairiojo sparno koalicija, kuriai vadovautų žalieji, būtų „kitokia respublika“. A. Laschetas taip pat pabrėžė savo patirtį vadovaujant daugiausiai gyventojų turinčiam Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos kraštui, tuo pačiu pastebėdamas, kad keturiasdešimtmetė A. Baerbock tokios patirties neturi, nes niekada nevadovavo nei Vokietijos regionui, nei federalinei ministerijai. Pirmadienį savo kalboje A. Baerbock pažymėjo, kad ji yra permainų kandidatė ir kad status quo norintys žmonės turi kitų balsavimo galimybių.
Negalima nuslėpti fakto, kad daugelis bloko konservatorių mano, jog Bavarijos lyderis būtų tapęs geresniu kandidatu. CSU generalinis sekretorius Markusas Blume antradienį, kai M. Soederis pasakė savo kalbą, jį pavadino „mūsų širdžių kandidatu“. Skeptikai abejoja, ar A. Laschetas pakankamai užsigrūdinęs, kad galėtų vadovauti konservatoriams potencialiai sunkiausioje rinkimų kampanijoje per visą partijos istoriją, o kai kurie nuogąstauja, kad kampanijos metu jis suteiks žaliesiems progą pasinaudoti konservatorių klaidomis ir praras daugiau dešiniosios pakraipos rinkėjų partijai „Alternatyva Vokietijai“.
Taip pat nerimaujama dėl sandorio, kurį jis galėjo sudaryti su M. Soederiu, kad įtikintų jį pasitraukti. M. Soederis Bavarijoje garsėja savo valdžios ėjimais, ir CDU pareigūnai mano, kad jis privers jų partiją priimti daugiau pasiūlymų iš CSU. A. Laschetas antradienį paneigė kaip nors įsipareigojęs M. Soederiui, kad užtikrintų jo paramą.
CDU ir CSU „ves šią šalį į ateitį, o Markusas Soederis vaidins pagrindinį vaidmenį“, sakė A. Laschetas. „Aš ir toliau konsultuosiuosi su juo kasdien ar kas savaitę, arba kada tik prireiks, ir šias konsultacijas skatina noras pasiekti vieningą rezultatą.“
Tai, kad dominuojanti Vokietijos partija atsidūrė tokioje suirutėje likus vos penkiems mėnesiams iki rinkimų dienos, atspindi jos nekantravimą nustumti į šalį 66 metų A. Merkel, kuri valdė 16 metų ir ištisą kartą vadovavo CDU. Į savo įpėdinio atrankos procesą ji nesikišo, tačiau pasveikino A. Laschetą iškovojus kandidatūrą. Užsitikrinęs nominaciją, A. Laschetas visuomeniniam transliuotojui ARD pareiškė žinąs, kad jo laukia nepaprastai atsakingas darbas, ir išreiškė „didžiulę pagarbą“ A. Merkel.
„Aš valdau didelį kraštą, bet su nuolankumu pripažįstu žinąs, ką reiškia būti Vokietijos kancleriu“, – sakė jis.
Ką naujas Vokietijos lyderis reiškia Europai ir pasaulio tvarkai
Kandidatų, pretenduojančių į Angelos Merkel pozicijos perėmimą, sąrašas dabar jau aiškus – kaip ir nepavydėtina pasaulinių problemų krūva, kurią paveldės galutinis rinkimų nugalėtojas.
Artėjantis A. Merkel pasitraukimas po maždaug šešiolikos Vokietijos valdymo metų reiškia permainas ne tik didžiausiai Europos ekonomikai, bet ir žemyno jėgų pusiausvyrai. Pasaulį vis labiau formuojant XIX amžių menančioms didžiųjų galybių varžyboms, rugsėjo mėnesio federalinių rinkimų nugalėtojas nuo pat kadencijos pradžios susidurs su tarptautiniais reikalavimais.
J. Bideno administracija jau laukia aiškaus Berlyno pasisakymo įvairiais klausimais – nuo Kinijos ir Rusijos iki pagrindinių technologijų kontrolės. Vokietija susiduria su dvejonėmis, kaip artimai vertėtų bendradarbiauti su Vašingtonu, kol 27 valstybių Europos Sąjunga bando apsiimti reikšmingesnį pasaulinį vaidmenį.
„Covid-19“ pandemija prideda papildomą spaudimą, kadangi vakcinų užsitikrinimo lenktynės kartu su Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES sukeltu nuosmukiu signalizuoja, kad šalys vis labiau gręžiasi į save ir veikia savo pačių labui, nors Vokietija jau seniai išsižadėjo ankstesnės nacionalinės valstybės eros.
Visos šios išorinės naštos kraunamos prie Berlyno durų – šaliai rengiantis labiausiai nenuspėjamiems rinkimams nuo Šaltojo karo laikų, kai šnipinėjimo skandalas 1974 m. privertė socialdemokratą Willy Brandtą atsistatydinti iš Vakarų Vokietijos kanclerio pozicijos. Po dvejų metų jo įpėdinis Helmutas Schmidtas per savo pirmąjį rinkimų išbandymą susirungė su Helmutu Kohliu ir jį nugalėjo.
Dabar klausimas toks: ar naujas kancleris bus pasirengęs prisiimti pasaulinės atsakomybės lygį, tinkamą dominuojančiai Europos galybei. Atsakymą turės pateikti vienas iš kelių tarptautinėje sferoje praktiškai neišbandytų kandidatų.
Arminas Laschetas, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemių (didžiausio gyventojų skaičiumi Vokietijos regiono) premjeras – A. Merkel krikščionių demokratų sąjungos vadovaujamo bloko kandidatas ir (bent jau iki sensacingos apklausos, paskelbtos antradienį vakare) labiausiai tikėtinas kanclerės įpėdinis.
Nors įprastu atveju būtų tikimasi, kad jis išlaikys centristinį A. Merkel kursą, kovos paliktos mėlynės ir viešas mūšis dėl konservatoriaus bilieto reiškia, kad jam teks vadovauti nuo pat pradžių pakrikusiai kampanijai, galimai susilaikant nuo radikalių veiksmų, net jei ir laimės aukščiausią postą.
Yra rizika, kad nauja Vokietijos vadovybė toliau gręšis į vidų, spręsdama politinius nesutarimus namuose ir palikdama Europą be vieno svarbiausių jos ramsčių atlaikant žemyną užgulusias problemas.
Nors A. Merkel blokas šiemet jau nusmuko nuomonių apklausose, kol vyko peštynės dėl to, kas ją pakeis, galutinis kanclerės pasitraukimo poveikis kol kas dar nejuntamas, teigia Petersono tarptautinės ekonomikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Jacobas Kirkegaardas. Konservatorių aljansas galėjo nusmukti dar labiau, ypač po viešo spektaklio – „gana neskanaus pasibadymo peiliais“ tarp A. Lascheto ir jo konkurento Markuso Soederio, pridūrė jis. Tai reiškia, kad Vokietijos rinkimai išlieka „neįtikėtinai atviri“.
J. Kirkegaardas kalbėjo dar prieš antradienį atliktą „Forsa“ apklausą, kurioje paaiškėjo, kad vos per savaitę keturių procentinių punktų A. Merkel bloko persvara prieš žaliuosius pavirto septynių procentų deficitu. Net ir turint galvoje apklausų svyravimus, tai kelia aukštus lūkesčius žaliųjų kandidatei A. Baerbock, kuri vyriausybėje nėra tarnavusi nei federaliniu, nei regioniniu lygmeniu.
A. Merkel koalicijos finansų ministras ir socialdemokratų kandidatas Olafas Scholzas turi daugiausiai patirties vyriausybėje, tačiau jo partija apklausose užima tik trečią vietą.
Kadangi bendra apklausų tendencija rodo, jog žalieji vyriausybėje atliks vienokį ar kitokį vaidmenį – arba kaip konservatorių bloko „vyresnysis partneris“, arba užimdami kanceliariją, – tai reikštų griežtesnę poziciją Rusijos ir Kinijos atžvilgiu, „kuri skelbtų, kad merkantilistinis požiūris į užsienio politiką, kurį A. Merkel palaikė įvairiais būdais, ypač Kinijos atžvilgiu, iš tikrųjų eina į pabaigą“, – teigė J. Kirkegaardas.
Krizės metu Europa iš Vokietijos taip pat tikisi stiprios lyderystės, o fiskaliniai ir ekonominiai pandemijos iššūkiai pareikalaus tvirtos rankos. A. Merkel sutikimas leisti ribotai prekiauti Europos skola atvėrė kelią ES atsigavimo fondui – tai žingsnis, kuris išlieka ginčytinas tiek jos bloke, tiek tarp žaliųjų.
Kartu su tuometiniu Europos centrinio banko vadovu Mario Draghi, kuris dabar yra Italijos ministras pirmininkas, ji padėjo išvairuoti Europą iš euro zonos skolų krizės.
Tuo tarpu prezidentas Vladimiras Putinas didina geopolitinę įtampą Rusijos kariuomenės manevrais Ukrainos pasienyje, o opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno sveikatos būklė kalėjimo ligoninėje Maskvos pakraštyje prastėja.
Vakarų lyderiai perspėjo apie ryšių su Maskva pablogėjimą, jei A. Navalnas mirtų, ir tolesnes represijas. A. Merkel ne kartą reikalavo palaikyti atvirą komunikaciją su Maskva ir buvo tas žmogus, su kuo V. Putinas bent jau teikdavosi kalbėti. Jos įpėdinis turės perimti lyderio vaidmenį palaikant ryšius su Rusija potencialiai sudėtingiausiu laikotarpiu po Šaltojo karo eros.
Klausimai apie šalies vaidmenį yra seni kaip pati Vokietijos imperija, nukaldinta 1871 m. iš atskirų žemių „krauju ir geležimi“, cituojant jos architektą ir pirmąjį kanclerį Otto von Bismarcką.
Toji imperija, dar vadinama Antruoju Reichu, valdant kaizeriui Vilhelmui I suvienijo teritorijas nuo Reino upės vakarinių krantų iki dabartinės Rusijos Kaliningrado srities, o Prūsija tapo dominuojančia jėga. Tačiau vienybė, leidusi susiformuoti imperijai, buvo laimėta dėl to, kad O. Bismarckas panaudojo tikslinę karinę agresiją prieš Daniją, o vėliau – Austriją ir Prancūziją.
Imperijos 150-ųjų įkūrimo metinių paminėjimas praėjo tyliai. Prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris, sausio mėnesį kartu su istorikais surengęs simpoziumą, skirtą pažymėti šį įvykį, atkreipė dėmesį į kai kurias šiuolaikines paraleles.
Imperijos, kaip „pasaulinės karinės ir ekonominės galybės“, plėtra mums primena šiandieninį Kinijos iškilimą, sakė jis.
Anuomet sparti Vokietijos modernizacija taip pat kurstė nerimą, nacionalizmą ir populizmą, kurie pasireiškia ir šiandien, skatinami susirūpinimo dėl globalizacijos.
Vokietijos imperija „visiškai suardė galios pusiausvyrą ir pačiame Europos viduryje sukūrė šią įtakingą valstybę“, ir šis jos geopolitinio pozicionavimo klausimas „lieka iš esmės neišspręstas“, teigia Katja Hoyer, istorikė ir knygos „Kraujas ir geležis: Vokietijos imperijos iškilimas ir žlugimas 1871–1918 m.“ autorė.
XX amžiaus antroje pusėje Vokietija užsienio reikalų srityje demonstravo santūrumą – kaip priešpriešą pirmosios amžiaus pusės karams. Šios dvejonės tapo dar aštresnės, kai 1990 m. susijungus abiem Vokietijos pusėms buvo atkurta Europos galybė, vis dar nenorinti aktyviau dalyvauti jokioje tarptautinėje veikloje, išskyrus prekybą.
Kancleris Gerhardas Schroederis pastūmėjo Vokietiją į priekį, o A. Merkel praplėtė šalies horizontus, tačiau tokios temos kaip išlaidos gynybai visuomenės tebėra sutinkamos itin prieštaringai. Jos įpėdinis susidurs su bandymu priversti Vokietiją aktyviau dalyvauti užsienio politikoje.
Emily Haber, Vokietijos ambasadorė JAV, Kiniją ir lenktynes tarp „technologinių demokratijų ir technologinių autokratijų“ laiko esminiu mūsų laikų klausimu.
Vokietija jau dabar padeda Europai pakeisti savo poziciją, kad europiečiai ir prezidento Joe Bideno administracija „susitartų dėl fundamentalių dalykų“, kalbėjo ji per Vokietijos Maršalo fondo renginį transatlantinių santykių tema.
Istorikei K. Hoyer atrodo, kad šie veiksmai gerokai pavėluoti.
„Vokietiją ši amžina problema kamuoja dar nuo 1871 m., nes ji neapsisprendžia, kuo nori būti ir kur yra jos vieta pasaulyje ir Europoje, – pažymi ji. – Bus įdomu pamatyti, kokių veiksmų toliau imsis naujasis kancleris.“
