Susitikimo pradžioje V. Putinas pareiškė, kad Rusijos ir Baltarusijos sąveikos instrumentai suderinti ir gerai veikia.
„Neturime nė dienos, kai mūsų kolegos nebendrautų tarpusavyje, nespręstų tam tikrų klausimų... Tačiau man malonu konstatuoti, kad sąveikos, strateginės partnerystės, sąjungos lygis pasitvirtina“, – sakė jis.
Pasak V. Putino, Rusija yra stambiausia Baltarusijos prekybos ir ekonomikos partnerė, taip pat didžiausia investuotoja.
„Mes įgyvendiname didelius projektus energetikos sektoriuje, pakanka prisiminti tik apie Baltarusijos atominę elektrinę, kur darbai vyksta sėkmingai“, – sakė Rusijos prezidentas.
Tuo metu A. Lukašenka pareiškė, kad Baltarusija turėtų kompensuoti rusiškų dujų suvartojimo sumažėjimą po atominės elektrinės paleidimo plėtodama chemijos pramonę.
Be to, A. Lukašenka pareiškė, kad Baltarusija rudenį turėtų turėti savo vakciną nuo koronaviruso.
„Jūs jau turite tris registruotas vakcinas... Mes taip pat einame šiuo keliu. Iki rudens gausime savo vakciną“, – kalbėjo jis.
A. Lukašenka taip pat padėkojo V. Putinui už sprendimą atverti susisiekimą geležinkeliais su Baltarusija.
„Manau, neužilgo ateis ta akimirka, kai atversime ir automobilių eismą. Mes problemų neturime. Nesame užsidarę“, – tvirtino jis.
Po to V. Putinas ir A. Lukašenka tęsė savo bendravimą neformalioje aplinkoje. Joks bendras pareiškimas po šio susitikimo paskelbtas nebuvo.
Artėjant šiam susitikimui žiniasklaida paskelbė pranešimų, kad A. Lukašenka ir V. Putinas gali tartis dėl naujos Rusijos 3 mlrd. dolerių (2,48 mlrd. eurų) paskolos Minskui. Pats A. Lukašenka šią informaciją neigė.
Ką iš tiesų vasario 22 dieną aptarinėjo V. Putinas ir A. Lukašenka ir ar kuris nors iš jų gali laikyti šį susitikimą sėkmingu?
Apie tai currenttime.tv („Nastojaščeje vremia“) pasiteiravo rusų politologo Dmitrijaus Oreškino ir jo kolegos iš Baltarusijos Valerijaus Karbalevičiaus.
D. Oreškinas: Putinas kęs „batkos“ išsišokimus
D. Oreškino teigimu, iš tiesų neapleidžia šioks toks dirbtinumo jausmas, kai prieš televizijos kameras vienas prezidentas siūlo kitam paslidinėti, o šis jam atsako: „Kaip gerai, kad mudu apsirengę kasdieniškai“. Nejaugi jie dėl to ir susirinko? Akivaizdu, kad iš tiesų nebuvo ką pasakyti – ne todėl, jog kažkas buvo įslaptinta, o todėl, kad susitarta nebuvo. A. Lukašenka atvyko pinigų, ir tai yra suprantama.
O štai V. Putinas nori savo rinkėjams pademonstruoti ketvirtąją geopolitinę pergalę. Tokiu būdu jis siekia kilstelėti savo prastėjantį reitingą. Ir tai taip pat yra suprantama. Jis sau priskiria tris pergales: Čečėnijoje, Sakartvele ir Ukrainoje. Dabar jis siekia pergalės Baltarusijoje: vienu ar kitu būdu prisijungti Baltarusijos teritoriją – ar bent teoriškai pateikti tokį variantą savo rinkėjams. Jam nepavyksta, A. Lukašenka nepasiduoda, jis reikalauja pinigų ir kalba apie broliškus jausmus. Šią idėją A. Lukašenka pakankamai sėkmingai išnaudoja jau 25 metus.
A. Lukašenka gyvena daugiausia iš to, ką jam pakiša V. Putinas. Akivaizdu ir tai, pasak D. Oreškino, kad pyktis V. Putinas su juo negali – tai virstų geopolitine katastrofa. Todėl A. Lukašenka žaidžia savo žaidimą ir iš esmės savo tikslus pasiekia.
Pasak D. Oreškino, akivaizdžiai matyti, kaip V. Putinas nervinasi. „Ar atkreipėte dėmesį į tai, kaip dreba jo kojos? Jis nori atsistoti ir išeiti, nors kalba jiedu apie tai, kaip viskas yra šaunu, tuoj eisime paslidinėti... Man regis, kūno kalba rodo, kad jiedu vargiai vienas kitą pakenčia.
Tiesa, mano manymu, V. Putino atveju tas matyti akivaizdžiau. Iš viso to aš darau išvadą, kad A. Lukašenka atvyko ir pinigų negavo, nes V. Putinas jų duoti nenori. Visgi A. Lukašenka jaučiasi pakankamai užtikrintai ir ramiai, protestus jis užgniaužė. Ir galiausiai jis iš Rusijos gaus tai, ko jam reikia. Nes V. Putinas negali sau leisti prarasti A. Lukašenkos ir Baltarusijos, todėl jis kęs visus „batkos“ išsišokimus“, – aiškina D. Oreškinas.
V. Karbalevičius: Lukašenka – geras aktorius
Pasak V. Karbalevičiaus, galima teigti, kad A. Lukašenka atvyko ne prašyti pinigų. Jis atvyko jų reikalauti. Taip dažnai nutinka Rusijos ir Baltarusijos tarpusavio santykiuose, kai Rusija eilinį kartą atidėlioja kokias nors subsidijas. Tada A. Lukašenka perkelia šią problemą į viešąją erdvę, įplieskia skandalą, tranko kumščiu į stalą. Ir Rusija paprastai nusileidžia.
Dabar, politologo teigimu, situacija yra kiek kitokia: A. Lukašenka yra silpnesnis, nei buvo prieš metus. Jis negali šantažuoti Rusijos gąsdindamas, kad perbėgs į Vakarų pusę, jis niekur kitur, išskyrus Rusiją, paskolų negaus. Todėl pinigų klausimas Baltarusijai neabejotinai yra pakankamai aktualus, ypač turint omenyje, kad situacija dėl paskolų atominei elektrinei [Gardino srityje] neaiški, ir Baltarusija norėtų šiuos pinigus panaudoti ne elektrinei, o kitiems tikslams. O ekonominė situacija sunki, biudžeto deficitas didžiulis („Nastojaščeje vremia“ duomenimis, 2020-aisiais jis buvo 800 mln. dolerių – apie 659 mln. eurų), reikia nuolatos ieškoti pinigų užsienio skoloms apmokėti.
Abi pusės visais įmanomais būdais demonstruoja abipusį susižavėjimą, draugystę. Tai ne tik abipusė draugystė – tai dviejų valstybių, dviejų režimų draugystė.
„A. Lukašenka moka apžavėti, kai nori kažkam padaryti įspūdį ir gauti kažkokį konkretų rezultatą. Jis yra geras aktorius, visada moka, sakykime, suvaidinti tą vaidmenį, kuris yra reikalingas konkrečioje situacijoje. Jis, panašu, puikiai įvaldė dėkingo svečio, atvykusio pas dėkingą šeimininką, vaidmenį. Viskas čia logiška“, – neabejoja V. Karbalevičius.
