Visgi egzistuoja kliūčių, užkertančių kelią tikrai Europos vienybei. Viena esminių kliūčių – klaidingas įsitikinimas, jog laisvasis pasaulis yra elitinis klubas, kurio narių interesai yra viršesni už kolektyvo interesus. Šis įsitikinimas – problema, suteikianti paskatinimą grobuoniškoms autokratinėms galioms ir kelianti pavojų tarptautiniam stabilumui bei taikai pasaulyje.

Siekis tapti laisvojo pasaulio dalimi visų pirma reikalauja atmesti autokratiją. Tokiu būdu autoritariniams režimams metamas iššūkis. Savo ruožtu autokratai reaguoja trimis frontais. Pirma, jie bando būsimąsias laisvojo pasaulio nares atbaidyti nuo priklausymo šiam pasauliui. Tam pasitelkiama karinė galia, aneksijos bandymai, ekonominė prievarta ir šantažas. Antra, jie bando apjuodinti laisvąjį pasaulį, jo politinio ir verslo elito atstovus vaizduodami kaip korumpuotus asmenis. Galiausiai, autokratai mėgina apnuodyti viešąjį diskursą: jie įgyvendina plačios apimties dezinformacijos kampanijas, skatinančias nedemokratišką naratyvą. Taip reiškiamos pretenzijos dėl „privilegijuotų interesų sferų“ ir siekiama „galių suderinamumo“ atkūrimo – kitaip tariant, kitų tautų likimo kontrolės.

Lenkija ir Ukraina, šių valstybių užsienio reikalų ministrų teigimu, visados buvo įsitikinusios, kad ilgalaikės taikos Europoje neįmanoma palaikyti be harmoningos demokratijos raidos visame žemyne.

Štai kodėl Lenkija buvo viena pirmųjų, 1991-aisiais pripažinusių Ukrainos nepriklausomybę. Pasiekusi ilgai puoselėtus narystės NATO ir Europos Sąjungoje tikslus, Lenkija tapo viena atkakliausių abiejų organizacijų atvirų durų politikos rėmėjų. Ji iki šiol išlieka nepalaužiama Ukrainos narystės šiose organizacijose šalininke.

Tačiau, Vidurio Europai susiejus save su Vakarais, Rusija puolė naudotis turimais svertais, bandydama jei ne nutraukti, tai bent jau rimtai sutrikdyti šį procesą. Taip besielgdama, Maskva pasitelkė vieną galingiausių savo ginklų: kaimynių priklausomybę nuo energijos išteklių – daugiausia gamtinių dujų – tiekimo.

Iš pradžių 2006-aisiais, o vėliau ir 2009-aisiais Rusija pasinaudojo turimu vienintelės tiekėjos statusu ir be jokios priežasties ar paaiškinimo nutraukė gamtinių dujų tiekimą Ukrainai. Turint omenyje Ukrainos infrastruktūros svarbą gabenant Rusijos gamtines dujas Vakarams, pasekmes pajuto visa Europa.

Rusijos veiksmų paskatinti, europiečiai nutarė pereiti prie vieningesnės, atsparesnės iš vidaus ir skaidresnės gamtinių dujų rinkos, tikėdamiesi tokiu būdu sėkmingiau išgyventi būsimus nesklandumus. Tačiau Kremlius suskubo dėlioti planą, sustiprinsiantį jo įtaką dujų tiekimui Europai ir atsiesiantį Ukrainą nuo likusios Europos.

Štai taip Rusijoje gimė „Nord Stream“ – gamtinių dujų vamzdyno, besidriekiančio Baltijos jūros dugnu tiesiai nuo Rusijos iki Vokietijos ir aplenkiančio Centrinę Europą, idėja

Kai internete 2011-aisiais pasirodė informacija apie naująjį dujotiekį, jis buvo giriamas kaip gamtinių dujų tiekimo Europai diversifikacijos įrankis. Tačiau iš tiesų „Nord Stream“ buvo sukurtas siekiant sabotuoti Europos energetinį saugumą.

Prabėgus dešimtmečiui nuo pirmojo „Nord Stream“ atidarymo, Rusija pavojingai priartėjo prie „Nord Stream 2“ užbaigimo. Deja, Rusijai įgyvendinant šį projektą buvo leista pažengti toli, nors ji ir toliau pažeidinėja Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą bei demonstruoja akivaizdų tarptautinės teisės nepaisymą.

Lenkija ir Ukraina jau seniai mėgina perspėti apie pavojus, susijusius su „Nord Stream 2“ statyba. Lenkijos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrai pažymi, kad šiuos šalių įspėjimus būti drąsiems ir budriems išgirdo Jungtinių Valstijų Kongresas, besiėmęs priemonių, kuriomis siekiama sustabdyti pavojingą ir nesantaiką kurstantį projektą.

Lenkijos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrai ragina Jungtinių Valstijų prezidentą Joe Bideną pasitelkti visas jo galioje esančias priemones ir užkirsti kelią projekto užbaigimui.

Jungtinių Valstijų pozicija šiuo klausimu išlieka nepaprastai svarbi. Jos privalo atmesti aiškinimus, kad „Nord Stream 2“ jau tapo „pernelyg didelis nesėkmei“ ir paprasčiausiai turi būti užbaigtas. Jei projektas bus sėkmingas, Rusija galės bandyti įtikinti Ukrainos visuomenę, kad Vakarams nerūpi jų pačių principai, o galiausiai – Ukrainos saugumas ir klestėjimas.

Šis projektas nėra susijęs su Vokietijos, artimos Lenkijos ir Ukrainos sąjungininkės ir partnerės, energetiniu saugumu, tvirtina Z. Rau ir D. Kuleba. Ukraina labai vertina Vokietijos pastangas užtikrinti taiką karo draskomame Donbaso regione ir jos gyvybiškai svarbią paramą Ukrainos reformoms.

Lenkija ir Ukraina gerbia Vokietijos teisę išreikšti savo požiūrį. Tačiau šios šalys taip pat tvirtai tiki, kad tokio pobūdžio projektų negalima vertinti siaurai, žvelgiant per dvišalių santykių prizmę. Juos derėtų vertinti žvelgiant iš platesnės Europos interesų ir saugumo, vertinant tai kaip visumą, perspektyvos.

Gresiantis pavojus yra didžiulis, tačiau ateitis tebėra mūsų rankose, neabejoja Z. Rau ir D. Kuleba. Autokratiniai Kremliaus ir kiti lyderiai gali ir privalo prisiimti atsakomybę. Vakarai su Jungtinėmis Valstijomis priešakyje negali sau leisti gūžtis šantažo, prieštaraujančio viskam, ką remia laisvasis pasaulis, akivaizdoje.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (659)