Tai anaiptol nėra vien siauro mokslininkų rato problema. Nes savo politines nuostatas „progresyvių“ ideologijų pasekėjai norėtų primesti ne tik mokslinei bendruomenei, bet ir visai visuomenei, o galutinis tokio politizavimo tikslas yra pakeisti visuomenę, – aiškina viena iš „Mokslo laisvės tinklo“ iniciatorių, politologijos ir sociologijos profesorė, Johno Stuarto Millio Laivės tyrimų instituto įkūrėja ir vadovė Ulrike Ackermann.
Ji – viena iš 70 Vokietijoje gerai žinomų mokslininkų, įkūrusių „Mokslo laisvės tinklą“ ir savo portale paskelbusių manifestą.
„Mes esam liudininkai to, kaip konstitucijos garantuota tyrimų ir mokymo laisvė vis labiau ribojama morališkai ir politiškai“, – rašoma manifeste.
„Tuo būdu mėginama tyrimus ir mokymą pasaulėžiūriškai normuoti bei politiškai instrumentalizuoti. Kas nežaidžia šio žaidimo, tam gresia diskreditavimas. Taip sukuriamas spaudimas prisitaikyti, ko pasekoje moksliniai debatai vis dažniau nuslopinami pačioje užuomazgoje“, – įsitikinusi ji.
„Tiek aukštųjų mokyklų nariai, tiek ir aktyvistai iš kitur skandalizuoja jiems nepatinkančius kviestinius prelegentus, taip darydami spaudimą juos pakvietusiems kolegoms bei vadovybei. Be to, bandoma užkirsti kelią projektams, neatitinkantiems jų pasaulėžiūrinių įsivaizdavimų“, – dėstoma manifeste.
„Tokiu spaudimu signalizuojama: ateityje geriau atsisakyti „ginčytinų“ tyrimų ir dėstymo laisvių. Etiketės „ginčytinas“ užklijavimas jau yra pirmas žingsnis į asmens degradaciją“. mano profesorė.
Pasak jos, sukuriama atmosfera, kurioje „į ideologinio aktyvizmo akiratį patekusiųjų kiti neberizikuoja paremti, bijodami patys tapti taikiniu“.
Tačiau „jei mokslo bendruomenės nariai iš baimės, kad teks užmokėti aukštą socialinę bei profesinę kainą, vengia tyrinėti ar diskutuoti tam tikrus klausimus, tai griauna laisvo mokslo pagrindus“.
„Mokslo laisvės tinklas“ ateityje teiks palaikymą dėl „neteisingos“ nuomonės užsipultiems mokslininkams, taps laisvų diskusijų, nevaržomų politinio korektiškumo, vieta, – žadama manifeste.
Kas trečias dėstytojas patyrė ideologinį spaudimą
Šalies viešojoje erdvėje „Mokslo laisvės tinklas“ sulaukė plataus atgarsio: cituota iš jo manifesto, skelbti interviu su jo iniciatoriais. Radosi ir skeptiškų ar netgi pašaipių balsų: esą, padėtis dramatizuojama, vaizduojant, neva tai aukštosios mokyklos pasidavė meinstrymui, jose įsigalėjo baimės atmosfera, o juk iš tikro būta tik pavienių persekiojimo atvejų.
Tačiau kaip atskleidė 2020 m. gale vykdyta apklausa, veik trečdalis apklaustų aukštųjų mokyklų dėstytojų prisipažino esą ribojami formalių ir informacinių „politinio korektiškumo“ nuostatų.
O Vokietijos aukštųjų mokyklų sąjunga (DHV) dar 2019 m. kvietė ginti debatų laisvę, nes tolerancija kitokiai nuomonei mažėja. Reakcijos iš kairės ilgai laukti neteko: kairuoliška tarptautinė studentų sąjunga „Youth and Students for Socisial Equality“ (IYSSE), pasisakanti už „marksizmo atgaivinimą universitetuose“, DHV prezidentui Bernhardui Kempenui metė kaltinimą, esą, jis pavertęs DHV „kraštutinių dešiniųjų ruporu“.
„Mokslo laisvės tinklą“ medijose taip pat jau mėginta pavaizduoti kaip užkietėjusių konservatorių lizdą, nors, kaip nurodė vienas jo iniciatorių, istorikas Andreasas Rödderis, tinklui priklauso įvairių pažiūrų mokslininkai, ir prisijungusiųjų prie tinklo sparčiai gausėja: vasario pabaigoje savo parašus po manifestu jau buvo padėję 450 Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos mokslininkų.
Nesileisim įbauginami, o užsipultuosius paremsim
„Mokslo laisvės tinklo“ atstovė spaudai, sociologė S. Kostner per pastaruosius 2 metus iš dėstytojų ir studentų gavo per 2000 laiškų, iš kurių aiškėja, jog esama išties labai daug viešumon neiškilusių spaudimo bei ribojimų atvejų.
Spaudoje plačiai nuskambėję atvejai (istoriko Jörgo Baberowskio, sociologo Herfriedo Münklerio, ekonomisto Berndo Lucke‘s), pasak S. Kosner, tėra ledkalnio viršūnė. O pasipriešinti būtina, nes kiekvienas dėstytojų nutildymo atvejis tik didins tų, kurie riboja, apetitą.
Pakanka pažvelgti į JAV, kur akademinio diskurso ribojimai kur kas labiau išplitę, – nes nebuvo laiku pasipriešinta, – Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ aiškino mokslininkė.
Dalis „Mokslo laisvės tinklo“ steigėjų patys buvo užsipulti studentiškų grupuočių. Taip nutiko etnologijos profesorei, Globalaus islamo tyrimų centro Frankfurto universitete vadovei Susannei Schröter, kai ji 2019 pavasarį organizavo konferenciją tema „Islamiška skara – orumo ar priespaudos simbolis?“
Politinio islamo šalininkai ir juos palaikantys kairieji aktyvistai instagramo paskyroje tada platino šūkį su grotažyme „Schröter lauk“, „Antimusulmoniškam rasizmui čia ne vieta“ ir net kreipėsi į universiteto vadovybę, reikalaudami atleisti profesorę iš pareigų.
Dažniausiai „diskurso policijos“ taikiniu tampa tam tikros, – su gender, islamu, migracija susijusios temos. „Kas, kaip jis pats, islamo ar imigracijos klausimais išsako kritines pozicijas, tuoj be jokio pagrindimo apskelbiamas rasistu ir dar „nuolat grasinama informacinėmis sankcijomis“, – dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ guodėsi vienas iš manifestą pasirašiusių mokslininkų, teisės profesorius Reinhardas Merkelis.
„Esi išbraukiamas kaip moralinis asmuo. Tai išties baugina“, – prisipažino autoritetingas mokslininkas.
Ir nors „Mokslo laisvės tinklas“ nelaiko savęs aukų bendruomene, vis dėlto yra svarbu paremti užsipultuosius, padėti jiems atlaikyti šmeižto kampanijas, duoti atkirtį agresyvioms, iš dalies šalies mastu organizuotoms grupėms, – dienraščiui „Die Welt“ sakė U. Ackermann.
Gender ir rasizmo studijos įgavo „apsivalymo religijos“ charakterį
Pasitelkus grupių spaudimą, jau keičiamas ir tyrimų bei mokymo turinys, įtvirtinami nauji ir ideologiškai skandalizuojami ankstesni problemų laukai. Ta kova dėl galios, pasak politologės U. Ackermann, labiausiai išplitusi socialinėse ir humanitarinėse disciplinose, tačiau ji jau apima ir teisės bei ekonomikos mokslus. Ypač arši ji gender studijose.
„Tiesiai šviesiai tariant, diskursas ir tyrimas, neorientuotas į diversiškumą, lygias teises ir įtrauktį, neatitinkantis multikultūralizmo ir komunitarizmo, yra aštriai kritikuojami kaip senosios balto vyro ideologijos atgyvena. Kas tam nepritaria, tuoj nustumiamas į dešinį, seksistinį ar rasistinį kampą“, – apibenrina U. Ackermann.
Panašiai padėtį vertina ir kita „Mokslo laisvės tinklo“ iniciatorė, Etikos ir estetikos instituto Rūro univeritete Bochume vadovė, profesorė Maria-Sibylla Lotter. Moralinis-politinis judėjimas, iš pradžių siekęs gerų tikslų – lygių teisių ir tolerancijos moterims, juodaodžiams bei mažumoms, dabar peraugo į „moralinį visuomenės perauklėjimą“.
Pasak profesorės, moralumo siekis gender studijų ir rasizmo srityje JAV jau įgavo „apsivalymo religijos“ charakterį, tai – jau nebe mokslas.
Nuo tokio politizavimo ir moralizavimo dabar jau kenčia ir gamtos mokslai, tarkime, biologija. „Tik pabandykit biologijos seminare prabilti apie genetiką ir paveldimumą arba apie tai, kokiu mastu moteriškumas yra įgimtas, o ne kultūriškai išauklėtas. Tai – tikras minų laukas“, – sakė M.-S. Lotter žurnalui „Cicero“.
Veikia ir finansiniai svertai: „remiami tik politiškai pageidaujami tyrimai“
Šalia spaudimo, kurį mokslininkams daro dalis studentų, esama dar ir finansinio veiksnio. Žinant, kad universitetai veikia kaip ekonominės institucijos, o mokslininkai priversti gauti pinigų savo tyrimams, nori nenori, atsiranda konformistinis spaudimas, susidaro priklausomybė nuo tyrimų projektams nustatytų rėmų ir direktyvų, o mokslininkai eina lengviausiu keliu: renkasi temas, kurioms bus lengviausia gauti pinigų.
Jau ne pirmi metai spaudoje tame kontekste minimos vyriausybės ypač dosniai finansuojamos gender studijos: šalyje pernai priskaičiuota 230 profesorių, tyrinėjančių įvairius gender aspektus, – gerokai daugiau nei farmakologijos (195).
„Susidarė kritinė situacija, kuomet remiami tik politiškai pageidaujami tyrimai. Tai taip pat yra galios demonstravimo forma“, – kritikuoja vienas žymiausių Vokietijos migracijos tyrinėtojų, profesorius Ruudas Koopmansas.
Savo tyrimų sričiai – radikaliam islamui ir paralelinėms visuomenėms – jis sunkiai begauna pinigų. O štai į Vokietijos centrą integracijos ir migracijos tyrimams (Dezidim) pinigai iš vyriausybės fondų sklandžiai teka, – mat, šis institutas teikia vyriausybei politiškai pageidaujamus tyrimus apie „postmigrantinę“, t.y., daugiakultūrę visuomenę, kurioje nebėra prasmės skirstyti gyventojus į „imigrantus“ ir „priimančiąją visuomenę“.
Šį institutą domina ne paralelinės visuomenės, o kova su rasizmu ir dešiniuoju ekstremizmu, – dienraščiui „Die Welt“ aiškino R. Koopmansas.
Apie subtilų mokslininkų atribojimą, atkertant juos nuo finansavimo šaltinių, dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ dėstė ir vienas žymiausių šių dienų Vokietijos istorikų Andreasas Rödderis. Pasak jo, jei „tema netelpa į moralinį vis labiau politizuojamų socialinių mokslų koridorių“, paprasčiausiai užkertamas kelias publikacijoms ar tyrumų finansavimui iš fondų.
Susidarė situacija, kai „mokslininkas yra priverstas nuolat ieškoti pinigus duodančių politinių institucijų prielankumo“. Valstybė ir fondai anaiptol nėra nešališki mecenatai, – apibendrino profesorius A. Rödderis.
Perspėjimas iš Amerikos: meilė kolektyvinei cenzūrai išplina greitai
Apie akademinei laisvei iškilusią grėsmę savo kolegas vokiečius jau ne pirmi metai perspėja JAV univeritetuose dirbantys profesoriai iš Vokietijos. Aiškiausiai apie tai prabilo iš Miuncheno kilęs politologas Yascha Mounkas, dėstantis Harvardo ir Johnso Hopkinso universitetuose.
Jis save prisikiria kairiųjų liberalų sparnui, tačiau JAV universitetuose „siautėjantys tolerantai“ privertė jį drauge su kitais 150 JAV intelektualų bei žurnalistų „Harper’s Magazine“ 2020 m. vasarą pasirašyti laišką prieš netolerancijos ir tildymo atmosferą.
Lygiai prieš metus savaitraščiui „Die Zeit“ jis pasakojo, jog toji baimės atmosfera JAV jau taip įsitvirtino, kad bičiuliai, kur nors kavinėje „išpažindami nepopuliarias pažiūras“, dvidešimčia decibelų prislopina balsą.
Akademinėje bendruomenėje argumentuotą polemiką pakeitė cenzūra, organizuoti kaltinimai ir smerkimai, viešas boikotas.
„Jie ne tik kad paskelbia asmenį persona non grata, bet dar ir grasina pasekmėmis visiems tiems, kurie prakeiktąjį užsistoja ar nori ir toliau su juo bendradarbiauti“, – sakė vokiečių-emerikiečių politologas.
„Kaip pats patyriau Jungtinėse Valstijose, meilė kolektyvinei cenzūrai gali labai greitai išplisti. Kai prieš penkeris metus univeritetuose ėmė reikštis pirmieji požymiai, žurnalistai ir mokslininkai palaikė tai marginaliniu reiškiniu. Pasirodo, tai buvo klaida: tie patys tabu, kurie prieš keletą metų išsikristalizavo mažose „progreyviose“ Vermonto ar Meino koledžuose, dabar plačiai išplito visuomenėje“.
„Juo svarbiau, kad vokiečių intelektualai ir atsakingi asmenys nedarytų tos pačios klaidos, kurią darė jų kolegos amerikiečiai. Atšaukimo kultūra niekada nėra susijusi tik su vienu asmeniu. Įsitvirtinus principui, kai keletas aktyvistų gali paskelbti menininką ar rašytoją nepriimtinu, viešasis diskursas akimoju susiaurėja“, – perspėjo Y. Mounkas.
Atsikovoti intelektualinę erdvę, laisvą nuo ideologizavimo ir moralizavimo
JAV vykstantys visuomeniniai procesai po kurio laiko persimeta ir pas mus, – šiomis dienomis panašią diagnozę išsakė ir JAV akademinį gyvenimą sekantis bei tyrinėjantis Freiburgo universiteto juristas, profesorius Janas von Heinas.
Kaip labai kai kuriose aukštosiose Vokietijos mokyklose jau išplitęs studentų radikalumas bei nepakantumas, atskleidė praėjusiais metais Frankfurto universitete daryta tūkstančio studentų, daugiausia iš kairiojo spektro, apklausa.
Trečdalis apklaustųjų teigė netoleruojantys, kad į universitetą būtų kviečiami pranešėjai, islamo, migracijos ar gender politikos klausimais turintys kitokią nei jų nuomonę; daugiau nei trečdalis manė, kad „nukrypstančių pozicijų“ dėstytojams neturėtų būti leidžiama dėstyti, trečdalis pasisakė už tai, kad dalis atitinkamų knygų būtų pašalinta iš bibliotekų, – sukrečiantys rezultatai!
Juoba sveikintinas mokslininkų pasiryžimas atsikovoti intelektualinę erdvę, laisvą nuo ideologizavimo ir moralizavimo. Aukštosios mokyklos yra „intelektualinės polemikos, o ne politinės agitacijos vieta“, skirtingas pažiūras čia privalu „atremti argumentais, o ne tildyti jas boikotu, užsipuolimais ar net smurtu“, – dienraštyje „Die Welt“ Vokietijos aukštųjų mokyklų sąjungos rezoliuciją cituoja teisės profesorius Arndas Diringeris.
Aukštųjų mokyklų vadovybės turi užtikrinti diskusijų laisvę, Jungtinėse Valstijose jos „per dažnai ir pernelyg noriai pasidavė“,– nurodo jis, savo komentarą baigdamas viltingai: „Tikėkimės, kad atsakingi asmenys Vokietijoje tokios klaidos nedarys.“
