Tai padaryti ragina knygos „Padalintas Europos dangus“ autorius, Vidurio ir Pietryčių Europos žinovas, publicistas Norbertas Mappesas-Niediekas. Nuolat kartojamas teiginys, esą, naujosios ES narės noriai susižeria Vakarų pinigus, tačiau nenori perimti jų vertybių, yra „esminis nesusipratimas“, – rašo jis straipsnyje „Europa kitaip“, pasirodžiusiame žurnalo „Cicero“ vasario mėnesio numeryje.
„Žvelgiant iš rytinės perspektyvos, davėjo ir gavėjo vaidmenys susikeičia vietomis“, – rašo jis ir pažeria klausimų, pagrįstai turinčių kilti rytų europiečiams: „Argi milžiniškos naudos negauna vakariečiai investuotojai, mokantys mūsų darbuotojams daug žemesnius atlyginimus? Argi jie, žadėdami steigti įmones, nesupriešina mūsų vyriausybių taip, kad šios nebekelia jiems jokių reikalavimų, o tik bando prisivilioti juos mokesčių dovanomis? Argi aplinkkeliu, per savo vyriausybę ir ES Komisiją, jie neprimeta mums taisyklių, pagal kurias vėliau čia veikia? Pagaliau ar prekių, kurias patys pagaminam už mažą atlyginimą, jie neparduoda mums išpūstomis kainomis? Negi turėtume susitaikyti su tuo, kad Vakarų valstybės eksportuoja mums savo migracijos politikos problemas? Mums, kurie atiduoda jiems savo ekspertus, gydytojus, specialistus, mokslininkus?“
Rytinės valstybės pralaimi
Dėl to, „kas yra davėjas, o kas – gavėjas“, pasak publicisto, „abi pusės galėtų ilgai žaisti pingpongą“. N. Mappesas-Niediekas linkęs pritarti prancūzų ekonomistui Thomasui Piketty, pagal kurio paskačiavimus sėkmingiausios rytinės ES valstybės į Vakarus siunčia daug daugiau pinigų nei jų iš Vakarų gauna.
Tokią išvadą T. Piketty padarė, palyginęs išmokas iš Briuselio biudžeto, didžiąja dalimi išties tekančias iš Vakarų į Rytus, su įmonių pelnu, tekančiu priešinga kryptimi.
„Paskačiavus grynąją vertę, rytinių valstybių balansas pasirodė besąs neigiamas, ypač aiškiai tai pasakytina apie Čekiją ir Vengriją, tačiau minusinis yra ir Lenkijos bei Slovakijos balansas“, – pastebi jis.
Taip nutinka dėl „draugiško perėmimo“ modelio, – aiškina N. Mappesas-Niediekas. „Rytų Europoje kas ketvirtas žmogus dirba įmonėje, kurios savininkas – užsienietis; Vokietijoje tokių darbuotojų – tik kas dešimtas. Vengrijoje užsienio įmonės pagamina daugiau nei pusę pridėtinės vertės. Net ir Lenkijoje, kurios ekonomika kelis dešimtmečius sparčiai augo, užsieninio gamybos kapitalo dalis dvigubai didesnė nei Vokietijoje. Du trečdaliai Rumunijos eksportuojamų prekių yra pagamintos užsienio savininkams priklausančiose įmonėse, Slovakijoje – netgi trys ketvirtadaliai“, – toliau dėsto jis.
„Taip kad suvienytoje Europoje, kuri buvo sumanyta kaip visiems naudinga sąjunga, galutinėje sąskaitoje vis iš naujo įstringama tarp laimėjusiųjų ir pralaimėjusiųjų,“ – apibendrina autorius.
Mobilumas kaip rizika
Vokiečių skaitytojui N. Mappesas-Niediekas primena ir didžiausią, žmogiškąjį, Rytų bei Vidurio Europos šalių nuostolį: juk pakilus geležinei uždangai, „iš ES šalių Bulgarijos, Latvijos, Lietuvos, bet ir iš Moldavijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei Kosovo dingo tiek žmonių, kiek jų atsirado klestinčiose šalyse – apie 20 procentų ir daugiau“.
Tai negalėjo neatsiliepti nuotaikoms šalyse, žmonių požiūriui į ateitį, – pastebi jis, kaip liūdniausią pavyzdį nurodydamas Bulgariją, tarp 1991 ir 2015 metų praradusią daugiau nei penktadalį savo gyventojų. Dabar didžioji dalis bulgarų vaikų gimsta svetur, didesnis skaičius bulgarų įsidarbinę užsienyje, o ne gimtojoje šalyje.
Prie straipsnyje minimų neigiamų migracijos iš neturtingesnių Bendrijos šalių į turtingesnes pasekmių reikėtų dar pridurti pandemijos sąlygomis skaudžiai smogusį gydytojų bei kito medicinos personalo trūkumą naujosiose ES šalyse. Juk vien Vokietija „importavo“ apie 50 000 gydytojų ir, spėjama, nuo 100 000 iki 300 000 kito medicinos personalo, daugiausia iš Rytų Europos, – metų pradžioje informavo portalas „euronews.de“.
Kai praėjusį rudenį Lenkijoje staigiai kylant susirgimų koronavirusu skaičiui Vokietija pasiūlė finansinę pagalbą, parlamentarė nuo valdančiosios PiS partijos Joanna Lichozka pareiškė: „Jei norit mums padėti – grąžinkit mūsų gydytojus“.
Darbuotojų mobilumas Europos Sąjungos viduje dažnai giriamas kaip didelis privalumas, užmirštant, kad mokesčius į Bendrijos valstybių biudžetą moka tik savi gyventojai.
„Senatvės pensijas ir sveikatos priežiūros išlaidas padengs tik tie, kurie lieka šalyje“, – elementarią tiesą primena N. Mappesas-Niediekas.
Ir dar pacituoja Pasaulio banko ekonomistą Branko Milanovičių, sakiusį, jog norint išties išlyginti turto nuolydį Europos Sąjungoje, prireiktų „didžiulio lėšų pervedimo iš, tarkime, Nyderlandų į Bulgariją“. Dabartinis tam iš ES biudžeto skiriamas vienas procentas nuo bendrojo vidaus produkto yra „juokingai mažas“.
Europos Rytuose nacionalizmas – visai kitoks
Straipsnyje autorius mėgina paaiškinti ir kitą Vokietijoje gajų nesusipratimą, esą, Bendrijos naujokėms sunkiai sekasi įveikti nacionalizmą. Bet juk nacionalizmas Europos Rytuose nuo seno yra visai kitoks nei Vakaruose, – moderni tauta ten formavosi, pasipriešindama centrinei valdžiai – didžiosioms imperijoms, – nurodo N. Mappesas-Niediekas.
Be to, jis laiko netaikliu politiniame diskurse paplitusį Europos dalijimą į Vakarus ir Rytus pagal geografinius polius. Pasak jo, veikiau jau reikėtų kalbėti apie centro ir periferijos santykį. O juk istorinė rytinių Europos tautų patirtis jų sąmonėn neišdildomai įrėžė tą centro-periferijos santykį. Deja, „Europos Sąjunga, susidedanti iš suverenių nacionalinių valstybių, stengiasi šitos aplinkybės nematyti“, – mano jis.
O juk turint omeny tą istorinę patirtį, „nereikėtų jiems brukti kilnios didžiųjų valstybių, įskaitant europinę, idėjos. Nes didžiosiose valstybėse, iš kurių jos išsivadavo, joms teko ginti savo teisę egzistuoti“, pasipriešinant imperinėms idėjoms.
„Pagaliau dėl savo egzistencijos jos kovojo ir socializme, kurio dvasiniai tėvai Marxas ir Engelsas nedideles tautas Europos Rytuose laikė „tautų atliekomis“ (Völkerabfälle) – kliūtimi jų visą pasaulį aprėpiančioms idėjoms.“ (Veikiausiai tai yra autoriaus nuoroda į F. Engelso straipsnį „Der magyarische Kampf“, kuriame pietų slavų tautas jis vadina „tautų atliekomis“, trukdančiomis susitelkti klasių kovai. 1849 m. paskelbtą straipsnį F. Engelsas baigia žodžiais: „Kitas pasaulinis karas nuo žemės paviršiaus nušluos ne tik reakcingas klases ir dinastijas, bet ir visas tas reakcingas tautas. Ir tai taipogi yra pažanga.“ Cituota pagal Karl Marx - Friedrich Engels - Werke, t. 6, p. 173.)
Taip kad „antibriuselinės nuotaikos“ Rytuose labai skiriasi nuo tų, kurios Vakaruose atvedė prie „Brexit“, – įsitikinęs publicistas. O baigdamas nacionalinio aspekto analizę, jis pasigenda konstruktyvių pasiūlymų iš Rytų Europos, kaip galima būtų kitaip – laisviau, glaudžiau ar efektyviau – organizuoti Bendriją. Nes dabar naujosios ES narės per lengvai palieka viską spręsti „neutraliam centrui“ arba „didiesiems, turtingiesiems, galingiesiems“.
Vidurio ir rytų europiečiai turėtų priminti vakariečiams seną patarlę
Panašaus pobūdžio svarstymų Vokietijos viešojoje erdvėje tikrai nėra daug, – netgi priešingai, kalbant apie Rytų Europos valstybes, kone automatiškai pereinama prie mokytojiško tono.
Nepadeda nė tokių išmintingų autoritetų, kaip kad istoriko Heinricho Augusto Winklerio, priminimas savo šalies politiniams bei intelektualiniams elitams: „įsiklausyti į sąjungininkų Rytų bei Vidurio Europoje interesus ir suvokti juos kaip teisėtus europinius interesus yra mūsų pareiga“.
Kitas žymus istorikas Andreasas Rödderis, įžvalgią naujausių procesų analizę pateikęs knygoje „21.0. Trumpa dabarties istorija“ (2016), itin kritiškai vertina moralinį-ideologinį Europos Sąjungos iškėlimą į vertybinės bei likiminės bendrijos aukštumas.
Perdėtas moralizavimas bei spaudimas vis glaudžiau integruotis, pasak jo, kelia pavojų Europos Sąjungos pamatams. Kaip, beje, ir akivaizdus ideologinis pasislinkimas kairėn, kai tradicinių vertybių išsižada net konservatoriai, – pastebi krikščionis demokratas A. Rödderis, dėl to sukairėjimo jau ne sykį kritikavęs savo partiją CDU.
Vakariečių sukairėjimą viena iš nesusikalbėjimo Europos Sąjungoje priežasčių laiko ir buvęs žmogaus teisių gynėjas socialistinėje Vokietijoje, Bundestago narys (1990–2009) nuo socialdemokratų, Gunteris Weißgerberis.
„Europos Sąjungoje dominuojantiems vakarų europiečiams, jų didžiulei laimei, neteko patirti dvigubos diktatūros, kaip kad vidurio ir rytų europiečiams. Jei pastarieji (politinį) vidurį mato kažkur tarp ekstremalios kairės ir ekstremalios dešinės, tai Europos Vakaruose taip vadinamų kairiųjų liberalų dauguma lokalizuoja jį tarp vidurio ir kairiojo pakraščio. Taip kad dabartinė ES primena cirko palapinę su kairėn pasvirusiu centriniu stulpu. Kitaip tariant, politinė statika Europos Sąjungoje pažeista“, – konstatuoja G. Weißgerberis.
Lenkijos ir Vengrijos susidūrime su Briuseliu jis palaiko vidurio ir rytų europiečius, primindamas, kad pastarieji praeityje turėjo ilgai ir atkakliai ginti teisę būti savimi. Tokios istorinės patirties neturintys vakariečiai tai tiesiog užmiršta.
„Kai asilui per gerai einasi, jis užsimano pašokti ant ledo“, – susidariusią situaciją liaudies patarle apibūdina G. Weißgerberis ir priduria: „Lenkai, vengrai ir baltai turėtų tai priminti savo partneriams Europos Sąjungoje.“
