Įvardyti protestų priežastis – politologų ir sociologų užduotis, bet keletą motyvų paminėti galima. Tai – opozicionieriaus Aleksejaus Navalno apnuodijimas, jo suėmimas grįžus po gydymo ir reabilitacijos Berlyne, taip pat Kovos su korupcija fondo sukurtas tiriamasis filmas apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino dvarą Gelendžiko mieste.

Protestuotojai buvo nuožmiai ir ryžtingai išvaikyti. Remiantis teisėsaugininkų duomenimis, tiktai per tris dienas, kai vyko akcijos, buvo sulaikyta apie 12 tūkst. piliečių. Skaičius, reikia pasakyti, – rekordinis. Daugeliui sulaikytųjų lig šiolei taikomas administracinis areštas, o dešimčių pavardės ėmė figūruoti įvairiausiose baudžiamosiose bylose. Atsižvelgdama į tokią valdžios ir jėgos struktūrų – silovikų – reakciją, A. Navalno komanda nutarė pakeisti taktiką ir didžiausias opozicionieriaus išlaisvinimo viltis ėmė sieti su tarptautinės bendruomenės spaudimu, o masinius protestus gatvėse nusprendė nukelti iki pavasario ar vasaros.

Apie A. Navalno laukiantį nuosprendį, tolesnius jo advokatų žingsnius, milžinišką ažiotažą sukėlusį filmą apie V. Putino dvarą, taip pat apie A. Navalno bendražygių strategiją artimiausioje ateityje įžvalgomis sutiko pasidalyti Kovos su korupcija fondo (FBK) direktorius Ivanas Ždanovas.

Jūs esate ne tiktai FBK direktorius, bet ir teisininkas. Kodėl manote, kad A. Navalnui vasario 2 d. paskelbtas nuosprendis yra neteisėtas, vertinant net pagal Rusijos įstatymus?

Priežasčių yra daug. Pirmoji ir pati svarbiausia yra ta, kad „Yves Rocher“ byla, remiantis kuria ir buvo apsispręsta dėl A. Navalnui paskelbto nuosprendžio, tiksliau, lygtinės bausmės pakeitimo realia, buvo Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) objektas. EŽTT vienareikšmiškai nurodė, kad šios bylos atveju Rusijos Federacijos pareigūnai įstatymą pritaikė ne tam, kam jis skirtas, t. y. ne siekdami užkirsti kelią nusikaltimui, ne norėdami už jį nubausti, o vedini politinių motyvų. Aukščiausiasis Teismas iš dalies pripažino EŽTT sprendimą, nors ir neturi tokių įgaliojimų. EŽTT sprendimas – tai Rusijos Federacijos teisinės sistemos dalis. Tai ir yra svarbiausias, esminis dalykas.

Taip pat būtina paminėti begalę normų pažeidimų, pradedant tuo, kaip A. Navalnas buvo sulaikytas, ir baigiant jokių faktų, liudijančių apie bandomojo laikotarpio sąlygų nevykdymą, nebuvimu A. Navalno veiksmuose. Juk Berlyne jis gydėsi, o vėliau jam buvo skirta reabilitacija, ir jis apie tai įspėjo probacijos inspekciją, o anksčiau reguliariai joje apsilankydavo. Buvo tik kažkokių nežymių ir nereikšmingų pažeidimų, kurie jokių būdu negali tapti pagrindu lygtinį laisvės atėmimą pakeisti realiu, nebent atsirastų kokių nors politinių prielaidų.

Kokie bus tolesni A. Navalno advokatų žingsniai?

Juridinė kryptis yra visiškai aiški: pirmiausia – apeliacinis skundas, vėliau – sprendimo apskundimas Aukščiausiajam Teismui ir EŽTT. Arba ir taip teisme jau esanti byla bus papildyta kokia nors medžiaga, arba bus įtektas naujas skundas. Šitai teks spręsti tik po kreipimosi į visas instancijas.

Protesto akcijos Rusijoje Navalnui palaikyti

Ar sprendimas grįžti buvo priimtas A. Navalno asmeniškai, ar prie jo prisidėjo visa komanda?

Manau, visi puikiausiai supratome, kad šitai gali baigtis sulaikymu ir suėmimu. Akivaizdu, kad tiktai pats A. Navalnas ir jo šeimos nariai galėjo apsispręsti grįžti arba negrįžti.

Vasario 4 d. A. Navalno regioninių štabų tinklo vadovas Leonidas Volkovas paviešino vaizdo įrašą su antrašte „Kodėl V. Putinas išsigando sausio 23 ir 31 dienomis vykusių mitingų?“ O jis tikrai jų išsigando? Kaip būtų galima tai įrodyti?

Veikiausiai mitingai jį išgąsdino. Juk jis pasirūpino, kad mitingams numalšinti Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose didžiuosiuose miestuose butų sutelktos neįtikėtino dydžio ginkluotosios pajėgos. Šito matyti dar neteko. Vargu ar visoje šiuolaikinės Rusijos istorijoje pavyktų surasti atvejį, kada į Maskvą buvo sutrauktas šitoks kiekis vidaus, nacionalinės gvardijos pajėgų. Vienintelis panašus mitingas įvyko 2019 m. liepos 27 d., kai į Maskvos miesto dūmą buvo atsisakyta įsileisti nepriklausomų kandidatų. Ir tada daug žmonių buvo sulaikyta. Vis dėlto sausio 23 ir 31, taip pat vasario 2 dieną pajėgų buvo dukart daugiau. Tai, žinoma, byloja ne apie šalies vadovų galybę, o apie tai, kad vadovas silpnas ir gali kliautis vien lazdomis ir kitomis specialiomis priemonėmis. Tai jas jis panaudoja kovai su taikiais piliečiais, nepritariančiais jo veiksmams, jo vykdomai politikai ir šalyje klestinčiai korupcijai.

Visa tai liudija, kad jis išsigando. Būtent tokia nuožmia fizine jėga jis grindžia savo viltis, kad dar ilgai vadovaus Rusijai. Kitos išeities jis neturi. Juk matome, kad jo reitingai krenta. Ši tendencija ėmė ryškėti gana seniai, tačiau dabar įgavo ypatingą pagreitį. Dabar jis, aišku, pradės kiek įmanydamas gniaužti kumščius. Bet šitaip elgtis negalima. Tai nėra stipraus žmogaus elgesys. Greičiausiai, tai yra baimė.

V. Putino išgąstis privedė prie atitinkamo reakcijos, pasireiškusios, kaip ką tik apibūdinote, didžiuliu sulaikytųjų skaičiumi, mušimu lazdomis, elektros šoko įtaisų panaudojimu – taikiniais tampa netgi žurnalistai. Tiktai ar nenutiks taip, kad šis demonstruojamas žiaurumas, kaip V. Putino išgąsčio išdava, įbaugins žmones ir kitą kartą jie nebeišdrįs išeiti į gatves?

Įvairiose šalyse yra buvę visaip. Beribis žiaurumas, kaip teko įsitikinti, kartais sukelia dar didesnį žmonių aktyvumą, todėl neaišku, ko tikėtis. Dabartinis karių skaičius Maskvoje, be jokio abejo, gali atgrasinti nuo protesto akcijų. Juk žmonės dabar sulaikomi kone prie išėjimų iš metro stočių, kai būna dar tik pakeliui į mitingo vietą, ir nesvarbu, ar eitų nedidelėmis grupėmis, ar po vieną. Tam galių pakanka. Vis dėlto kuriuo nors momentu galios gali persiskirstyti – OMON‘o gretos juk ne visada darnios.

Aišku, yra neigiamų pavyzdžių. Vienas iš jų – tai, kas įvyko Baltarusijoje. Nepaisant masinių protestų, nieko dar nepasiekta. Laimei, yra ir teigiamų pavyzdžiui. Esu įsitikinęs, kad jei Maskvoje ir kituose miestuose išeis 3,5 proc., niekas nesugebės jų išvaikyti. Šitai patvirtina daugelis tyrimų.

Vis dėlto kol kas, iš visko sprendžiant, tų 3,5 proc. nėra. Ar būtent dėl šios priežasties buvo priimtas L. Volkovo paviešintas sprendimas kuriam laikui pristabdyti protestus?

Sprendimo dėl protestų pristabdymo mes nepriiminėjome. Tai visiškai neteisinga traktuotė, atsiradusi dėl to, kad viena frazė buvo ištraukta iš konteksto. Kalbėjome, kad rengiame kitas protesto akcijas, o kad jos įvyktų, turi atsirasti viena iš dviejų aplinkybių – emocinis veiksnys, t. y. visuotinis noras protestuoti dėl konkrečios priežasties, arba labai geras pasirengimas, t. y. per štabus ir socialiniais tinklais daug savaičių nuolatos transliuojami priminimai apie konkrečią akciją. Akcija pasiseka ir vienu, ir kitu atveju. Idealu, jei egzistuoja abi aplinkybės.

Šiuo atveju apie protestų nutraukimą mes nekalbėjome. Kalbėjome apie tai, kad rengsime ir daugiau akcijų – tokių, kurioms būtinas geras pasirengimas. Viena iš jų yra ta, kurią L. Volkovas paskelbė įvyksiant vasario 14 d. (žmonių su įjungtais žibintuvėliais susibūrimai savo namų kiemuose). Tai tik viena iš akcijų, bet jų tikrai bus ir daugiau. Mes nekalbame apie nuovargį, nors bent šioks toks atokvėpis, savaime suprantama, reikalingas, kaip L. Volkovas ir paminėjo.

Protesto akcijos Rusijoje Navalnui palaikyti

Atokvėpis, kiek suprantu, reikalingas dar ir dėl to, kad per visas protestų dienas buvo sulaikyta apie 12 tūkst. piliečių. Kadangi sulaikymo centruose ėmė trūkti vietų, žmonės buvo priversti nakvoti policijos skyriuose ir automobiliuose. Vėliau tuos, kuriems buvo skirtas administracinis areštas, pradėjo siuntinėti į nežmoniškomis sąlygomis garsėjantį užsieniečių laikinojo sulaikymo centrą, esantį už 50 kilometrų nuo Maskvos. Kita vertus, A. Navalno štabas dar prieš prasidedant protestams pažadėjo suteikti visiems sulaikytiesiems juridinę pagalbą ir padėti sumokėti skirtas baudas. Kaip sekasi su šia veikla? Ar pakaks resursų įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus?

Taip. Verta pakalbėti apie tai, kaip dirbame. Naudojamės specialiu elektroniniu paštu. Teisininkai juo gauna dokumentus, iš kurių tampa aišku, kas atsitiko. Tai gali būti administracinio įstatymų pažeidimo protokolas arba teismo sprendimas. Tada teisininkai surašo skundą, kuris siunčiamas apeliacinei institucijai. Skundas ruošiamas pagal šabloną. Tada žmogus nuvyksta į teismą ir atsiunčia mums jo sprendimą. Dviejų institucijų teismų sprendimų pagrindu jau galime kompensuoti neteisėtai skirtą baudą.

Kol kas susitvarkome. Beje, šiandien (vasario 9 d.) kaip tik pranešėme, kad visas pašto turinys peržiūrėtas ir esame pasiruošę priimti naujus dokumentus. Taigi, didelių problemų neiškilo. Vis dėlto mitingų padariniai nėra kaip nors susiję su pranešimu apie vasario 14 d. planuojamą akciją. Atvirkščiai: jokiu būdu nenorime, kad žmonės už nieką būtų mušami. Tikėtina, kad šiuo metu V. Putinas sutelkė maksimalias pajėgas ir resursus protestams numalšinti. Todėl turime elgtis išmintingiau ir akcijas šaukti tada, kai jų mažiau tikimasi, o patys esame geriau pasirengę ir žmonėms nekyla didelio pavojaus.

Dabar pakalbėkime apie pagarsėjusį Kovos su korupcija fondo filmą apie V. Putino dvarą Gelendžike. Kiek laiko užtrukote jį kurdami ir su kokiais sunkumais susidūrėte?

Filmo kūrimas truko 3–4 mėnesius. Visgi kalbėti apie konkretų mėnesių skaičių nėra tikslu, kadangi įvairios medžiagos ir apie V. Putino gyvenimą, ir apie tą dvarą buvo prisikaupę iš anksčiau. Daugybė mūsų tyrimui aktualių faktų yra paimta iš kitų šaltinių. Jie tiesiog buvo gerokai papildyti ir pateikti kiek kitokiu formatu. Štai taip ir gimė vaizdo produktas, kokius nedaug kas kol kas kuria. Aišku, turint omeny tyrimo mastą, kūrimo procesas buvo ganėtinai trumpas, tiktai kalbėti apie 1, 2 arba 3 mėnesiu vis tiek negalima.

Didžiausius sunkumus lėmė tai, kad prie to dvaro labai sunku priartėti, be to, teko pirmą kartą imtis tam tikrų saugumo priemonių, norint apeiti kontrolės ir stebėsenos schemas, dar labiau sustiprintas tuo metu, kai A. Navalnas buvo Vokietijoje. Žinoma, Rusijoje likę FBK darbuotojai jautė, kad yra ypač stebimi ir kontroliuojami teisėsaugininkų. Sustiprinta stebėsena labai viską apsunkino. Teko gerokai pasistengti, kad mūsų planai liktų paslapty. Šitai, matyt, ir buvo sunkiausia.

Protesto akcijos Rusijoje Navalnui palaikyti

FBK veikia pagal tam tikrą metodiką. Vienas skyrius arba darbuotojų iš skirtingų skyrių grupė dažnai nežino, kuo užsiimama kituose skyriuose. Taip elgiamės saugumo sumetimais, nenorėdami pritraukti per didelio skaičiaus žmonių. Juk kai žmonių daug, didėja tikimybė, kad kas nors ką nors kur nors pasakys, atkreips į save dėmesį, daugėja šansų, kad priešininkai sužinos, ką esame numatę. Vis dėlto šiuo atveju, turint omenyje tyrimo mastą, reikėjo įtraukti kur kas daugiau žmonių nei įprastai. Vien tyrimų skyriaus pajėgų niekaip nepakako. Nebuvo apsieita be kelių skyrių bendradarbiavimo. Kai kartu dirba didelis skaičius žmonių, sunku išlaikyti slaptumą, bet mums, šiaip ar taip, pavyko.

Suprantama, kad formaliai negalite įrodyti, jog pagal dokumentus dvaras priklauso V. Putinui. Kodėl esate šimtu procentų įsitikinę, kad būtent jis yra tikrasis dvaro savininkas?

Kaip tik todėl tyrimo medžiagos demonstravimas yra dviejų valandų trukmės – juk daug ką būtina paaiškinti. Reikia papasakoti V. Putino atėjimo į valdžią istoriją, pakalbėti apie jo draugus, paaiškinti, kodėl viskas yra būtent taip. Kai kurie paaiškinimai gana paprasti. Pavyzdžiui, neutrali zona, kontrolinis ruožas, FSO darbuotojai, beprecedentis apsaugos lygis, pasiekiamas tik prezidentui ir dar keliems asmenims. Iš viso šito tampa savaime aišku, kad tai – aukščiausio rango Rusijos pareigūnų valdos.

Yra ir sunkiau paaiškinamų dalykų. Tai – V. Putino draugai ir jų tarpusavio ryšiai, finansiniai šaltiniai, prezidento reikalų patikėtinių užsakymai, atitinkami FSO užsakymai. Neįtikėtinas kiekis informacijos leidžia mums būti šimtu procentų įsitikinusiems. Tai juk ne vienas konkretus įrodymas. Jų turime daug ir visi tiktai patvirtina, kad dvaras priklauso būtent V. Putinui.

Filmą peržiūrėjo daugiau nei 100 mln. žmonių. 22-iejose šalyse jis buvo populiarus „YouTube“. Tai labai daug. Kokia visų peržiūrų dalis tenka Rusijai?

Maždaug 70 proc. Procentas nuolatos svyruoja nuo 70 iki 75. Tiksliai pasakyti dabar negaliu, bet tikrai daugiau nei 70 proc.

Kodėl tada šis procentas visiškai neatitinka išėjusiųjų į gatves skaičiaus? Kodėl tie 3,5 proc., apie kuriuos kalbėjote, taip ir nesusirenka?

Dėl precedento neturinčio pajėgų sutelkimo lygio. Šitaip juk niekada nebuvo. Tokiomis aplinkybėmis išėjimas protestuoti prilygsta didvyriškam žingsniui, ir daug kas vis dėlto jam ryžtasi.

Pakalbėkime apie tarptautinės bendruomenės įtaką. L. Volkovas, atskleisdamas tolesnius planus, minėjo, kad A. Navalno išlaisvinimo bus siekiama tarptautinio spaudimo metodais. Ką jis turėjo omeny?

Tai nėra vienintelis A. Navalno išlaisvinimo būdas. Kaip visada, svarbūs visi veiksniai. Vis dėlto šiuo atveju buvo norėta pasakyti, kad stengsimės atkreipti dėmesį į neteisėtą A. Navalno įkišimą už grotų ir darysime tai tarptautinėse platformose. Per jas prašysime daryti spaudimą tiems, kurie atsakingi už A. Navalno įkalinimą, taip pat V. Putino aplinkai, padariusiai įtaką tokiam sprendimui. Nekyla abejonių, kad tai jo pinigų maišai, jo atsakingi pareigūnai, jo draugai-oligarchai (iš vyriausybės ir ne tik), darantys įtaką jo asmeniniams sprendimams ir nusiteikimui. Tarptautiniu lygiu jiems paskelbtos sankcijos gali priversti V. Putiną pakeisti savo sprendimą dėl A. Navalno.

Galima prisiminti, kaip tarptautinės bendruomenės spaudimas padėjo išsireikalauti sovietinių disidentų ir politinių kalinių išlaisvinimo. Visgi schema visada buvo tokia pat: pirmiausia – išlaisvinimas, o tada – išsiuntimas iš šalies. Vienu šviežiausių išlaisvinimo su tarptautinės bendruomenės pagalba pavyzdžių galima pavadinti Michailo Chodorkovskio atvejį. Veikiama buvo pagal tą pačią schemą. Ar tai reiškia, kad apie tokį scenarijų galvojate ir A. Navalno atveju?

Kad jis bus deportuotas?

Taip.

Man atrodo, kad A. Navalnas ne tas žmogus, kurį galima deportuoti. Jis juk atvyko visiškai ramus, nors tikimybė atsidurti už grotų buvo labai didelė. Manau, jį būtų sudėtinga įsodinti į lėktuvą ir išskraidinti atgal. Jis nusipirks bilietą ir vėl sugrįš. Štai kodėl nemanau, kad A. Navalną pavyks išsiųsti. Vargu ar tai įmanoma.

Kada FBK ir A. Navalno štabas sugrįš prie akcijų gatvėse, tokių, kaip vyko sausio 23 ir 31 dienomis, taktikos? Kokie ženklai parodys, kad jos jau galimos ir reikalingos?

Per žiniasklaidą savo akcijų niekada neanonsuojame. Apie jas skelbiame savuose socialiniuose tinkluose. Manau, visi galbūt net visai greitai būtinai sužinos apie rengiamas akcijas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (716)