Viena iš jų buvo Prancūzijoje dešimtmetį pragyvenusi ir į tėvynę grįžusi Gulbahar Haitiwaji, kuri po įkalinimo vienoje iš perauklėjimo stovyklų parašė knygą „Rescapée du Goulag Chinois (Išgyvenusioji Kinijos Gulagą“), kurioje detaliai aprašė savo patirtis modernioje koncentracijos stovykloje. „Delfi“ pateikia ištrauka iš jos knygos:

Po 10-ies Prancūzijoje praleistų metų grįžau į Kiniją pasirašyti keleto dokumentų ir buvau sulaikyta. Ateinančius dvejus metus susidūriau su metodišku nužmoginimu, žeminimu ir „smegenų plovimu“.

Telefonu paskambinęs vyras teigė dirbantis naftos perdirbimo įmonėje: „Tiksliau sakant, Buhalterinės apskaitos skyriuje.“ Jo balsas man buvo nepažįstamas. Iš pradžių net negalėjau suprasti, kodėl jis man paskambino. Buvo 2016-ųjų lapkričio mėnuo. Buvau išėjusi nemokamų atostogų nuo tada, kai išvykau iš Kinijos ir persikėliau į Prancūziją, t. y. 10-imt metų. Ryšys trūkinėjo, sunkiai girdėjau, ką jis sako.

„Ponia Haitiwaji, privalote grįžti į Karamajų ir pasirašyti dokumentus dėl būsimo išėjimo į pensiją“, – pranešė vyras. Karamajus – miestas vakarinėje Kinijos dalyje esančioje Sindziango provincijoje, kur daugiau nei 20-imt metų dirbau naftos perdirbimo įmonėje.

„Tokiu atveju noriu suteikti įgaliojimus kitam asmeniui, – pasakiau. – Karamajuje turiu draugę, kuri tvarko mano administracinius reikalus. Kodėl turėčiau grįžti dėl kažkokių dokumentų? Kam sukarti tokį kelią dėl tokio nereikšmingo reikalo? Kodėl dabar?“

Vyras neturėjo atsakymų į mano klausimus, tik informavo, kad po dviejų dienų vėl paskambins ir praneš, ar mano draugė galės pasirašyti dokumentus vietoje manęs. Mano sutuoktinis Kerimas išvyko iš Sindziango 2002-aisiais ieškoti darbo. Pirmiausia pabandė laimę Kazachstane, bet po metų grįžo nusivylęs. Paskui nuvyko į Norvegiją ir galiausiai į Prancūziją, kur paprašė prieglobsčio. Kai įsikūrė, atvykau ir aš su mudviejų dviem dukromis.

Mano vyro potyriai buvo labai pažįstami. Nuo 1955-ųjų, kai komunistinė Kinija aneksavo Sindziangą kaip „autonominį regioną“, mes, uigūrai, esame laikomi krislu Viduriniosios karalystės akyje. Sindziangas yra strateginis koridorius ir per daug vertingas valdančiajai Kinijos komunistų partijai, kad ji rizikuotų prarasti jo kontrolę. Partija pernelyg daug investavo į „naująjį Šilko kelią“ – infrastruktūros projektą, skirtą sujungti Kiniją ir Europą per Vidurio Aziją. Mūsų regionas yra svarbi šio projekto ašis. Sindziangas yra būtinas prezidento Xi Jinpingo didžiajam planui. Tiksliau, taikus Sindziangas, atviras verslui, išvalytas nuo separatistinių tendencijų ir etninės įtampos. Trumpai tariant, Sindziangas be uigūrų.

Po dviejų dienų vėl sulaukiau vyro skambučio. „Suteikti įgaliojimo kitam asmeniui nepavyks, ponia Haitiwaji. Turite atvykti pati.“ Nusileidau. Juk tik pasirašysiu keletą dokumentų ir viskas. „Gerai, atvyksiu kaip galėdama greičiau“, – atsakiau.

Kai padėjau ragelį, nugara perbėgo šiurpuliai. Bijojau grįžti į Sindziangą. Kerimas dvi dienas iš paskutiniųjų stengėsi mane nuraminti, tačiau kankino bloga nuotaika. Šiuo metų laiku Karamajus buvo itin šaltos žiemos gniaužtuose. Ledinio vėjo gūsiai stūgaudavo alėjose, tarp parduotuvių, namų ir daugiabučių. Keletas susigūžusių žmonių kovodavo su stichija, pasiramstydami į sienas, bet šiaip lauke beveik nebūdavo nė gyvos dvasios. Visgi labiausiai bijojau vis griežtėjančių Sindziango reguliavimo priemonių. Bet kuris iš namų išėjęs gyventojas galėjo būti suimtas bet jokios priežasties.

Taip pat man nebuvo naujiena, kad po 2009-ųjų riaušių Urumčyje, kai tarp mieste gyvenusių uigūrų ir hanių prasiveržė smurtas (žuvo 197 žmonės), despotizmas dar labiau suintensyvėjo. Šis incidentas buvo savotiškas lūžis regiono pastarojo meto istorijoje. Vėliau Kinijos komunistų partija kaltę už kruvinus veiksmus suvertė visai etninei grupei ir pateisino savo represinę politiką teigdama, kad uigūrų namų ūkiai yra radikalaus islamo ir separatizmo židiniai.

Nenorėjau grįžti, bet galiausiai nusprendžiau, jog Kerimas yra teisus: nebuvo jokios priežasties nerimauti. Kelionė truks tik keletą savaičių. „Jie tikrai tave tardys, bet nepanikuok. Tai visiškai normalu“, – patikino jis.

Praėjus kelioms dienoms po to, kai nusileidau Kinijoje, 2016 m. lapkričio 30 d. ryte, nuėjau į naftos perdirbimo įmonės biurą Karamajuje pasirašyti svarbiųjų dokumentų, susijusių su mano artėjančiu išėjimu į pensiją. Biure atsilupinėjusiomis sienomis sėdėjo irzlus hanis ir jo sekretorė, susikūprinusi prie ekrano.

Kito etapo vieta – už 10-ies minučių kelio automobiliu nuo įmonės būstinės esanti Kunluno policijos nuovada. Kol važiavome, ruošiau atsakymus į klausimus, kuriuos tikėjausi išgirsti. Bandžiau tvirtai nusiteikti. Palikusi asmeninius daiktus priimamajame, buvau palydėta į nedidelę niūrią patalpą – tardymo kabinetą.

Sindziangas

Staiga vienas iš pareigūnų man po nosimi pakišo nuotrauką. Man net kraujas gyslose užvirė ją išvydus. Nuotraukoje įamžintas veidas buvo pažįstamas ne ką blogiau nei savasis: putlūs skruostai, grakšti nosytė. Tai buvo mano dukra Gulhumar. Ji pozavo priešais Paryžiaus Trokadero aikštę, įsisupusi į juodą paltą, kurį jai daviau. Nuotraukoje ji šypsojosi, rankoje laikydama mažytę Rytų Turkestano nuotrauką, kurią uždraudė Kinijos vyriausybė. Uigūrams ši nuotrauka simbolizuoja regiono judėjimą už nepriklausomybę. Tą dieną, kai buvo padaryta minėtoji nuotrauka, uigūrams išeiviams atstovaujančio ir prieš Kinijos represijas Sindziange pasisakančio Pasaulio uigūrų kongreso padalinys Prancūzijoje surengė demonstraciją.

Nesvarbu, koks tavo požiūris į politiką, tokie susibūrimai Prancūzijoje yra viena iš retai pasitaikančių progų bendruomenės nariams pabūti kartu, panašiai kaip minint gimtadienius, pasibaigus ramadanui ar pavasarį švenčiant Naujuosius metus pagal tradicinį iraniečių kalendorių. Žinoma, ir Sindziange galima protestuoti prieš represijas, bet Gulhumar taip pat norėjo pasimatyti su savo draugėmis ir pabendrauti su gimtinę palikusiais bendruomenės nariais. Tuo metu Kerimas dažnai dalyvaudavo panašiuose renginiuose. Mergaitės buvo nuėjusios vieną ar du kartus. Aš – nė karto. Politika manęs niekada per daug nedomino. Kai išvykau iš Sindziango, susidomėjimas dar labiau išblėso.

Staiga pareigūnas kumščiu trenkė į stalą.

– Jūs ją pažįstate, tiesa?

– Taip, tai mano dukra.

– Jūsų dukra yra teroristė.

– Nesąmonė. Nežinau, kodėl ji dalyvavo demonstracijoje.

Vis kartojau: „Nežinau, nežinau, ką ji ten darė, bet jos veiksmai nebuvo neteisėti, prisiekiu! Nei mano dukra, nei vyras nėra teroristai!“

Likusi tardymo dalis atmintyje neišliko. Atsimenu tik tą nuotrauką, agresyvius pareigūnų klausimus ir savo bergždžius atsakymus. Nežinau, kiek laiko viskas tęsėsi. Pamenu, kad galiausiai paklausiau: „Ar jau baigėte? Galiu eiti?“ Vienas iš jų atsakė: „Ne, Gulbahar Haitiwaji, dar nebaigėme.“

„Kairėn! Dešinėn! Ramiai!“ Kabinete mūsų buvo 40. Visos moterys, apsivilkusios mėlynas pižamas. Tai buvo niekuo neišsiskirianti stačiakampio formos klasė. Išorinį pasaulį nuo mūsų akių slėpė didžiulės metalinės langinės, pilnos mažyčių skylučių, pro kurias skverbėsi šviesa. 11 valandų per parą mano gyvenimas apsiribojo šiuo kabinetu. Mūsų šlepetės cypė žingsniuojant linoleumu pirmyn atgal. Du hanių kareiviai nepalenkiamai vertė žygiuoti į taktą. Tai buvo vadinama „fiziniu lavinimu“, bet iš tikrųjų prilygo kariniam muštrui.

Išsekę moterų kūnai judėjo išvien, pirmyn atgal, iš vieno galo į kitą, nuo kampo iki kampo. Kai kareivis mandarinų kalba sušuko „Ramiai!“, mūsų kalinių pulkas sustingo. Kareivis įsakė nejudėti. Tokie „pratimai“ trukdavo pusvalandį, valandą ar ilgiau. Galiausiai pradėdavo tirpti kojos, o šilti kūnai iš paskutiniųjų stengėsi nesvirduliuoti drėgname karštyje. Užuosdavome savo nemalonų burnos kvapą. Šnopuodavome kaip galvijai. Kartais kuri nors iš moterų nualpdavo. Jeigu neatsigaudavo pati, sargybinis ją šiurkščiai pakeldavo ir atgaivindavo antausiais. Jeigu ji vėl nualpdavo, jis ištempdavo moterį iš kabineto, ir daugiau jos nebeišvysdavome. Niekada. Iš pradžių tai mane šokiravo, bet paskui pripratau. Galima priprasti prie visko, net siaubo.

Sindziangas
Foto: Zuma Press / Scanpix

Buvo 2017-ųjų birželio mėnuo, „mokykloje“ gyvenau jau tris dienas. Po beveik penkių mėnesių, praleistų Karamajaus policijos nuovados kameroje, po daugybės tardymų ir patirto smurto (kartą 20 dienų buvau prirakinta prie lovos – už bausmę, nors nežinau, kokį nusižengimą padariau) vieną dieną man pranešė, kad vyksiu į „mokyklą“. Nebuvau nieko girdėjusi nei apie paslaptingąsias mokyklas, nei apie jose mokomus dalykus. Žinojau tik tiek, kad vyriausybė jas įkūrė uigūrams „ištaisyti“. Kitos mano kameroje kalėjusios moterys sakė, kad viskas primins įprastą mokyklą, tik mokytojai bus haniai. Išlaikiusios „egzaminus“, būsime paleistos į laisvę.

Ši „mokykla“ veikė Baidžiantano rajone, esančiame Karamajaus pakraštyje. Pavyko sužinoti tik tokią skurdžią informaciją, kurią perskaičiau išdžiūvusiame griovyje, tarp keleto tuščių plastikinių maišų, stovinčiame ženkle. Neva fiziniai mokymai turėjo tęstis dvi savaites. Paskui – teorinė dalis. Neįsivaizdavau, kaip reikės ištverti. Kaip apskritai dar nepalūžau? Baidžiantanas buvo niekieno žemė su trimis pastatais, iš kurių kiekvienas dydžiu priminė nedidelį oro uostą. Už spygliuotos vielos tvoros, kiek akys užmatė, driekėsi dykuma.

Pirmąją dieną sargybinės nuvedė mane į miegamąją patalpą, kurioje buvo pilna lovų, tiksliau, paprastų medinių lentų su skaičiais. Ten jau buvo kita moteris – Nadira, gultas Nr. 8. Aš gavau gultą Nr. 9. Nadira aprodė bendrabutį, kuriame tvyrojo šviežių dažų kvapas. Be gultų ten buvo kibiras gamtiniams reikalams atlikti (Nadira jį piktai nuspyrė), langas, kurio metalinė langinė visada buvo nuleista, ir dvi kameros lubų kampuose. Ir viskas. Jokių čiužinių. Jokių baldų. Jokio tualetinio popieriaus. Jokių paklodžių. Jokios kriauklės. Tik mudvi tamsioje patalpoje, kai su trenksmu užsidarė sunkios durys.

Tai buvo visai ne mokykla, o perauklėjimo stovykla, kur galiojo kariuomenės taisyklės ir tvyrojo aiškus troškimas mus palaužti. Mums buvo draudžiama kalbėtis, bet, išsekintos iki žmogiškų galimybių ribos, ir taip nebelabai norėjome šnekučiuotis. Laikui bėgant, pokalbiai apskritai neteko prasmės. Mūsų dienų atkarpos buvo pažymėtos švilpukų cypimu: kai reikėdavo keltis, valgyti ir gultis. Sargybinės nė akimirkai nenuleisdavo nuo mūsų akių, buvo neįmanoma pasislėpti nuo jų įdėmaus žvilgsnio, ką nors pašnibždėti viena kitai, nepastebėtai nusivalyti burną ar nusižiovauti, nes sargybinės galėjo pagalvoti, jog meldžiamės. Taip pat buvo draudžiama atsisakyti duodamo maisto, nes galėjai būti apšaukta „islamistų teroriste“. Prižiūrėtojos teigė, kad mūsų maistas – halalinis.

Naktį nuvargusi susmukau ant gulto. Buvau praradusi laiko nuovoką. Nebuvo laikrodžio, todėl paros metą bandžiau atspėti pagal aplinkos temperatūrą. Sargybiniai man kėlė siaubą. Nuo pat atvykimo nematėme dienos šviesos – visus langus dengė prakeiktos langinės. Kaip jau minėjau, kiek akys užmatė, mus supo dykuma. Nors vienas policininkas pažadėjo, kad gausiu telefoną, jo negavau. Kas žinojo, kad esu čia laikoma? Ar buvo pranešta mano seseriai? O Kerimui ir Gulhumar? Tikras košmaras. Stebint pasyvioms vaizdo kameroms, negalėjau net pasiguosti nelaimės draugėms. Buvau pavargusi, tokia pavargusi, kad net nebeįstengiau galvoti.

Stovykla buvo įrengta kaip įmantrus labirintas, po kurį sargybiniai mus vedžiojo grupėmis. Norėdamos patekti į dušą, tualetą, klasę ar valgyklą, buvome lydimos nesibaigiančiais koridoriais, apšviestais dienos šviesos lempomis. Nebuvo galima pasvajoti net apie minutę privatumo. Koridorių gale įrengtos automatinės šarvuotos durys uždarydavo labirintą kaip oro sandarinimo kameros. Dėl vieno dalyko nekilo jokių abejonių: viskas čia buvo nauja. Šį faktą nuolat primindavo dažais trenkiančios švarios sienos. Teritorija buvo panaši į gamyklą, bet kol kas negalėjau tiksliai pasakyti, kokio ji dydžio.

Pastebėtas įspūdingas skaičius sargybinių ir kalinių leido padaryti išvadą, kad ši stovykla – milžiniška. Kiekvieną dieną mačiau naujų veidų, panašių į zombių, su maišeliais po akimis. Pirmosios dienos pabaigoje kameroje mūsų buvo septynios. Po trijų dienų – jau 12. Iš viso suskaičiavau 16 grupių, įskaitant manąją, kiekvienoje buvo 12 užimtų gultų. Vadinasi, Baidžiantane kalėjo beveik 200 moterų. 200 užrakintų gyvenimų, laukiančių tolesnių žinių. Kai kurios kalinės prasilenkiant koridoriuje vis dar bandydavo sugauti mano žvilgsnį. Kitos, stovykloje praleidusios ilgiau, tiesiog žiūrėdavo į savo kojas ir per daug neatsilikdamos viena nuo kitos šliurindavo aplink kaip robotai. Išgirdusios švilpuką, paklusdavo net nemirktelėjusios. Dieve mano, ką joms padarė?

Galvojau, kad teoriniai užsiėmimai leis nors kiek atsipūsti nuo fizinių treniruočių, tačiau buvo dar blogiau. Mokytoja visuomet mus stebėjo ir kiekviena pasitaikiusia proga dalindavo antausius. Vieną dieną mano bendraklasė, į septintąją dešimtį įžengusi moteris, iš baimės ar nuovargio užmerkė akis. Mokytoja jai smarkiai trenkė. „Manai, jog nematau, kad meldiesi? Būsi nubausta!“ – sušuko ji. Sargybiniai šiurkščiai ištempė ją iš klasės. Po valandos moteris sugrįžo, nešina lapeliu su savikritikos tekstu. Mokytoja liepė jai garsiai perskaityti, ką parašė. Mirtinai išblyškusi moteris pakluso, perskaitė ir vėl atsisėdo. O juk tik užmerkė akis.

Po kelių dienų supratau, ką žmonės turi omenyje sakydami „smegenų plovimas“. Kiekvieną rytą į mūsų tylią klasę užsukdavo instruktorė uigūrė. Mūsų etninei grupei priklausanti moteris mokė, kaip būti kinais. Su mumis ji elgėsi kaip su neklusniais piliečiais, kuriuos partijai reikia perauklėti. Smalsavau, ką ji mano apie šią stovyklą ir savo darbą. Ar apskritai turėjo kokių nors minčių? Iš kur ji atvyko? Kaip ji čia atsidūrė. Ar ir pati buvo perauklėta, prieš gaudama šį darbą?

Instruktorei davus signalą, visos atsistodavome kaip viena. „Lao shi hao!“ Šis pasisveikinimas su mokytoja reiškė 11 valandų trukmės mokymų pradžią. Kartojome savotiškus įsipareigojimus Kinijai: „Ačiū mūsų didžiai šaliai. Ačiū mūsų partijai. Ačiū mūsų puikiajam prezidentui Xi Jinpingui.“ Vakare pamoką užbaigdavo panaši „maldelė“: „Trokštu, kad mano didi šalis augtų ir turėtų šviesią ateitį. Trokštu, kad visų etninių grupių atstovai sudarytų vieną didžią tautą. Linkiu prezidentui Xi Jinpingui puikios sveikatos. Tegyvuoja prezidentas Xi Jinpingas.“

Nepakildamos nuo kėdžių, pamokas kartojome kaip papūgos. Mus mokė didingosios Kinijos istorijos (tiesa, pateikė apkarpytą variantą, be smurto atvejų). Vadovėlio, kurį gavome, viršelį puošė užrašas „Perauklėjimo programa“. Jame buvo tik istorijos apie galingas dinastijas ir jų įspūdingus užkariavimus bei nuostabūs Komunistų partijos pasiekimai. Vadovėlyje esanti informacija buvo dar šališkesnė ir labiau politizuota už mokymus Kinijos universitetuose. Iš pradžių tokie tekstai man kėlė juoką. Nejaugi jie iš tikrųjų galvojo, kad mus palauš keliais propagandos puslapiais?“

Visgi slenkant dienoms nuovargis vis stiprėjo. Buvau išsekusi, o pasiryžimas griežtai priešintis – pradingo. Bandžiau nepasiduoti, bet mokykla nepermaldaujamai tęsė perauklėjimo programą, nepaisydama mūsų skaudančių kūnų. Tai štai kaip atrodo „smegenų plovimas“ – kasdien nuo ryto iki vakaro kartoji tas pačias idiotiškas frazes. Jeigu to dar nebūtų gana, po vakarienės, prieš eidamos miegoti, dar valandą mokydavomės. Nesuskaičiuojamą galybę kartų pakartotus dalykus prisimindavome dar kartą. Kiekvieną penktadienį būdavo rengiami testai žodžiu ir raštu. Stebint akyliems stovyklos vadovų žvilgsniams, pasakodavome iškaltas komunistines tiesas.

Tokiu būdu mūsų trumpalaikė atmintis tapo mūsų artimiausiu sąjungininku ir didžiausiu priešu. Viena vertus, ji mums leido įsiminti ir pakartoti galybę istorijos faktų ir lojalių piliečių pareiškimų, kad išvengtume viešo mokytojos pažeminimo. Kita vertus, ji susilpnino mūsų gebėjimą kritiškai mąstyti. Atėmė prisiminimus ir mintis, leidusias kabintis į gyvenimą. Po kurio laiko nebegalėjau tiksliai atsiminti, kaip atrodo Kerimo ir mano dukrelių veidai. Buvome kaip nuvaryti kvaili gyvuliai. Niekas nepasakė, kiek ilgai dar visa tai tęsis.