JAV prezidentas Joe Bidenas turi istorinę galimybę suvienyti Europą ir sunaikinti diktatūros bangą suburdamas tarptautinę koaliciją, skirtą demokratijai Baltarusijoje palaikyti. 2020-aisiais baltarusiai netikėtai suabejojo Aliaksandro Lukašenkos valdymo teisėtumu. A. Lukašenka begėdiškai suklastojo 2020-ųjų prezidento rinkimų rezultatus, tvirtindamas, kad jam atiteko 80 proc. balsų.
Tačiau jo pergalės nepripažįsta nei Jungtinės Valstijos, nei Europos Sąjunga. Jau beveik pusę metų nesiliauja protestai, kuriais reikalaujama surengti naujus rinkimus, jie turėtų vykti prižiūrint tarptautinei bendruomenei, rašoma keturių autorių – Anderso Aslundo, Melindos Haring, Johno Herbsto ir Alexanderio Vershbow – pasirašytoje analizėje.
A. Lukašenkos oponentai susivienijo apie Sviatlaną Cichanouskają, tikėtiną rugpjūtį vykusių rinkimų nugalėtoją. S. Cichanouskaja, buvusi anglų kalbos mokytoja ir politikos naujokė, iš pradžių pasirinkta kaip pamaina įkalintam sutuoktiniui, pamažu bręsta šiam vaidmeniui. Ji užmezgė ryšį su Vakarų atstovais ir pademonstravo gebėjimą sutelkti užguitus Baltarusijos žmones. Priversta veikti būdama tremtyje Lietuvoje, ji subūrė pajėgi komandą – Koordinacinę tarybą.
Jungtinių Valstijų vadovybė pastaruoju metu neturėjo geresnės progos palengvinti ilgalaikius teigiamus pokyčius Europoje už krizę Baltarusijoje. Tačiau užtikrinti demokratinius pokyčius Baltarusijoje nėra paprasta, turint omenyje vidinį pasipriešinimą ir Maskvos pasiryžimą užkirsti kelią dar vienai „spalvotajai revoliucijai“.
Panašu, kad A. Lukašenkos dainelė jau sudainuota, jam nepavyks atkurti tvirtos valdžios ar legitimumo. Tačiau jis vis dar ketina laikytis įsikabinęs, nepaisant Maskvos pastangų surasti sukalbamą pakaitalą, išlaikysiantį prorusišką Minsko orientaciją. Suvaldyti Maskvos bandymus užkirsti kelią sukilusiems piliečiams išsirinkti savo lyderį – nelengva užduotis. Rusija Baltarusijoje išlieka pagrindine geopolitine žaidėja, dažnai orientuota į ilgalaikį žaidimą ir, skirtingai nei Jungtinės Valstijos, pasirengusia įvairiems kariniams variantams.
Ko gero, esminis faktas yra tai, kad baltarusiai visiškai aiškiai pademonstravo norintys atskaitingų lyderių, kuriuos gali patys pasirinkti ir nušalinti. Nuo rugpjūčio sulaikyta daugiau nei 30 tūkst. taikių protestuotojų, savo pareigas apleido daugiau nei pusketvirto šimto policijos pareigūnų. Paprasti baltarusiai jau nebesibaimina priešintis režimui.
Remdamas nesiliaujančias represijas, Kremlius rizikuoja Baltarusijos žmones, kurie istoriškai yra draugiški Rusijai, nukreipti Europai palankia linkme. Maskva šių Baltarusijoje susiklosčiusių pokyčių ignoruoti negali, o Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės privalo juos nuosekliai puoselėti ir stiprinti, vengdamos pernelyg audringos Kremliaus reakcijos ir besistengdamos tokį elgesį atgrasyti. Ilgamete Jungtinių Valstijų vertybių ir interesų viešinimo patirtimi ir pasiryžimu stiprinti transatlantinius santykius pasižymintis J. Bidenas idealiai tinka kalbėti apie aiškią paramą Baltarusijos žmonėms, kuri tiesiogiai neprieštarauja Maskvos saugumo interesams.
J. Bidenas dabar susiduria su tokia dilema: kaip skatinti ir stiprinti opoziciją neįžiebiant ir neleidžiant Kremliaus represijų.
Situacija šalies viduje
Po to, kai Baltarusijoje įvyko suklastoti prezidento rinkimai, prabėgo jau beveik šeši mėnesiai, audringi protestai gatvėse didelių išsikvėpimo ženklų kol kas nerodo. Nepaisant šalto oro ir protestuotojų skaičiaus sumažėjimo, A. Lukašenka tebekovoja už savo politinį išlikimą. Remiantis dauguma vertinimų, praėjusių metų rugpjūčio 9 d. vykusiuose prezidento rinkimuose S. Cichanouskaja, panašu, nemenku skirtumu įveikė A. Lukašenką. Tokio rezultato tikėjosi nedaugelis.
Stipraus protestų judėjimo užgimimui kelią nutiesė mažiausiai keturi veiksniai. Pirma, baltarusiai yra išvarginti dvidešimt šešerius metus trunkančio A. Lukašenkos valdymo. Antra, buvęs kolūkio pirmininkas iš pradžių neigė, o paskui ignoravo COVID-19 ir nedarė nieko, kad apsaugotų Baltarusijos žmones nuo pandemijos. Trečia, A. Lukašenka smarkiai apsiskaičiavo: pašalindamas į prezidento postą kandidatuoti siekusius vyrus, jis leido S. Cichanauskajai užimti jos vyro vietą kandidatų sąraše, manydamas, kad už moterį niekas nebalsuos. Ketvirta, kai šimtai tūkstančių baltarusių išėjo į gatves priešintis A. Lukašenkos pavogtų rinkimų rezultatui, jis atsakė nežabotu smurtu.
Po prezidento rinkimų praėjus dviem dienoms, S. Cichanouskaja buvo priversta išvykti į Lietuvos sostinę Vilnių, kur tebegyvena iki šiol. Čia ji įkūrė Koordinacinę tarybą. S. Cichanouskaja susitiko su daugybe Europos politinių lyderių. Ji reikalauja, kad Baltarusijoje būtų surengti laisvi ir skaidrūs rinkimai, kuriuos stebėtų tarptautinė bendruomenė.
Baltarusijoje policija ir toliau prieš taikius protestuotojus, įskaitant ir moteris bei vyresnio amžiaus žmones, pasitelkia didžiulę jėgą ir smurtą. Kankinimai ir žiaurus elgesys su sulaikytaisiais fiksuojamas nuolat.
Vis didėja nerimas, kad per žiemą demokratiniam judėjimui gali baigtis pinigai. Iš pradžių baltarusiai, pasinaudodami internetinėmis platformomis, sutelktinio finansavimo būdu surinko daugiau nei 10 mln. dolerių (8,3 mln. eurų), tačiau finansiniai ištekliai senka, o Baltarusijos piliečiai jų daugiau nebeturi. Tarptautinę pagalbą atvesti į Baltarusiją nėra lengva, kadangi bankų sąskaitas seka saugumo tarnybos. Sienas užvėręs režimas apribojo žmonių galimybę nuvykti į kitą šalį ir parsivežti iš ten pinigų. Skaitmeninės valiutos – geriausias būdas paremti demokratinį judėjimą, tačiau nedaugelis tarptautinių pagalbos organizacijų yra pajėgios tokiais būdais siųsti dideles sumas ir patenkinti joms keliamus atskaitomybės reikalavimus. Vienas didžiausių iššūkių J. Bideno administracijai bus atrasti būdų greitai suteikti Jungtinių Valstijų pagalbą tiems, kam Baltarusijoje jos reikia labiausiai.
Maskvos dilema Baltarusijoje
Maskva Baltarusijoje vis dažniau susiduria su ta pačia dilema, kuri šio šimtmečio pradžioje iškildavo ir Ukrainoje bei Sakartvele. Maskva žino, kad A. Lukašenka neteko legitimumo, tačiau negali pripažinti minties, jog Baltarusijos žmonėms turi būti leista išsirinkti savo lyderį. Todėl Maskvos politiniai pasirinkimai įstūmė ją į kampą.
Prieš rugpjūtį vykusius rinkimus situacija atrodė gerokai mažiau pavojinga. Maskvą jau ilgą laiką erzino A. Lukašenkos flirtas su Vakarais, ji bandė sutramdyti Baltarusijos lyderį apkarpydama subsidijas ir spausdama jį integruotis į Rusiją. Tačiau Rusija buvo užtikrinta, kad Baltarusijos žmonės, nors ir norėdami būti nepriklausomos valstybės piliečiais, nesvajojo apie narystę Europos Sąjungoje ar NATO ir juto tikrą giminystės ryšį su Rusija.
Dabar visomis šiomis prielaidomis suabejota. Maskvos reakcija gali baigtis košmariško scenarijaus išsipildymu. Artėjant rugpjūčio rinkimams, Maskva užsimerkė prieš augantį visuomenės nepasitenkinimą dvidešimt šešerius metus trunkančiu A. Lukašenkos valdymu. Rusijos lyderiai neįvertino, kad dauguma baltarusių nepakęs begėdiškos manipuliacijos rinkimų proceso metu.
V. Putinas, siekdamas užkirsti kelią režimo pokyčiams, kuriuos atneštų gyventojų protestai, galiausiai parėmė „oficialaus“ balsų skaičiavimo teisėtumą. Tai eliminavo greitų pakartotinių rinkimų galimybę. O tokie rinkimai būtų sumažinę situacijos rimtumą.
Tačiau V. Putinas nutarė verčiau laikytis įsikabinęs savo įsitikinimo ir atsisakė bendrauti su S. Cichanouskaja ar Koordinacine taryba. Tokiu būdu jis taip pat sunaikino ankstyvas Baltarusijos religinių lyderių tarpininkavimo pastangas. Atmesdama dialogą, Rusija iš esmės toleravo ir pritarė A. Lukašenkos jėgos panaudojimui ir masiniams suėmimams siekiant nuslopinti protestus, taip leisdama jam stiprinti tokį elgesį.
Vėliau Rusija bandė atsiriboti nuo A. Lukašenkos sukurdama alternatyvų jo pasitraukimo variantą, paremtą netinkamai apibrėžta konstitucine reforma, kurio rezultatas turėtų būti nauji rinkimai, o A. Lukašenka juose nedalyvautų. Neaišku, ar Maskvai pavyks rasti draugiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusių opozicijos lyderių, kuriais pasitikėtų Baltarusijos žmonės.
A. Lukašenkai nesitraukiant, Maskva, regis, laukia, kol Baltarusijos saugumo tarnybos padarys galą protestams, o tada imsis įtaisyti lankstesnį ir sukalbamesnį lyderį. Kol kas Maskvos bandymai įsikišti apsiriboja žiniasklaidos propagandistų siuntimu. Tačiau tokie dalykai gali būti neveiksmingi. Jei protestai tęsis, o juos lydės nesiliaujantis režimo smurtas, tai dar labiau atstums ir atitolins Baltarusijos žmones ir paskatins ryškesnes antirusiškas nuotaikas bei išaugusį visuomenės palaikymą euroatlantinei integracijai. Tai jau atsispindi visuomenės nuomonės apklausose.
Trumpai tariant, kuo ilgiau tęsis tokia situacija, kai nebandoma užmegzti dialogo su tikrąja opozicija ir surengti naujus rinkimus, tuo labiau viskas gali poliarizuotis. O tai gali Maskvai ir A. Lukašenkai palikti nepalikti kitų galimybių, išskyrus brutalias represijas. Ko gero, jei Baltarusijos tarnybos tuo užsiimti nebepajėgtų, įsitrauktų Rusijos kariuomenė.
Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos
Galima išskirti dvi aiškias Baltarusijos ekonomines problemas. Pirmoji jų yra ilgalaikė. Dėl sisteminių bėdų Baltarusijos ekonomika neauga nuo pat 2012-ųjų. Antroji problema yra trumpalaikė: tarptautinių valiutų rezervo grynaisiais Baltarusijai pakaktų tik vienam mėnesiui importo. Kadangi 2021-aisiais metinis einamosios sąskaitos deficitas yra maždaug 2,5 mlrd. dolerių, o skolos aptarnavimo sąnaudos – trys mlrd. dolerių, šaliai artimiausiais metais reikalingas tarptautinis finansavimas siektų maždaug šešis mlrd. dolerių. Visgi nereikia pernelyg sureikšminti Baltarusijos finansinių problemų. Finansų ministerijos duomenimis, bendra valstybės skola siekia tik 18 mlrd. dolerių arba 35 proc. BVP. Po politinio atšilimo 2016-aisiais visos tarptautinės finansinės institucijos sugrįžo į Baltarusiją.
Turint omenyje, kad A. Lukašenka kontroliuoja vyriausybę ir nėra pasirengęs sutikti su Tarptautinio valiutos fondo sąlygomis, Rusija lieka vieninteliu patikimu finansavimo šaltiniu. Niekas to nesuvokia taip puikiai kaip V. Putinas. Rugsėjo 14 d. A. Lukašenka ėmėsi maldauti V. Putimo, tačiau Rusijos prezidentas pažadėjo tik 1,5 mlrd. dolerių dydžio paskolą. V. Putinas taip pat pasiūlė, kad siekdamas didesnio finansavimo A. Lukašenka turėtų atsigręžti į privačius Rusijos pinigus, tokiu būdu užsimindamas, jog pustrečio tūkstančio Baltarusijos įmonių turi rusiško kapitalo.
Ši V. Putino ir A. Lukašenkos drama priverčia jaustis taip, tarsi vėl ir vėl žiūrėtumei tą patį filmą. Kremlius, panašu, kartoja tai, ką jau bandė padaryti 2011-aisiais – leisti už varganą pagalbą suteikiant paskolą valstybiniams bankams įtartiniems Rusijos oligarchams perimti didžiausias ir vertingiausias Baltarusijos kompanijas. Didžiausia Rusijos kompanija „Belaruskalij“ pagamina penktadalį visų pasaulio kalio trąšų. Baltarusija taip pat turi didelę azoto trąšų gamintoją „Grodno Azot“. Didysis Rusijos kalio trąšų gamintojas „Uralkali“ nori perimti „Belaruskalij“, o Rusijos trąšų gamintoja kompanija „Uralchem“ nusitaikė į „Grodno Azot“. Neatsitiktinai tiek „Uralchem“, tiek „Uralkali“ perėmė Dmitrijus Mazepinas, baltarusis, artimais ryšiais susaistytas su Kremliumi ir dviejuose didžiuosiuose Rusijos valstybiniuose bankuose turintys milijardų dolerių dydžio paskolas.
Atrodo, kad panašus scenarijus rengiamas dviem didžiosioms Baltarusijos naftos perdirbimo gamykloms. 2011-aisiais Rusijos valstybinė naftos kompanija „Slavneft“ tapo pagrindine naftos perdirbimo kompanijos „Naftan“ savininke. Dabar valstybinės Rusijos naftos kompanijos sukiojasi aplink „Mozyr“ – kitą didelę Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklą. Jeigu šie manevrai bus sėkmingi, keturios Rusijos kompanijos kontroliuos du trečdalius Baltarusijos eksporto į Vakarus.
Kokiais būdais Vakarai gali daryti įtaką Baltarusijai?
Vakarai privalo dėti pastangas dėl šalies ateities finansuodami pilietinę visuomenę, įskaitant žurnalistus, aktyvistus ir žmogaus teisių gynėjus, taip pat Vakaruose esančius Baltarusijos studentus ir mokslininkus.
Tuo pat metu Vakarams reikia atkreipti dėmesį į Baltarusijos diktatorių remiančius galios šaltinius. Geriausias būdas tą padaryti yra sankcijų išplėtimas. Jos pirmiausia turėtų būti trijų rūšių: asmeninės sankcijos žmogaus teisių pažeidėjams, sankcijos žmonėms bei organizacijoms, tvarkančioms asmeninius A. Lukašenkos finansus, taip pat ribojančios sankcijos Rusijos kompanijoms ir oligarchams, Kremliaus nurodymu perimantiems Baltarusijos kompanijas. Skirtingai nei ankstesnės, šios sankcijos neturėtų būti nukreiptos prieš Baltarusijos kompanijas ar Baltarusijos ekonomiką – kitu atveju tai tik paverstų Baltarusiją dar labiau ekonomiškai priklausoma nuo Rusijos. Išimtis būtų kompanijos, tvarkančios asmeninius A. Lukašenkos aplinkos finansus. Todėl Vakarų sankcijos turėtų būti sutelktos į Rusijos kompanijas, išnaudojančias ekonominius Baltarusijos sunkumus tam, kad pigiai įsigytų Baltarusijos turto. Už tokio elgesio slypintiems verslininkams turi būti taikomos sankcijos.
Baltarusijoje vykstantys protestai J. Bidenui suteikia tiesioginę galimybę pasinaudoti situacija ir pademonstruoti stiprią transatlantinę lyderystę. „The National Interest“ apžvalgininkai Andersas Aslundas, Melinda Haring, Johnas Herbstas ir Alexanderis Vershbow ragina J. Bideno administraciją imtis žemiau išdėstytų veiksmų, kurie taptų realia Jungtinių Valstijų lyderystės, vertybių ir įsipareigojimų demokratiniams pokyčiams Europoje išraiška.
Norint skatinti demokratinio judėjimo Baltarusijoje augimą, stiprinti dabartinę opozicijos lyderystę ir silpninti A. Lukašenkai teikiamą paramą, reikia imtis tokių veiksmų:
1. J. Bidenas per pirmąsias šimtą dienų Jungtinių Valstijų prezidento poste turėtų susitikti su S. Cichanouskaja.
2. J. Bidenas turėtų paskirti aukšto rango pareigūną, kurio užduotis būtų koordinuoti sankcijas su Europos Sąjunga, Jungtine Karalyste ir Kanada.
3. J. Bidenas turėtų pasirašyti vykdomąjį įsaką dėl Baltarusijos, kuris taikytų sankcijas šimtams Baltarusijos pareigūnų, pažeidinėjančių žmogaus teises, kad tokiu būdu būtų atgrasyta nuo tolesnės represijų eskalacijos.
4. Jungtinės Valstijos A. Lukašenką turėtų laikyti buvusiu Baltarusijos prezidentu. Jungtinių Valstijų ambasadorė Baltarusijoje Julie Fisher turėtų užimti savo postą Minske ir apsilankyti Vilniuje, tačiau nepateikti įgaliojimų A. Lukašenkai.
5. Jungtinės Valstijos turėtų taikyti sankcijas kompanijoms, tvarkančioms privačius A. Lukašenkos finansus.
6. Jungtinės Valstijos turėtų Rusijos kompanijoms ir verslininkams grasinti sankcijomis, jei šie siektų perimti Baltarusijos kompanijas ar remti A. Lukašenkos režimą finansiškai ar politiškai. Jungtinės Valstijos taip pat turėtų taikyti sankcijas Rusijos žiniasklaidai ir žurnalistams, dalyvaujantiems propagandos kampanijose, nukreiptose prieš Baltarusijos protestų judėjimą.
7. Kongresas turėtų nurodyti Jungtinių Valstijų valstybės departamentui Baltarusijos pilietinės visuomenės ir žiniasklaidos rėmimui kasmet skirti ne mažiau nei 200 mln. dolerių (apie 166 mln. eurų).
8. Kongresas turėtų padvigubinti Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo (RFE / RL) Baltarusijos skyriaus biudžetą, kurį prižiūri JAV agentūra pasaulinei žiniasklaidai (USAGM). Be to, Kongresas ir USAGM bei RFE / RL vadovybė turėtų ryžtingai pasisakyti, kai RFE / RL žurnalistai sulaikomi Baltarusijoje, ir reikalauti nedelsiant juos paleisti.
9. JAV valstybės sekretorius turėtų paskirti aukšto rango pareigūną, kuris prižiūrėtų, kaip skiriama visa pagalba Baltarusijai, ir kas ketvirtį pateiktų ataskaitą Kongresui.
10. Jungtinės Valstijos (drauge su ES) turėtų siųsti humanitarinę pagalbą opozicijai tokiais kanalais, kad ši pagalba tikrai pasiektų Baltarusijoje esančius opozicijos atstovus.
11. JAV valstybės sekretorius turėtų palengvinti ir skatinti besąlyginį visų politinių kalinių paleidimą ir amnestiją, raginti nutraukti smurtą ir reikalauti visapusiško dialogo šalies viduje siekiant išspręsti politinę krizę Baltarusijoje ir surengti laisvus bei skaidrius rinkimus.
12. Jungtinės Valstijos turėtų išnaudoti savo galią tokiose tarptautinėse organizacijose kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija ir Jungtinės Tautos, kad užtikrintų aktyvų jų dalyvavimą sprendžiant Baltarusijos krizės klausimą ir tarpininkaujant dialogui, kuriant papildomą spaudimą režimui ir renkant nusikaltimų įkalčius, kad jų kaltininkai galiausiai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Siekiant suvaldyti Rusijos reakciją į įvykius Baltarusijoje ir užkirsti kelią Kremliaus represijoms, reikia imtis šių veiksmų:
1. J. Bideno administracija turėtų asmeniškai įspėti opoziciją vengti bet kokių ženklų, išduodančių siekius prisijungti prie Europos Sąjungos ar NATO ir viešai paaiškinti savo poziciją Baltarusijoje tik kaip siekį remti Baltarusijos žmonių teisę laisvai rinktis lyderį ir ateitį.
2. J. Bideno administracija drauge su ES turėtų palaikyti nuolatinį diplomatinį dialogą su Maskva, pabrėždama, kad vykstantis protestų judėjimas yra susijęs tik su Baltarusijos vidaus politika, bet ne geopolitika. Pirminis tokių veiksmų tikslas yra greitas represijų užbaigimas, kalinių paleidimas ir naujo įtraukiančio politinio dialogo pradžia, galinti pakloti pamatus naujiems tarptautiniu mastu stebimiems rinkimams.
3. J. Bideno administracija turėtų nubrėžti aiškią ribą dėl sankcijų: Maskva turi aiškiai suvokti, kad susidurs su papildomomis sankcijomis, jei siųs saugumo pajėgas (nesvarbu, slaptai ar atvirai, įskaitant karinę ar kitokią paramą) į Baltarusiją siekdama paremti A. Lukašenką ar taikyti represijas prieš baltarusių protestuotojus.
Šios trys rekomendacijos sudaro bendrą paketą ir turi būti įgyvendinamos drauge. Būtų pražūtinga taikytis prie Kremliaus ir atitraukti Baltarusiją nuo posūkio ES link nenubrėžiant aiškių raudonų linijų dėl galimos Maskvos intervencijos į Baltarusiją.
Apibendrinant galima pasakyti, kad pokyčiai Baltarusijos visuomenėje leidžia spręsti, jog šalis savo ateitį sies su Europa. Sumanus Vakarų elgesys padėtų užtikrinti, jog opozicija ir pilietinė visuomenė išgyvens šį sudėtingą laikotarpį, o Kremlius neims siautėti. Jungtinės Valstijos privalo veikti aiškiai, tačiau subtiliai – tik taip pavyks užtikrinti, kad tikrieji Baltarusijos lyderiai ir pilietinė visuomenė sulauks sėkmės.
