Savo programos sekmadieninėje laidoje „Privet, Minksva“ Aleksejus Pivovarovas per „YouTube“ kanalą „Redakcija“ konstatavo: „Rusijos ir Baltarusijos tautos tapo dar labiau broliškos. Bent jau toji tautų dalis, kuri nesutinka su tuo, kas vyksta šalyje, ir yra pasirengusi viešai išsakyti savo nuomonę. Rusijos valdžios, valstybinės žiniasklaidos ir jėgos struktūrų santykis su tokiais piliečiais tapo labai panašus į tai, ką neseniai matėme Baltarusijoje“.

Šiandien retas pokalbis apie situaciją Rusijoje apsieina be palyginimų su Baltarusija, kaip ir Baltarusijos protestų aptarimai be aliuzijų į Rusiją, rašo ru.delfi.lt. Jeigu Maskva nebūtų pripažinusi Baltarusijos prezidento rinkimų, vėlesnių įvykių Baltarusijoje scenarijus būtų buvęs kitoks, – tokios nuomonės laikosi įvairiausi ekspertai, teikiantys skirtingas politines pirmenybes.

Priešingai nei Baltarusijoje, Rusijoje protestai iki šiol buvo vaikomi be garsinių bei šviesinių granatų, vandens patrankų ir guminių kulkų. Ir nepaisant visų sulaikytųjų per Rusijos mitingus ir areštuotų asmenų teisių pažeidimų, faktų apie šiurkščius sulaikymus Rusijos miestų gatvėse, taip pat ir teismų vien už tai, kad žmonės viešai išsako savo pilietinę poziciją, – Rusijoje kol kas nepasiektas Baltarusijos žiaurumo ir masinių represijų laipsnis.

Nors atskiri epizodai, kai prieš demonstrantus naudota prievarta, tyčiotasi iš sulaikytųjų, vykdytos piliečių butų kratos (ir ne visada aktyvistų), atrodo kone identiškai.

Aliaksandras Lukašenka
Foto: Vida Press

Reiktų pažymėti, kad Rusijos agitacinės propagandos mechanizmas iš pradžių mėgino atsikratyti palyginimų su Baltarusija.

Dmitrijus Peskovas, Rusijos prezidento spaudos sekretorius, jau du kartus – iš pradžių rugsėjį, vėliau ir vasarį, – ragino nepiešti paralelių tarp Rusijos ir Baltarusijos.

Būtent tokia kryptimi darbuojasi federaliniai Rusijos televizijos kanalai. Jie suko siužetus savo žurnalistų, atsidūrusių visiškai atsitiktinai ne ten, kur muša beginklius manifestantus, ir ne ten, kur sulaikyti asmenys atsiduria be pirmos būtinybės daiktų perpildytose kamerose, o ten, kur policininkai dalija kaukes protestuotojams, išveda nesusipratėlius moksleivius iš protestų akcijų ir girdo karšta arbata gatvėse visus norinčius.

Baltarusijos valstybinė televizija veikia toli gražu ne taip įmantriai, faktiškai ragindama baltarusius kariauti vieniems su kitais. Pavyzdžiui, valstybinis STV kanalas retransliuoja valdžią remiančio tinklaraštininko vaizdo įrašą: „Ką dar reikia parodyti, kad skambant šūkiams „Tegyvuoja Baltarusija!“ rajone Novaja Borovaja į brangius stiklo paketus skristų akmenys?...“

Dėmesio vertas ir dar vienas faktas: Rusijos prezidento spaudos sekretorius D. Peskovas patarinėjo nukentėjusiesiems nuo smurto kreiptis į teismą. O rusai socialinėje žiniasklaidoje kuo rimčiausiai diskutavo: kaip gi čia taip, Rusijos miestuose komanduoja jėgos struktūros, o kurgi dingo civilinė vadovybė?

Toks klausimas baltarusiams tiesiog neateina į galvą – Baltarusijos valdžioje nuo 2020 metų pavasario vien jėgos struktūrų ir karinio–pramoninio komplekso atstovai. Kreiptis į teismą dėl patirto smurto baltarusiams pataria nebent tik žmogaus teisių gynėjai. Tiesa, iki šiol visi mėginimai pasiekti, kad tų, kurie vadina save nukentėjusiaisiais, pareiškimai būtų svarstomi Baltarusijos teismuose, lieka bevaisai, nuo rugpjūčio 9 dienos nebuvo iškelta nė viena byla prieš jėgos struktūras.

Vienas dalykas, be visų kitų, kuris iš tikrųjų vienija baltarusišką ir rusišką režimą, – tai vadinamasis „victim blaming“: abiejų šalių valdžia faktiškai vienodai vertina jėgos struktūrų prievartą, policijos smurto aukoms aiškindami „na patys kalti, o ko jūs tikėjotės, jeigu ėjote į nesankcionuotą akciją?“ Be to, abiejose šalyse beveik vienodai sudėtinga arba neįmanoma suderinti mitingą ar opozicijos eitynes.

Tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje valdžios sistema tokia, kad teisę sankcionuoti akcijas turi tie, prieš ką tokios akcijos ir rengiamos. Taip, viskas, regis, pagal įstatymą, bet įstatymus rašo ar pasirašo tie, kas realiai nėra išrenkamas. Daug primityviau organizuotoje Baltarusijos politinėje sistemoje tai labiau akivaizdu.

Apie Baltarusijos protestus ir jų palyginimus su rusiškais interviu „Delfi“ pasakojo Baltarusijos instituto „Politinė sfera“ direktorius Andrejus Kazakevičius.

Aliaksandras Lukašenka, Vladimiras Putinas
Foto: Vida Press

– Kaip Baltarusijoje žiūrima į protestus Rusijoje?

– Įvairiai. Rusų protestais Lukašenka iškart ėmė naudotis, kad pademonstruotų savo artumą Putinui, kad esama bendrų iššūkių, išorinių. Šiuos protestus jis interpretuoja kaip sukeltus iš išorės, ir tuo remiasi kaip papildoma dingstimi parodyti Putinui, kad Minskas ir Kremlius turi bendrų problemų, susijusių su protestų judėjimu. Ir kad tokio judėjimo malšinimas yra visiškai normalus dalykas, čia tinka bet kokios priemonės.

Protestuotojų auditorijoje, tarp opozicijos jėgų, labai daug žmonių su entuziazmu palaikė rusų protestus. Buvo viešų pareiškimų, pavyzdžiui, iš vieno iš opozicijos lyderių, Pavlo Latuškos, lūpų. Buvo ir akcijų, piketų rusų protestuotojams palaikyti. Visų pirma, Minske.

Tuo tarpu dalis politinių jėgų mėgina užsiimti tam tikrą vidurinę poziciją ir nesikišti, vadindami protestus vidiniu Rusijos reikalu, nes situacija kol kas nėra iki galo apibrėžta. Rusijos įtaka politinės krizės išsprendimui Baltarusijoje labai didelė. Todėl dalis politinių jėgų bando išsaugoti neutralitetą, kad turėtų galimybę palaikyti kontaktus su dabartine Rusijos vadovybe.

– Rusijoje jau patraukiami atsakomybėn asmenys už sniego senius su plakatais, „prasikaltusiuosius“ verčia prieš TV kamerą atgailauti. Visa tai labai primena įvykius Baltarusijoje. Kokių dar paralelių jūs matote?

– Rusijoje dar tik pradžia. Dar ligi galo neaišku, kaip valdžia reaguos į protestus. Baltarusijoje viskas iš pradžių buvo daug šiurkščiau. Ir sulaikymų prasme – per pirmąsias tris dienas, nuo rugpjūčio 9-osios, jau buvo sulaikyti tūkstančiai. Jėgos struktūrų veiksmai buvo šiurkštesni ir labiau sustyguoti. Man susidaro įspūdis, kad rusų policija ne taip buvo treniruota ir dresuota protestams vaikyti kaip baltarusių milicija. Na ir protestų mastai Rusijoje kol kas ne tokie. Ir protestų grėsmės valdžiai kol kas ne tokios didelės, lyginant su Baltarusija. Yra, be abejonės, paralelių, bet yra ir esminių skirtumų.

Tarp skirtumų aš pirmiausia išskirčiau protestų pretekstus. Baltarusijoje vyko sufalsifikuoti rinkimai, prezidentas nusprendė likti. Tai nesulygintina su tuo, kas iki šiol vyko Rusijoje, ir tai, žinoma, nesugretinami pretekstai pagal savo politinę reikšmę.

Be to, nepalyginama, labai skirtinga politinė situacija abiejose šalyse. Įvairiais sociologų vertinimais, A. Lukašenką dabar vienaip ar kitaip palaiko daugiausia 30 procentų. Putinas Rusijoje turi daug daugiau šalininkų – maždaug pusė Rusijos gyventojų vienaip ar kitaip yra jo įtakos orbitoje.

Lukašenka jau nėra populiariausias politikas, pretendentas dalyvauti prezidento rinkimuose, – dabar politinis kalinys Viktoras Babarika turi didesnį reitingą. Rusijoje dar nėra politiko su didesniu nei Putino pasitikėjimo reitingu.

– Ar galės rusų protestų aktyvumas pakurstyti baltarusių protestus, kurie, atėjus žiemai, šiek tiek nuslūgo?

– Priklauso nuo masto. Jeigu protestai Rusijoje subliukš, toks veiksnys bus veikiau demotyvuojantis. Jeigu jie įgaus pagreitį ir tęsis, manyčiau, daugelį tokia jų eiga įkvėps. Nors Baltarusijoje juntama tam tikra pauzė, susijusi su oro sąlygomis, su represijomis, apskritai orientuojamasi į tai, kad reiktų palūkėti pavasario, o tada vėl pakelti protestų bangą.

Rusijos protestų įtaka nuotaikoms Baltarusijoje priklausys nuo rusų organizuojamų protestų akcijų rezultatų.

– Baltarusių protestų lyderiai sieja didelius lūkesčius su naująja Joe Bideno administracija. Ar yra pagrindo tokiems lūkesčiams, ar neteks nusivilti?

– Pirmiausia, reikia suprasti, kad bet kokios išorinės sankcijos – tai tik papildomas veiksnys, kuris gali vienaip ar kitaip paveikti vidinę politinę situaciją. Vis tiek visi reikalai bus sprendžiami šalies viduje – viskas priklausys nuo politinių jėgų išsidėstymo, protestų judėjimo masto. Niekas kitas už baltarusius neišspręs jų problemų.

Padėti – gali. Bet šiuo klausimu aš nebūčiau didelis optimistas. Ir ne dėl to, kad JAV neturi valios, nors dėl to yra keblumų. Problema ta, kad nėra tiek daug pačių įtakos mechanizmų. Taip, galima įvesti sankcijas atskiroms baltarusių bendrovėms, ir greičiausiai tai bus padaryta. Žaidžiama, kaip padaryti represijas brangesnes, kaip apsunkinti situaciją Lukašenkai, įskaitant ir jo galimybes balansuoti su Rusija. Visa tai papildomi „kabliukai“, kurie „kabinami“ Rusijos vadovybei. Bet jie patys savaime, be abejo, nieko nesprendžia.

Todėl tokių sankcijų įvedimas – ypač jeigu kalbame apie sankcijas verslininkams, valdininkams, priklausantiems artimai Lukašenkos aplinkai, – tai labai svarbus psichologinis ėjimas simboliniu, politiniu ir, didele dalimi, ekonominiu požiūriu. Bet tai tik vienas iš nedaugelio elementų, kurie gali padėti pakeisti politinę situaciją Baltarusijoje. Dėl to, manyčiau, reiktų labiau realistiškai vertinti sankcijas ir neinterpretuoti jų kaip panacėjos, kuri išspręs baltarusių krizę ir visas vidines politines problemas.

– Kaip jūs vertinate baltarusių propagandos kokybę ir veiksmingumą politinės krizės metu?

– Propagandinį frontą baltarusių valdžia visiškai sužlugdė. Pasitikėjimo „oficialia“ žiniasklaida lygis dabar, įvairiais skaičiavimais, siekia 20-30 proc. Daug didesnis pasitikėjimas nepriklausomomis medijomis nei valstybinėmis.

Tam tikru momentu valdžia nusprendė, kad propagandos ypatybė – patikti patiems sau. Tie, kurie tuo užsiima, matyt, užsibrėžia tikslą, kad naujienos patiktų Lukašenkai. Žiūrint baltarusiškus valstybinius kanalus, matyti, kad jie dirba tam tikrai mažumai. Jie net nebando flirtuoti su protestais ir bent kaip nors įtraukti visa tai į savo orbitą.

Baltarusijos propagandos modelis gana hermetiškas. Tam tikra žmonių grupė agitacinę propagandą „laiko“, bet tai mažuma, ir valdžiai tai kelia labai didelę problemą. Juo labiau kad apribojus daugelio nepriklausomų žiniasklaidos priemonių veiklą, sustiprėjo dėmesys „Telegram“ kanalams, kurių neįmanoma kontroliuoti. Visgi registruotai žiniasklaidai galima buvo daryti vienokį ar kitokį poveikį. Nepaisant daugelio bandymų, Baltarusijos valdžiai sunkiai sekasi daryti įtaką plačiajai visuomenės nuomonei.

– Kaip pasikeitė Lukašenkos derybų su Putinu pozicijos, lyginant dabartinę situaciją su paskutiniu jų susitikimu Sočyje?

– Man atrodo, kad Kremlius jau nurašė Lukašenką. Aišku, kad tai politikas, kuris turi pernelyg žemą reitingą, nėra populiariausias savo šalyje, veikia pasitelkdamas vien jėgos metodus. Lukašenka nesprendžia politinės krizės per kokį nors politinį žaidimą, o tiesiog brutaliai malšina opoziciją, beje, jėgos struktūrų veiksmų palaikymas iš tiesų dar mažesnis nei jo reitingas. Tai, žinoma liudija apie tai, kad Rusijai reikia labai rimtai susimąstyti apie Lukašenkos pamainą.

Priežasčių ir pagrindo – gelbėti Lukašenką iki galo, kalbėti, kad Lukašenka užima stipresnę poziciją – Putinas dabar neturi. Dabar Lukašenka labai silpnas. Jį galima spausti, išgauti iš jo viską, ko reikia – dėl dujų, naftos, prekybos, dėl visko.

Mes juk matome, kas vyko pastaraisiais mėnesiais. Galima tvirtinti vienareikšmiškai: Lukašenkos pozicijos dabar gana silpnos. Ir man neatrodo, kad Rusijos vadovybė žiūri į Lukašenką kaip į kokį nors svarbų savo partnerį. Nors suprantama, Rusija nenorėtų revoliucinio scenarijaus.