Nedidelį skaičių privačiu verslu užsiimančių žmonių tuojau pat prisitaikyti prie bet kokių pokyčių ir staigiai atsitiesti po eilinės nesėkmės išmoko pats gyvenimas.

„Makijivkoje vaikinai verčiasi paprastai – naudojasi traukiniais, vykstančiais į EMZ (Jenakijevės metalurgijos gamyklą), – „Spektr“ korespondentui paaiškino verslininkas iš DLR, vardu Sergejus. – Į Jenakijevę gabenamas koksas, o atgal į Rusiją – luitinis ketus. Koksą vaikinai suberia į maišus ir mėto iš vagonų, o luitus tiesiog išmėto. Nuo šlaitų surinktą koksą jie priduoda mums, gaudami po 6,5 tūkst. rublių (72 eurus) už toną. Mes, naudodamiesi turima schema, per pažįstamą firmą vėl padarome koksą „oficialiu“ ir parduodame nedidelėms vietinėms metalurgijos įmonėms, bet jau už 8 tūkst. rublių. Luitinis ketus – taip pat paklausi prekė. Problemų atsirado tik dėl to, kad visi smulkūs fabrikėliai sustojo ir dabar nėra kam parduoti kokso. Nuo rudens verslas nepajuda iš vietos!“

Kad verslininką graužtų sąžinė, „Spektr“ korespondentas nepastebėjo. Juk situacija štai kokia: nelegalioje respublikoje iš nelegaliai atimtų šachtų ir gamyklų tokiu pat nelegaliu geležinkeliu gabenamos materialinės vertybės. Išeina tarsi lygiosios?

Sergejaus (dėl verslininko saugumo vardas, jo paties prašymu, pakeistas) „verslo schemoje“ problemos tikėtinos bet kuriuo etapu: kuris nors iš vaikinų, dirbdamas ant važiuojančio krovininio ešelono, gali elementariausiai užsimušti; vietiniai silovikai gali sučiupti tiek tuos, kurie parūpina žaliavų, tiek kokso supirkėjus, taip sujudindami visą grandinę; pagaliau, kaip paaiškėjo, gali paprasčiausi dingti realizavimo galimybė. Dalykas tas, kad nepriklausomomis pasiskelbusiose „respublikose“ gamyba visada buvo pati silpniausia grandis, nes darbas bet kurią akimirką gali tiesiog imti ir sustoti.