Tai jau septynioliktasis toks krateris, nuo 2013 metų atsivėręs atokiuose Jamalo ir Gydano pusiasaliuose Rusijos arktyje. Tikslios jų susiformavimo priežastys mokslininkams neaiškios iki pat šių dienų. Manoma, kad jie gali būti susiję su klimato kaita. Viliamasi, kad paslaptis įminti padės dronų fotografijos, 3D modeliavimas ir dirbtinis intelektas.
„Naujausias krateris labai puikiai išsilaikęs. Kai buvome nuvykę jo apžiūrėti, viduje dar nebuvo susikaupusio vandens, tad turėjome unikalią progą patyrinėti „naujutėlaitį kraterį, dar nepaliestą jokių natūralių pokyčių“, – sako Maskvoje esančio Skolkovo mokslo ir technologijų instituto mokslininkas Jevgenijus Čiuvilinas.
Be to, tai buvo pirmasis kartas, kai mokslininkai į kraterio gilumą pasiuntė droną – jis nusileido 10-15 metrų gilyn, leisdamas mokslininkams pažinti požeminės ertmės, kur susikaupė galiausiai sprogęs metanas, formą.
J. Čiuvilinas buvo vienas iš Rusijos mokslininkų, 2020 metų rugpjūtį apsilankiusių prie kraterio. Tyrimo rezultatai praeitą savaitę paskelbti specializuotame leidinyje „Geosciences“.
Klimato kaita
Dronas padarė per 80 nuotraukų, o tai leido mokslininkams sudaryti trisdešimties metrų gylio kraterio 3D modelį.
Tyrimo autorius iš Rusijos mokslų akademijos Naftos ir dujų tyrimų instituto Igoris Bogojavlenskis valdė droną. Jo teigimu, jam, bevaldant droną, teko gultis ant pilvo prie pat kraterio krašto, o tai tikrai buvo ne pati maloniausia patirtis.
„Tris kartus drono vos nepraradome, bet mums pavyko surinkti pakankamai vaizdinės medžiagos 3D modeliui“, – džiaugiasi mokslininkas.
Modelis, kuriame apatinėje kraterio dalyje galima apžiūrėti neįprastas grotas ir plyšius, iš esmės patvirtino mokslininkų hipotezę: lede esančioje ertmėje susikaupia metano dujų, žemės paviršiuje pradeda formuotis savotiška kalva. Galiausiai, dujoms kaupiantis ir toliau, įvyksta sprogimas, ji pratrūksta, išspjaudama ledo ir uolienų pliūpsnį ir palikdama žiojėti kraterį.
Labiausiai mokslininkus domina metano dujų šaltinis. Jos gali kilti į paviršių iš giliausių dirvos sluoksnių arba iš kažkur, arčiau žemės paviršiaus. Galbūt iš abiejų šaltinių.
Amžinasis įšalas – didžiulė metano saugykla. Metanas – galingos šiltnamio efektą sukuriančios dujos, kurių žalingas poveikis įkalinant karštį ir šildant planetą stipresnis nei anglies dvideginio.
Šiltesnės vasaros – Arktyje temperatūra kyla net du kartus sparčiau pasaulinio vidurkio – silpnina amžinojo įšalo sluoksnį. Pastarasis pasitarnauja kaip savotiškas dangtis, pro kurio kraštus tas metanas gali tekėti lauk.
Remiantis kai kurių ekspertų skaičiavimais, amžinojo įšalo regiono dirvoje anglies yra dvigubai daugiau nei atmosferoje, o tai reiškia, kad šio regiono svarba kovoje su klimato kaita itin didelė.
„Klimato kaita, žinoma, gali turėti įtakos metano sankaupų sprogimui ir kraterių Arkties amžinojo įšalo susidarymui“, – sako J. Čiuvilinas.
Pasitelkę palydovo darytas nuotraukas, mokslininkai galėjo tiksliai nustatyti, kada susiformavo krateris. Jie spėja, kad sprogimas galėjo įvykti tarp 2020 metų gegužės 15-osios ir birželio 9-osios. Krateris pirmą kartą pastebėtas 2020 metų liepos 16 dieną skrendant sraigtasparniu.
Būtent šios datos mokslininkų minimos neatsitiktinai, teigia J. Čiuvilinas: „Tai toks metų laikas, kai fiksuojamas didelis saulės energijos srautas, tad sniegas tirpsta ir viršutiniai dirvos sluoksniai įkaista, o tai sukelia pokyčių“.
Ir nors kol kas krateriai ir veriasi menkai gyvenamame regione, jie neabejotinai kelia riziką ten gyvenantiems čiabuviams bei naftos ir dujų infrastruktūros objektams.
