Iš esmės nauju statusu buvo suinteresuoti ne tiek senbuvė tauta – Krymo totoriai, kurie tik perestroikos metais galėjo laisvai grįžti į istorinę gimtinę, – kiek Maskva, kuri ieškojo naujų instrumentų SSSR išsaugoti.

Per 1991 metų gruodžio 1 d. referendumą, kuris turėjo legitimizuoti deklaraciją dėl valstybinės Ukrainos nepriklausomybės, Krymo autonomija ir Sevastopolis (miestas – pagrindinė Juodosios jūros laivyno bazė – turėjo atskirą statusą) surinko mažiausiai balsų: kiek daugiau nei 50 proc. palaikė Ukrainos suverenitetą.

Ir tai buvo pirmas „skambutis“, perspėjantis, kad būtent ši teritorija yra mažiausiai lojali ir kad būtent čia tikėtinos problemos. Ir šios problemos netruko išryškėti: Juodosios jūros laivyno pasidalijimas, „meškovščina“ (nesėkmingas bandymas atplėšti Krymą nuo Ukrainos vadovaujant vietos politikui Jurijui Meškovui 1992-1995 metais), nusikaltimų protrūkis („nelabaisiais“ dešimtojo dešimtmečio metais čia jis buvo vienas stipriausių šalyje), Krymo totorių kova dėl žemių, Maskvos inspiruotos politinės partijos ir judėjimai, tokie kaip „Sevastopolis-Krymas-Rusija“.

1991-2014 m. laikotarpis Ukrainos Krymo gyvenime nebuvo be debesėlių. Jeigu pirmaisiais nepriklausomybės metais šalies prezidentai Leonidas Kravčiukas ir Leonidas Kučma gana griežtai kovojo su separatizmu ir nusikaltimais pusiasalyje, tai vėliau Kijevas tiesiog mėgino nusišalinti nuo Krymo problemų, kurios ilgainiui tapo lėtiniais skauduliais be ryškių simptomų.

Net Konstitucijos lygmenyje buvo užfiksuotas tam tikras paradoksas: Ukraina ten uždeklaruota kaip unitarinė valstybė, bet tuo pat metu į jos sudėtį įeina Krymo autonominė respublika. Pusiasalis gyveno tokiu režimu: Kijevas toli, ir nieko ypatingo nereikalauja, užtat Sevastopolis čia pat, o ten Rusijos Federacijos Juodosios jūros laivyno būstinė, alternatyvusis jėgos centras, kurį savo laiku buvo nusižiūrėjęs Vladimiras Žirinovskis ir Jurijus Lužkovas, o vėliau V. Putino epochos veikėjai. O kur dar – nepaliaujamas turistų iš Rusijos srautas, kuris didžiąja dalimi garantavo „kasą“ vietos kurortams.

Rusų kariškių „draugiškumas“ turėjo savo kainą

Pusiasalyje buvo dislokuotos Ukrainos karinės jūrų pajėgos, sausumos ir aviacijos daliniai. Rusijos kariškiai buvo pabrėžtinai draugiški Ukrainos kolegoms. Bet šis draugiškumas turėjo savo kainą. Kaip prisimena mano bičiulis iš mokyklos laikų, buvęs Ukrainos jūrų pajėgų karininkas, dažnai lojalumas Rusijos Federacijai buvo sėkmingos karjeros Ukrainos laivyne garantija, tuo tarpu perspektyvus karininkas, nejaučiantis simpatijų Rusijai, galėjo būti perkeltas į Kijevą kilti karjeros laiptais, bet Kryme tokie karininkai turėjo nedaug šansų užimti aukštą postą.

Šioje „tradicijoje“ slypi atsakymas į vieną sakralinį klausimą: kodėl dauguma Ukrainos kariuomenės kariškių Kryme sulaužė priesaiką. Tarnybos Kryme atmosfera bylojo: karo su „broliais“ nebus, priešas gali būti bet kas, tik ne Rusija.

Parodomąja 2014 metų repeticija tapo prorusiškų partijų aktyvistų inicijuotas pratybų, kurias Ukraina planavo surengti kartu su NATO šalimis, blokavimas. Visi vaidmenys kruopščiai apgalvoti: vietos jėgos struktūrų atstovai pabrėžtinai pasyvūs, karinės dalys užblokuotos, rusiškas scenarijus veikia.

Man asmeniškai teko patirti, kas yra Ukrainos jėgos struktūrų pasyvumas Kryme. 2014 metų kovą „kazokai“ ir „Krymo savigynos“ atstovai pagrobė mūsų leidinio žurnalistę Jeleną Maksimenko. Ją ir dar dvi Kijevo gyventojas kovotojai pačiupo administraciniame autonomijos pasienyje.

Tai buvo pati neramumų pusiasalyje pradžia, de jure čia veikė Ukrainos valdžia. Man pavyko prisiskambinti į Ukrainos saugumo tarnybos Sevastopolio valdybą, bet atsakymas buvo pabrėžtinai vangus. „Šiandien išeiginė, kovo aštuntoji, paskambinkite ryt.“ „Ryt“ šiuo numeriu jau niekas neatsiliepė.

Prieš daugumą jėgos struktūrų atstovų ir valdininkų, kurie tada sabotavo, o vėliau padėjo organizuoti neteisėtą referendumą ir bendradarbiavo su okupantais, Ukrainoje iškeltos baudžiamosios bylos, jiems įvestos ir sankcijos. Ir šis žingsnis toli gražu nėra simbolinis.

Kartkartėmis administraciniame pasienyje su Krymu Ukrainos specialiosios tarnybos sulaiko buvusius jėgos struktūrų atstovus, kurie prisidėjo prie pusiasalio okupacijos. Tai paprastai smulkūs funkcionieriai, kurie nori patekti į Ukrainą, kad gautų biometrinį pasą, leidžiantį bevizį įvažiavimą į ES šalis.

Ukrainos piliečiai per septynerius metus nesiliovė vykti į Krymą, nors susisiekimo oro transportu su pusiasaliu nėra, o traukiniai rieda tik iki Novoaleksejevkos – gyvenamojo punkto netoli pasienio. Lieka tik automobiliai. Kai kas vyksta aplankyti giminaičių ar sutvarkyti turto reikalų, kai kas nemato priežasties, kodėl turėtų atsisakyti poilsio pusiasalyje.

„Patys sakote, kad Krymas ukrainiečių, kodėl ten negalima vykti?“ Nėra jokio oficialaus draudimo Ukrainos piliečiams keliauti į okupuotą pusiasalį. Tik perspėjama: tokie vojažai nėra saugūs.

Pasitaiko atvejų, kai svečiai iš žemyninės Ukrainos apkaltinami rengiant teroro aktus ir diversijas. Federalinei saugumo tarnybai (FSB) įtarimų gali sukelti tiek buvę kovinės patirties turintys kariškiai, tiek ir visiškai taikūs piliečiai be jokio kariuomenės praeities šleifo. Pusiasalio gyventojams rodyti bent kokius sentimentus Ukrainai pavojinga.

Vienas iš naujausių incidentų: kovo 9 dieną, Taraso Ševčenkos gimimo dieną Sevastopolyje du pusiasalio gyventojai, sutuoktinių pora Jesipenko, padėjo prie poeto paminklo vainiką, papuoštą Ukrainos vėliavos spalvomis. Jie buvo sulaikyti FSB pareigūnų. Vėliau Jelizaveta Jesipenko buvo paleista, o jos sutuoktiniui Vladislavui iškelti kaltinimai neteisėtu šaudmenų gaminimu, dabar jis laikomas Simferopolio tardymo izoliatoriuje.

Daugiausia represijų pusiasalyje sulaukia Krymo totoriai. FSB, dangstydamasi kova su islamo fundamentalizmu ir terorizmu , „gina“ politiškai aktyviausius Krymo senbuvių tautos atstovus. Krymo totorių tautos lyderiams – Mustafai Džemilevui ir Refatui Čubarovui – įvažiuoti į pusiasalį uždrausta.

Pusiasalio okupacija didžiąja dalimi suartino Ukrainos ir Krymo totorių tautas. Tenka pripažinti, kad iki 2014 metų dauguma ukrainiečių į senbuvę Krymo tautą žvelgė kiek įsitempę: tam turėjo įtakos rusiška propaganda, tam tikri istoriniai stereotipai ir banali islamofobija.

Tikrasis solidarumas prabudo po aneksijos: dešimtys tūkstančių Krymo totorių tapo priverstiniais persikėlėliais. Daugelyje didžiųjų miestų atsidarė Krymo totorių kultūros centrai, nacionalinės virtuvės restoranai.

Simboline tapo dainininkės Džamalos pergalė 2016 metų Eurovizijoje. Krymo totorių dainininkės kompozicija buvo skirta 1944 m. deportacijai, bet svarbi buvo ir žinutė dėl dabartinės pusiasalio okupacijos.

Ukrainos informacinėje erdvėje apie Krymą užsimenama daug rečiau nei apie Donbasą, dėl kurio tęsiasi karas. Bet kartu sakyti, kad apie Krymą pamiršta arba susitaikyta dėl jo praradimo, negalima. Kaip rodo Razumkovo centro sociologinė apklausa, tik 10 proc. ukrainiečių sutinka pripažinti Krymą rusišku mainais į Donbaso išlaisvinimą, 70 proc. kategoriškai pasisako prieš tokį sprendimą.

Dėl vandens – griežta žinia

Viena iš svarbiausių temų – vandens tiekimas iš Ukrainos į Krymą. Rusija čia mato humanitarinę būtinybę. Pusiasalis iš tiesų kenčia nuo vandens išteklių deficito. Tačiau Kijevo pozicija paprasta: taikiems Krymo gyventojams vandens pakanka, o aprūpinti okupacinių jėgų (Rusija dislokavo Kryme didžiulį karinį kontingentą) mes neketiname.

Kartais kai kurie politikai iš prorusiškojo sparno, rečiau – iš Volodymyro Zelenskio aplinkos kalba apie tai, kad vandens tiekimą galima atnaujinti. Bet oficialią poziciją suformulavo Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba: „Bus deokupacija – bus vanduo“.

Apie deokupacijos strategiją daug kalbėta ir tada, kai šalį valdė Petro Porošenka, ir po V. Zelenskio pergalės. Visa tai sugulė į Krymo platformos, kuri padėtų sugrąžinti pusiasalį Ukrainos kontrolei, pamatą. Kaip interviu „Urainskij Tižden“ sakė Emine Džparova, Ukrainos užsienio reikalų viceministrė, platforma turi penkias prioritetines kryptis: aneksijos nepripažinimo politikos konsolidacija, sankcijų agresoriaus atžvilgiu stiprinimas, saugumo užtikrinimas Azovo-Juodosios jūros regione ir rytinėje Viduržemio jūros dalyje, žmogaus teisių gynimas pusiasalyje ir ekonominių bei ekologinių okupacijos padarinių įveikimas.

Rugpjūčio 23 dieną, Ukrainos nepriklausomybės 30-ųjų metinių išvakarėse, ketinama surengti inauguracinį Krymo platformos viršūnių susitikimą.

Apskritai Ukrainos Krymo deokupacijos politika orientuota į taikų diplomatinį sureguliavimą. Be Krymo platformos rengiami įstatymų projektai dėl pereinamojo laikotarpio teisingumo okupuotoms teritorijoms. Bet nepamirštos ir pamokos gynybos ir saugumo sferoje. Vienas iš pastarųjų metų pagrindinių Ukrainos gynybos projektų yra priešlaivinis raketų kompleksas „Neptūnas“.

Kovo 15 dieną pirmoji „Neptūnų“ baterija buvo perduota Ukrainos karinių jūrų pajėgų pakrančių sargybai. Įdomu pažymėti, kad padalinio vadu tapo Aleksejus Macijevskis – karininkas iš „ištikimųjų“ kartos: 2014 metais jis kartu su kitais Sevastopolio akademijos kursantais atsisakė duoti priesaiką Rusijai ir tęsė studijas Odesoje, kur ir užsitarnavo savo leitenanto antpečius.