Balandžio 2 d. buvo minima Rusijos ir Baltarusijos tautų vienybės diena, tačiau tai tikrai ne visada proga švęsti. Tai veikiau priminimas apie Baltarusijos ir Rusijos sąjunginės valstybės egzistavimą. Susitarimą dėl jos įkūrimo A. Lukašenka ir tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasirašė 1999-ųjų gruodį, o dar 1996-ųjų balandžio 2 d. buvo pasirašytas susitarimas „Dėl Rusijos ir Baltarusijos bendruomenės formavimo“.
Sąjunginė valstybė nėra tarptautinės teisės subjektas. Tačiau karinį ir karinį-techninį Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimą reglamentuojančiuose dokumentuose kalbama apie sąjunginės valstybės karinio saugumo užtikrinimą, reikiamo karinio potencialo išlaikymą, ginkluotųjų pajėgų parengimą, bendrų priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią karinei grėsmei ir atremti grėsmę bendroje gynybinėje erdvėje, planavimą ir organizavimą.
Visą savaitę – nuo kovo 29 iki balandžio 2 dienos – Baltarusijoje su darbo vizitu lankėsi Rusijos oro ir kosmoso pajėgų delegacija. Kaip teigiama oficialiame pranešime, vizito tikslas – siekti tolesnio bendradarbiavimo karinio mokomojo centro, skirto bendram oro ir kosmoso pajėgų bei oro gynybos pajėgų parengimui, įkūrimo klausimu. Nuo kovo 30 iki 31 dienos su darbiniu vizitu Maskvoje lankėsi Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas. Vizito tikslas – derybos su kolegomis Rusijoje dėl dvišalio bendradarbiavimo.
Gynybinio bendradarbiavimo srityje galimybių derėtis beveik nebeliko
– Koks yra bendradarbiavimo karinėje ir karinėje-techninėje srityje vaidmuo visuose integraciniuose žaidimuose, apimančiuose sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės klausimą, nuo susitarimo dėl šios valstybės sukūrimo pasirašymo akimirkos iki šių dienų? Kaip jis kito, kieno iniciatyva ir kodėl?
– Rusijos ir Baltarusijos karinis tarpusavio bendradarbiavimas ilguoju laikotarpiu, sakyčiau, nuo labiau viešinamų integracijos klausimų, pavyzdžiui, energijos išteklių kainos ir panašiai, perėjo prie integracinių žaidimų.
Taip, buvo akimirkų, kai įvairių susitarimų patvirtinimas buvo atidedamas. Pavyzdžiui, susitarimas dėl vieningos regioninės oro erdvės gynybos sistemos buvo pasirašytas 2009 m., o A. Lukašenka jį patvirtino tik 2012 m. Tačiau, nepaisant to, visi pagrindiniai susitarimai dėl karinio bendradarbiavimo buvo vienaip ar kitaip įtvirtinami jau anksčiau, tad dabar galimybių derėtis šioje srityje iš esmės beveik nebeliko.
Sprendimas pratęsti susitarimus dėl rusiškų radarų „Volga“ (Hancavičuose esanti radiolokacinė stotis – red.) ir ryšių centro „Vileika“ (Vileikoje esantis ryšių su povandeniniais Rusijos federacijos karinio jūrų laivyno laivais centras – red.) dislokavimo Baltarusijos teritorijoje visgi užsivėlino, tačiau, esu tikras, iki birželio taip pat bus priimtas.
Dar vienas karinio bendradarbiavimo dokumentas – sąjunginės valstybės karinė doktrina – nors ir buvo priimtas Baltarusijos vadovybės ir Rusijos prezidento, tačiau iki šiol nėra patvirtintas. Bet, kaip byloja praėjusių metų patirtis, karinis Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas įgyvendinamas pakankamai sparčiai ir be jokių doktrinų ar kitų iš anksto parengtų dokumentų.
Karinės temos A. Lukašenkos kalbose dažnai iškyla tuo metu, kai būna sprendžiama dėl energijos kainų. Tada imama aiškinti, kad Baltarusija atremia NATO grėsmę, tačiau tai veikiau yra įprastiniai informaciniai triukai siekiant išsireikalauti palankesnes kainas, o ne realios karinio bendradarbiavimo derybos.
Tačiau „integracinių derybų“ kontekste besivystančių karinio bendradarbiavimo aspektų nederėtų painioti su Rusijos karinės įtakos Baltarusijoje išsiplėtimu – tai visgi yra absoliučiai skirtingi dalykai.
Kalbant apie karinį-techninį bendradarbiavimą, šioje srityje pastebimas tam tikras perėjimas abiejų šalių karinio pramoninio komplekso objektų nepriklausomumo link, nors glaudus tarpusavio ryšys, savaime suprantama, išlieka. Tai pasireiškia, tarkime, faktiniu karinio-techninio bendradarbiavimo iki 2020 m. programos veiklų nutraukimu. Šios programos tikslas – kurti bendras įmones, gaminančias sraigtasparnius, radioelektroninę karinę įrangą ir kitas priemones. Be to, nebuvo imtasi priemonių dėl bendros gynybinės produkcijos standartizacijos sistemos, numačiusios Rusijos ir Baltarusijos standartų suvienodinimą.
Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos bendradarbiavimas gynybos srityje Lukašenkai suteikia Putino paramą
– Kokia yra abiejų šalių tarpusavio gynybinio bendradarbiavimo nauda, ar ji tolygiai pasiskirsčiusi? Ar visgi šiandien derėtų atskirti Baltarusijos valstybės gaunamą naudą ir asmeninę A. Lukašenkos naudą?
– Naudos, žinoma, gauna abi pusės. Baltarusijai, A. Lukašenkos supratimu, bendradarbiavimas su Rusija visų pirma užtikrina apsaugą nuo tariamos NATO šalių agresijos, o tai reiškia gerokai sumažėjusias išlaidas gynybai. Antra, šis bendradarbiavimas atveria galimybę įsigyti rusiškų ginklų tokia kaina, kuri beveik prilygsta Rusijos ginkluotųjų pajėgų mokamai kainai. Trečia, tai suteikia galimybę Rusijos karinėse institucijose apmokyti įvairiausių pakraipų personalo atstovus Baltarusijos karinėms pajėgoms.
Rusijos pusei pranašumai apima galimybę nukreipti pagrindinį smūgį į jau gynybai ir kariniams veiksmams parengtą placdarmą (Baltarusijos teritoriją) ir tokiu būdu, pasitelkiant Baltarusijos ginkluotąsias pajėgas, sulėtinti priešininko puolimo tempą.
Be to, labai svarbus yra beveik nepertraukiamas radiolokacinis laukas, siekiantis 500 km į vakarus nuo Rusijos sienos. Jis būtų nepaprastai reikšmingas galimo masinio raketinio oro smūgio iš vakarų Rusijos teritorijos link atveju. Rusijos specialistų vertinimu, tai Rusijai leidžia sutaupyti maždaug 123,5 mlrd. eurų sumą, kuri būtų skirta antžeminių ir oro erdvės informacinių priemonių pirkimui, jau nekalbant apie personalui ir kitiems oro gynybos sistemos komponentams skirtas lėšas.
O Baltarusijoje yra ne tik radiolokacinis laukas, bet ir priešlėktuvinė gynyba. Be to, karinis-techninis bendradarbiavimas taip pat apima ir produkcijos savo ginkluotosioms pajėgoms įsigijimą Baltarusijoje – tarkime, Rusija perka techniką Minsko ratinių vilkikų gamykloje.
Asmeninė tokio bendradarbiavimo nauda A. Lukašenkai – tai V. Putino parama jo valdymui.
– Kaip dabartinė politinė krizė Baltarusijoje veikia Rusijos ir Baltarusijos gynybinį bendradarbiavimą ir kokias artimiausias šio bendradarbiavimo perspektyvas regite?
– Esama krizė paskatino Rusijos vaidmens nustatant Baltarusijos karinę užsienio politiką sustiprėjimą. Tai pasireškia tiek bendrų pratybų tikslų pasikeitimu, tiek naujų požiūrių į išsiplėtusį Rusijos karinį dalyvavimą Baltarusijoje susiformavimu. Kol kas matyti perėjimo nuo bendradarbiavimo prie įtakos iš Rusijos pusės perspektyva.
A. Lukašenka siekia, kad Baltarusijos ginkluotosios pajėgos išliktų jo asmenine kariuomene – tokiu būdu jis nori išlaikyti savo valdžią
– Karinių klausimų apžvalgininkas Aleksandras Golcas interviu „Amerikos balsui“ 2020-ųjų rugsėjį pažymėjo, kad A. Lukašenka daugiau nei 20 metų „labai sumaniai vis išvengdavo karinės integracijos su Rusija. Taip buvo todėl, kad jam labai nepatiko mintis, jog Baltarusijos generolai bus pavaldūs Rusijos pareigūnams. Bendra priešlėktuvinės gynybos ir regioninių pajėgų schema egzistuoja tik dokumentuose“. Ar jūs pritariate tokiam vertinimui?
– Nevisiškai. Regioninė karinių pajėgų grupė aktyvuojama ir dislokuojama ne taikos metu, o iškilus grėsmei arba karo metu. Viskas tiek pavaldumo, tiek veiksmų koordinavimo atžvilgiu jau seniai parengta, jei reikėtų tokį dalyką taikyti karo metu. Žinoma, paprastų piliečių informacija apie tai, kas kam yra pavaldus ir kaip viskas įgyvendinama, nepasieks, mat bendros regioninės karinių pajėgų grupės vadovybės struktūra ir nuostatai yra klasifikuojami kaip slapti, o regioninės karinių pajėgų grupės pasitelkimo planas – kaip itin slaptas. Kasmet vykdoma daugybė operatyvinio ir karinio regioninės karinių pajėgų grupės pasirengimo veiklų. Tai ne tik pratybos, apie kurias kalba visi, bet ir karinių delegacijų darbo vizitai. Tarkime, šiemet bendrų veiklų skaičius išaugo iki 160. Pernai tokių veiklų buvo suskaičiuota apie 120.
Be to, įgyvendinta nemažai bendrų Baltarusijos karinės infrastruktūros, pritaikytos regioninės karinių pajėgų grupės pasitelkimui, palaikymo programų. Ši karinė infrastruktūra apima daugybę dalykų – nuo aerodromų ir ginklų sandėlių iki bendros automatizuotos sistemos, galinčios numatyti ir įvertinti masinio naikinimo ginklų panaudojimo mastus ir pasekmes, sukūrimo.
Karinės integracijos klausimas išdėstytas ne tik dvišaliuose susitarimuose, bet ir Baltarusijos teisės aktuose. Tarkime, Nacionalinio saugumo koncepcijoje nuoseklus bendradarbiavimas ir karinio bei karinio-techninio bendradarbiavimo su Rusija stiprinimas apibrėžiami kaip pagrindiniai karinės srities nacionaliniai interesai. Karinėje doktrinoje pagrindinėmis prioritetinėmis koalicinės karinės politikos kryptimis Baltarusijos Respublika laiko kolektyvinio saugumo sistemos stiprinimą ir tolesnį santykių su Rusija vystymą. Regioniniame kare puolimo atrėmimas turėtų būti Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos regioninės ginkluotųjų pajėgų grupės užduotis.
Taikos metu Baltarusija ir Rusija pasilieka teisę įstatymų numatyta tvarka priimti sprendimą dėl savo karių ir priemonių panaudojimo.
Tad susiduriame su daugeliui baltarusių gerai pažįstama problema – jiems bendradarbiavimas ir integracija reiškia Rusijos įtakos įtvirtinimą, tiesioginį pavaldumą. Iš šio suvokimo skirtumo ir kyla tokios frazės kaip „gudrusis Lukašenka“ ar netgi tokios kvailystės kaip „Lukašenka – nacionalistas“. Šiuo metu Baltarusijos ir Rusijos pajėgos yra pakankamai gerai integruotos į regioninę karinių pajėgų grupę tam, kad galėtų bendrai pasipriešinti NATO, tačiau kodėl taikos metu Baltarusijos kariai staiga turėtų paklusti rusams? Nepaisant to, kaip jau ir sakiau, Rusijos spaudimas įtvirtinti įtaką Baltarusijos karinei politikai auga. Be abejonės, tuo pačiu metu A. Lukašenka siekia, kad Baltarusijos ginkluotosios pajėgos išliktų jo asmenine kariuomene – tokiu būdu jis nori išlaikyti savo valdžią. Šias pastangas nepaleisti valdžios mes regime nuo 2020-ųjų rugpjūčio.
– Egzistuoja nuomonė, kad Baltarusijos kariuomenėje yra ir tokių žmonių, kurie neprieštarautų susijungimui su Rusijos federacija, nes rusų karių atlygis didesnis, taip pat yra tokių privalumų, kurių Baltarusijoje nerasi. Be to, kai kurie Baltarusijos kariai mokėsi Rusijoje. Kiek, jūsų manymu, paplitusios tokios mintys?
– Objektyviai tokius dalykus įvertinti sunku, niekas jokių apklausų neatliko. Tačiau tikrai galima pasakyti, kad nuo 2015 m. tokios nuotaikos ėmė slopti.
Besikeičiantys planai Baltarusijoje: ne Rusijos karinės aviacijos bazė, o mokymų centrai
– Rusijos ir Baltarusijos gynybinio bendradarbiavimo istorijoje buvo epizodų, kai planai likdavo neįgyvendinti. Pavyzdžiui, planai įkurti karinę Rusijos aviacijos bazę Baltarusijoje buvo aptariami dar 2014 m. Rusijos oro pajėgų vadas generolas pulkininkas Viktoras Bondarevas pareiškė, kad 2016 m. Babruiske atsiras aviacijos bazė, kurioje bus dislokuojami Rusijos naikintuvai Su-27.
2015-ųjų rugsėjo 19 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nurodė pasirašyti susitarimą dėl Rusijos aviacijos bazės Baltarusijoje įkūrimo. Atitinkamas dokumentas buvo paskelbtas oficialiame teisinės informacijos portale. Prezidento įsake buvo nurodoma, kad Rusijos gynybos ministerijai drauge su Rusijos užsienio reikalų ministerija buvo pavesta surengti derybas su Baltarusijos atstovais ir Rusijos vardu pasirašyti susitarimą dėl aviacijos bazės.
2015 m. spalio 6 d., prabėgus dviem savaitėms po V. Putino įsako, A. Lukašenka pareiškė, kad su Rusija karinės bazės įkūrimo Baltarusijos teritorijoje klausimo neaptarinėjo.
Kaip jūs dabar pakomentuotumėte tokią seniau susiklosčiusių įvykių seką?
– Jei pažvelgtume į tą V. Putino dokumentą, apie kurį jūs pasakojote, tai pamatytume, kad jame kalbama apie Rusijos vyriausybės pasiūlymo patvirtinimą ir Rusijos gynybos ministerijai bei Rusijos užsienio reikalų ministerijai pateiktus nurodymus surengti derybas su Baltarusijos atstovais. Vadinasi, derybos neįvyko, o A. Lukašenkos žodžiai apie tai, kad nevyko jokios diskusijos, yra teisingi.
Derėtų prisiminti ir to meto kontekstą – karinius veiksmus Donbase, A. Lukašenkos bandymus žaisti neutralioje pusėje ir netgi jo bandymus užimti Vakarams palankią poziciją, tvirtinant, kad tik Vakarai gali užkirsti kelią Rusijos karinių pajėgų buvimui Baltarusijoje. Gali būti, kad minėtasis V. Putino įsakas buvo paprasčiausias politinis pareiškimas žaidimo su Vakarais fone. Labai gali būti ir taip, kad dėl to buvo tiesiog susitarta ir su pačiu A. Lukašenka. Visgi 2014 m. Baltarusijoje buvo Rusijos orlaivių.
Šiuo metu, planuojant Rusijos karinio dalyvavimo išplėtimą, Rusijos aviacijos tema ir vėl atgijo. Kol kas jos įgyvendinimas galėtų reikšti ne bazių įkūrimą, o bendrų karinių priešlėktuvinės gynybos ir oro pajėgų mokymų centrų steigimą. Šiems mokymams būtų pasitelkiami rusiški orlaiviai ir Rusijos oro pajėgų sistemos.
Kokiu mastu ir kada visa tai bus įgyvendinta, priklausys nuo kelių veiksnių. Tačiau, analizuojant pastarųjų 20 metų karinį bendradarbiavimą, galima pasakyti, kad toks planas tikrai bus įgyvendintas, jei A. Lukašenka išliks valdžioje.
Karinėms pratyboms išteklių išskirta bus, tačiau kitų sričių sąskaita
– Pastaruoju metu vyksta labai daug bendrų Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų ir, panašu, planuojama surengti dar daugiau. Ar iš tiesų egzistuoja toks didelis pratybų poreikis?
– Suprantama, nekariaujančiai Baltarusijos kariuomenei pratybos yra nepaprastai svarbios ir reikalingos. Bendros pratybos suteikia galimybę ne tik palaikyti Baltarusijos pajėgų karinę formą, bet ir perimti kolegų iš Rusijos karinę patirtį. Tokių pratybų apimtį taip pat nulemia ekonominiai ir politiniai pajėgumai bei tikslai. Politinė pusė yra aiški – stiprinamas bendradarbiavimas ir tarpusavio ryšiai su Rusija, o štai kiek ekonominės aplinkybės leis įgyvendinti didesnį pratybų kiekį, neaišku. Karinėms pratyboms išteklių išskirta bus, tačiau kitų sričių sąskaita, o stiprėjančios krizės aplinkybėmis tai nelabai pateisinama.
– Kiek, jūsų manymu, yra pagrįstas kaimyninių šalių, ypač Baltijos valstybių ir Ukrainos, susirūpinimas, susijęs su Rusijos ir Baltarusijos ketinimais plėsti bendradarbiavimą gynybos srityje?
– Pasikartosiu, kad didelio masto išpuolio prieš Baltarusiją iš Vakarų pusės (sprendžiant iš paskutiniųjų A. Lukašenkos pareiškimų nuotaikos – ir iš Ukrainos pusės) atrėmimui regioninė Rusijos ir Baltarusijos karinių pajėgų grupė jau seniai pasirengusi. Bendradarbiavimo plėtimas iš esmės mažai ką smarkiai pakeis.
Rusijos įtakos stiprinimą plečiant Rusijos karinį dalyvavimą, pavyzdžiui, oro ir priešlėktuvinės gynybos pajėgų pavidalu, bus galima įvertinti po to, kai šios pajėgos jau bus dislokuotos visiškai kariniais tikslais. Gali būti, kad toks karinis dalyvavimas pasirodys esantis tik politinis V. Putino veiksmas, turintis mažai karinės svarbos politiniams Rusijos, Vakarų ir Baltarusijos žaidimams.
