E. Macrono šalininkams nerimą kelia aplinkybė, kad taktinio balsavimo, anksčiau visados buvusio veiksmingo siekiant neleisti Le Pen šeimos atstovams užimti aukščiausius postus, šįkart gali nebepakakti.
Tačiau M. Pen artėjant prie tikslo išlieka klausimas, ar ji pajėgs išlaikyti turimą impulsą ir pralaužti užkardas, kurios ją iki šiol sulaikė, rašo politico.eu.
M. Le Pen prieš keletą saaičių teko žiūrimiausiu televizijos laiku suremti ietis su vidaus reikalų ministru Géraldu Darmaninu. Jos pasirodymas buvo atidžiai stebimas. Juk prieš ketverius metus tuometinis kandidatas į prezidento postą E. Macronas įveikė ją televizijos dvikovoje – tai gerokai pakenkė politikei galutiniame 2017-ųjų kampanijos etape.
„Sugrįžimas prie ilgo formato debatų su sunkiasvoriais politikais yra bandymas panaikinti prastą [2017-aisiais vykusių] debatų įspūdį. Pati M. Le Pen tuo metu pripažino, kad šie debatai buvo nesėkmė. Ji juos įvertino rimtai“, – sakė aukšto rango išrinktas „Nacionalinio sambūrio“ pareigūnas, pageidavęs neatskleisti savo tapatybės.
Minėtasis epizodas nemenkai supurtė M. Le Pen. Kyla klausimas, ar charizmatiškoji kraštutinės dešinės lyderė jau visiškai atsigavo.
Matomumo krizė
Pastaruoju metu M. Le Pen visaip bandė atrasti būdų atkreipti į save dėmesį. Koronaviruso krizės metu didžiąją politinės erdvės dalį užima Prancūzijos vyriausybė. Todėl pasigirdo abejonių dėl jM. Le Pen veiklumo partijoje, kuri visados smarkiai kliovėsi savo lyderio charizma.
„Marine yra tarsi kareivis – kai ji kažko imasi, daro tą iš visos širdies. Ar giliai viduje ji jaučia entuziazmą ir yra viskam pasirengusi? Tai jau kitas klausimas“, – kalbėjo minėtasis „Nacionalinio sambūrio“ pareigūnas.
Prabėgus beveik dešimtmečiui partijos vadovės poste, M. Le Pen išlieka neginčijama jos lydere, tačiau tik todėl, kad niekas kitas nepasirodė esantis užtektinai patyręs, sumanus ir ambicingas, jog pralaužtų paveldėjimo užkardas pakeliui į aukščiausią partijos postą.
M. Le Pen 2017-aisiais pasitraukė iš didžiųjų politinių varžybų, palikdama vieną iš savo jaunųjų leitenantų vadovauti 2019-ųjų rinkimų į Europos Parlamentą kampanijai. Tokiu būdu ji siekė kaupti kapitalą didžiosioms kovoms.
Kartais M. Le Pen susilaukdavo kaltinimų, kad pernelyg nutolo nuo politinės veiklos, pavyzdžiui, kai neseniai pranešė gavusi licenciją tapti kačių veisėja.
Partijos pareigūnai pripažįsta, jog koronaviruso krizė nepadėjo M. Le Pen išnaudoti jos stipriųjų pusių. Visuomenės sveikatos ribojimai apribojo ir politikės matomumą. Vienas iš M. Le Pen privalumų yra jos gebėjimas kampanijų metu užmegzti ryšį. Ji valandų valandas praleisdavo bendraudama su miniomis niūrių nuotaikų apimtuose šiauriniuose šalies miestuose, virtusiuose jos politiniais namais.
„Jos stiprybė slypi tame, kad ji yra žvaigždė, – neabejoja Franckas Allisio, M. Le Pen patarėjas ir vietos savivaldos pareigūnas Marselio regione. – [Konservatorius] Xavieras Bertrandas gali apvažiuoti visą Prancūziją rengdamas susitikimus su rinkėjais, ir visiems bus vienodai. Kai tą daro M. Le Pen, kyla didžiulis šurmulys.“
Didžiąją šių metų dalį tokias kampanijas ir artimus susitikimus su rinkėjais organizuoti bus sudėtinga, o galbūt ir visai neįmanoma. Todėl M. Le Pen vargiai gali sau leisti prastai pasirodyti per televiziją.
Naujas impulsas
Visgi, nepaisant visų sunkumų, panašu, M. Le Pen ima šypsotis sėkmė.
Neseniai atlikta „Ipsos“ apklausa parodė, kad per pirmąjį 2022-ųjų prezidento rinkimų turą kraštutinės dešinės lyderę gali palaikyti 26 proc. rinkėjų – galimi nedideli svyravimai, priklausysiantys nuo kitų kandidatų dalyvavimo. Daugelis scenarijų rodo, kad ji gali aplenkti E. Macroną. Prieš tai atliktos „Harris Interactive“ apklausos rezultatai buvo panašūs.
Tai yra penkiais procentiniais punktais daugiau nei jos pirmojo turo rezultatas 2017-ųjų rinkimuose.
„Ipsos“ apklausa taip pat parodė, kad antrajame rinkimų ture M. Le Pen atsiliktų nuo E. Macrono: šis surinktų 56 proc. rinkėjų balsų, o M. Le Pen – 44 proc. 2017-aisiais E. Macrono rezultatas buvo 66 proc., M. Le Pen – 34 proc. Nutekėję „Harris Interactive“ apklausos duomenys, susiję su tuo, kaip rinkėjai balsuotų antrajame ture, rodo dar mažesnį atotrūkį – 52 prieš 48 proc. Paryžiuje šie duomenys sukėlė gausybę diskusijų. „Harris Interactive“ nepaskelbtus duomenis komentuoti atsisakė.
Netgi jei ir apklausas, surengtas likus dar daug laiko iki rinkimų, derėtų vertinti atsargiai, apklausų specialistai neabejoja, kad palaikymas M. Le Pen yra stiprus.
„Nacionalinio sambūrio“ elektoratas yra „itin susitelkęs, stiprus ir ilgą laiką išlieka pakankamai stabilus“, – tvirtina Jeanas-Danielis Lévy, „Harris Interactive“ politikos skyriaus vadovas.
Praėjusiais metais užplūdusi teroristinių išpuolių banga ir po jos sekusios diskusijos apie Prancūzijos integracijos modelį M. Le Pen taip pat leido pademonstruoti stipriąsias puses, nepaisant to, kad ją dažniausiai užgoždavo ir nustelbdavo ambicingasis vidaus reikalų ministras.
Po to, kai spalį istorijos mokytojui buvo nupjauta galva, iš Respublikonų partijos (LR) nuviliotas G. Darmaninas vadovavo precedento neturintiems veiksmams prieš islamistų grupuotes. Jis taip pat susilaukė reakcijos po griežtų komentarų apie prieštaringai vertinamą Prancūzijos sekuliarizmo kryptį, vadinamą laïcité.
E. Macronas taip pat aktyviai įsitraukė į šį klausimą. Jis pateikė kovos su islamiškuoju radikalizmu planą, įskaitant ir parlamente svarstytą teisės aktą.
Rezultatai prisidėjo prie to, kad trečiasis M. Le Pen bandymas kandidatuoti prezidento rinkimuose atrodo tvirtai. Atsisakiusi „Frexit“ idėjos ir kai kurių griežtų bei nesantaiką kurstančių pareiškimų, anksčiau apibūdinusių partijos laikyseną, M. Le Pen ir jos partija daugiau nebepateikia „unikalaus pasiūlymo“, išskiriančio ją iš įprastinių varžovų.
M. Le Pen pasiekė tikslą normalizuoti „Nacionalinį sambūrį“. Tiesa, galbūt net pernelyg sėkmingai.
„Dabar mums klijuojama populistų, nebe kraštutinės dešinės etiketė – tai jau geriau. M. Le Pen daugiau nebeatbaido žmonių“, – aiškina iš konservatorių į „Nacionalinį sambūrį“ perbėgęs parlamentaras Thierry Mariani.
Demonstruodama siekį sugrįžti prie migracijos problemos, M. Le Pen neseniai pareiškė ketinanti susitelkti į šį klausimą ir skirti jam didžiausią prioritetą, jei bus išrinkta.
„Pirmas mano sprendimas bus suvaldyti imigraciją. Susigražinti mūsų sienų kontrolę, mūsų vizų politiką. Aš pakeisiu pilietybės suteikimo taisykles [šiuo metu paremtas gimimo vieta], kad Prancūzijos pilietybė galėtų būti tik paveldėta arba nusipelnyta“, – BFMTV sakė M. Le Pen.
Respublikonų frontas
Tačiau visgi M. Le Pen dar teks įkopti į milžinišką kalvą, jei ji nori atsidurti Eliziejaus rūmuose.
Nepaisant to, kad rinkimuose į Europos Parlamentą užėmė pirmąją vietą, 2020-ųjų savivaldos rinkimuose „Nacionaliniam sambūriui“ teko tenkintis nuviliančiais rezultatais. Partijai nepavyko nugalėti didžiuosiuose miestuose, išskyrus vieną. Prieš šešerius metus proveržis 2014-ųjų vietos valdžios rinkimuose žymėjo reikšmingą partijos ir jos lyderės pergalę.
Kad įgytų reikiamą pagreitį, M. Le Pen turės užtikrintai pasirodyti regioniniuose rinkimuose, kurie šiuo metu planuojami birželį. „Nacionaliniam sambūriui“ niekados nėra pavykę išplėšti pergalės šiuose rinkimuose, nors ir pasisekė prie jos priartėti 2015 m., kai Socialistų partija, siekdama užkirsti kelią kraštutinių dešiniųjų pergalėms, buvo priversta trauktis iš kai kurių kovų.
Šis žingsnis, Prancūzijoje vadinamas le front républicain (respublikonų frontu), užtvėrė kelią „Nacionaliniam sambūriui“ į daugumą aukštesnių postų, mat šalyje daugumoje rinkimų prisireikia antrojo turo, o tai suteikia galimybę oponentams suvienyti jėgas siekiant įveikti ekstremistus.
Visgi, kaip parodė 2014-ųjų savivaldos rinkimai, toks manevras ne visada būna patikimas.
Šiuo metu išsikeltas tikslas yra „idealiu atveju laimėti vieną regioną“, teigia „Nacionalinio sambūrio“ pareigūnas, kaip daugiausia konkurencijos sukelsiantį įvardindamas pietinį Marselio regioną, ir „priartėti prie arba pasiekti tokius pat rezultatus kaip 2015 m.“.
M. Le Pen taip pat turės atidžiai stebėti kai kuriuos buvusius sąjungininkus, įskaitant savo dukterėčią Marion Maréchal, kuri tik iš dalies atsitraukė iš didžiosios politikos.
„Numanoma, kad Marion ruošiasi M. Le Pen nesėkmei, po kurios galėtų ateiti jos pačios sėkmės valanda. Tokiu būdu sukuriama nuolatinė įtampos būsena. Marine ar jos artimiausiems padėjėjams tenka stebėti kiekvieną Marion žingsnį“, – kalbėjo minėtasis pareigūnas.
„France 24“ pateikia interviu su sociologu Ugo Palheta, analizuojančiu Prancūzijos politinės retorikos pokyčius, po jo debatų su Géraldu Darmaninu:
– Jūs parašėte knygą, nagrinėjančią dabar veikiančius mechanizmus, kurie galėtų Prancūzijoje į valdžią sugrąžinti kraštutinės dešinės atstovus. Ar Géraldo Darmanino ir Marine Le Pen debatai pateikia gerą to iliustraciją?
– Deja, taip, nes, panašu, stačia galva neriame į ksenofobišką demagogiją. Jiedu praleido dvi valandas diskutuodami apie musulmonų vietą Prancūzijos visuomenėje tuo metu, kai mes išgyvename tiek sveikatos, tiek ekonominę krizę.
Šie debatai dar sykį pademonstravo, kad E. Macrono dauguma, kuri šiuo metu netenka dominuojančių pozicijų, mėgina atstatyti savo pagreitį, įgydama kraštutinių dešiniųjų palaikymą. Netgi jei strategijos kiek skiriasi tuo atžvilgiu, kaip stigmatizuojamas islamas, politinis požiūris daug kuo sutampa, o eskalacija siekia taip toli, kad imami neigti tam tikri sekuliarizmo pagrindai.
Tampa visiškai aišku, kad šis būsimasis „atskyrimo“ teisės aktas kvestionuoja mūsų pamatinę religijos laisvę. Apie savo nerimą dėl to patvirtino visų religijų atstovai. Kalbant apie M. Le Pen, jos pasiūlymas viešose vietose uždrausti visus pastebimus religinius ženklus paprasčiausiai prieštarauja Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijai, kas neturėtų stebinti, turint omenyje, kad jos politinė aplinka visados priešinosi pažangai ir lygybės vertybėms.
– Ar tai yra neseniai įvykusio centro partijų nuokrypio į kraštutinę dešinę dalis, kaip jūs rašote savo knygoje?
– Gilėjant politinei krizei ir didėjant prarajai tarp žmonių ir elito, valdančioji jėga yra linkusi vis dažniau panaudoti identiteto kortą, o tai yra naudinga kraštutinei dešinei. Mano knygoje aprašomas procesas, prasidėjęs dar gerokai anksčiau prieš E. Macrono atėjimą į valdžią. Jis jau vyko valdžioje esant [ankstesniems prezidentams] François Hollande‘ui, Nicolas Sarkozy ir Jacquesui Chiracui. Vos tik imama laikytis neoliberalaus plano, pradedama įgyvendinti daugumos žmonių gyvenimo sąlygas pabloginanti ir pažeminanti politika. Tačiau „Nacionaliniam frontui“, vėliau persivadinusiam „Nacionaliniu sambūriu“, visgi pavyko išvengti dalies visuomenės pykčio, nukreipiant jį tariamo vidaus priešo kryptimi – kitaip tariant, į imigrantus ir musulmonus.
Vyriausybė mėgina atgauti visuomenės pasitikėjimą perimdama didžiąją pasiūlymų ir žodyno dalį iš kraštutinės dešinės. Tai yra akivaizdus bandymas susižerti rinkėjų balsus. Tą patį 1991-aisiais darė J. Chiracas, kai sakė kalbą apie „triukšmą ir smarvę“, tą patį 2007-aisiais darė N. Sarkozy. Tą patį šiandien daro ir E. Macronas, taikydamas strategiją, kuri prasideda nuo principo, kad dirbančiąją klasę labiausiai neramina tapatybės problemos, nors iš tiesų daugiausia bėdų jiems kelia jų socialinė situacija, o ne tapatybės klausimai. Problema, ta, kad kuo labiau pasislenkama į kraštutinę dešinę, tuo smarkiau kraštutinė dešinė progresuoja: 2002-aisiais antrajame prezidento rinkimų ture Jeanas-Marie Le Penas surinko 18 proc. rinkėjų balsų, 2017-aisiais M. Le Pen – jau 34 proc., o štai naujausia apklausa rodo, kad kituose rinkimuose ji gali surinkti netgi 48 proc. balsų.
Ar M. Le Pen turi realių galimybių laimėti 2022-ųjų prezidento rinkimus?
Taip, mums reikia įvertinti šiandieninę situaciją. Turint omenyje, kaip kraštutinės dešinės idėjos skverbiasi tiek į politikos, tiek į žiniasklaidos sritį – vis daugiau apžvalgininkų atstovauja šiai politinei ideologijai – ir į „Nacionalinio sambūrio“ rezultatus apklausose, tokia galimybė yra labai reali. Ji tampa dar realesnė dėl to, kad E. Macronas ir toliau pabrėžia valstybės nukrypimą autoritarizmo link. Jo įkūnijamas neoliberalizmas iš tiesų yra autoritarinis. Neišeina imtis daugybės priemonių, kurios smarkiai nuskurdina daugumą žmonių, didina nestabilumą, ir išvengti pasipriešinimo. Susidūrusi su tokiu pasipriešinimu, valdžia ėmėsi labai šiurkščios tvarkos palaikymo strategijos – socialinių judėjimų užgniaužimų, kaip matėme „geltonųjų liemenių“ protestų atveju. Per pastaruosius ketverius metus E. Macronas prisidėjo prie kraštutinės dešinės pažangos.
