Net du iš penkių valstijos gyventojų užsikrėtė virusu, o tai pavertė Pietų Dakotą netyčiniu bandos imuniteto eksperimentu po to, kai gubernatorė Kristi Noem atsisakė įvesti privalomas saugumo priemones. Rezervate šie skaičiai yra tokie pat baisūs arba dar baisesni, o skaudi jo gyventojų patirtis rodo aukštus antikūnų susidarymo kaštus vykdant lengvabūdišką politiką.
„Atsidūrėme siaubingoje situacijoje“, – pasakojo Šajenų upės sijų lyderis H. Frazieras, kuris įsteigė greitkelių kontrolės postus ir įvedė karantiną, kad apsaugotų bendruomenę, kurios sveikatai jau anksčiau problemų kėlė skurdas, nutukimas ir diabetas. Galiausiai jam taip ir nepavyko sustabdyti pandemijos.
„Žinojome, kad tai tik laiko klausimas, kada virusas įsibraus ir pas mus“, – sakė jis.
Pietų Dakota apie kelis pirmuosius viruso atvejus pranešė kovo mėnesį, dar prieš didžiulį protrūkį mėsos perdirbimo įmonėje.
Keletą mėnesių pandemija graužėsi kanalus valstijos populiacijoje. K. Noem tuo metu atsisakė reikalauti dėvėti kaukes ar apriboti didelius susibūrimus. Rugpjūtį ji leido Sturgyje, esančiame už maždaug 225 kilometrų nuo pagrindinio rezervato miesto, vykti masiniam motociklų raliui. Rugsėjį federalinę paramą ji skyrė 5 milijonų dolerių vertės turizmo reklamai, skirtai pritraukti lankytojus.
Per kelias savaites atvejų skaičius ėmė sparčiai augti.
K. Noem teigė, kad neprimeta savo nuomonės, bet gerbia asmeninę laisvę, o jos pozicija pavertė ją konservatyviosios žiniasklaidos garsenybe ir katapultavo ją į galimus 2024-ųjų prezidento rinkimų kandidatus. Galų gale įvyko tai, kas ir turėjo įvykti: gavę ilgą pavadį Pietų Dakotos gyventojai vengė dėvėti kaukes ir iš esmės neatsisakė savo įprasto gyvenimo būdo, kaip rodo apklausos ir mobilumo duomenys. Net ir tuos, kurie mėgino laikytis ekspertų patarimų, galiausiai nusinešė epinė banga.
Valstija vis dar toli nuo bandos imuniteto, kaip jį supranta epidemiologai (minios imunitetas, anot epidemiologų, įgijamas tuomet, kai jį turi mažiausiai 70 proc. populiacijos, o virusas jau neberanda naujų pakurų ir nebegali smarkiau įsiliepsnoti). Nepriklausomas mokslininkas Youyangas Gu apskaičiavo, kad sausio viduryje valstijoje buvo užsikrėtę maždaug 42 proc. gyventojų (ekstrapoliacija paremta 108 315 patvirtintais atvejais).
Antikūnų testai parodė, kad oficialūs skaičiai gerokai atsilieka nuo realybės.
Interviu „Fox News“ laidai „The Ingraham Angle“ K. Noem pripažino, kad laikėsi „unikalaus požiūrio“, tačiau tai leido Pietų Dakotos gyventojams ir toliau „užsidirbti maistui“.
„Taip, patyrėme tragedijų ir nuostolių, tačiau išgyvenome sėkmingiau nei praktiškai bet kuri kita valstija“, – sakė ji.
H. Fraziero rezervate šio požiūrio privalumai ne tokie akivaizdūs. Iš maždaug 8000 žmonių daugiau nei 1700 rezultatai buvo teigiami, o 33 mirė. Tai sukrėtė palyginti vargingą galvijų augintojų bendruomenę, kurios namų ūkiuose gyvena kelių kartų šeimos, ir paspartino lakotų tarmės, kuria kalba daugiausia vyresni nei 70 metų žmonės, nykimą.
„Šita pandemija juos išžudė“, – sakė Beth Lone Eagle, bendruomenės advokatė, motina ir močiutė, vieno po kito netekusi trijų svainių.
H. Frazieras greitkelio užtvaras įvedė pačioje pandemijos pradžioje, o kai situacija ėmė blogėti, pastangas sustiprino. Rezervato motelį jis pavertė karantino patalpomis ir galiausiai įsakė užsidaryti dviem bendruomenėms. Gentis bendrai naudojosi galvijais, kad sėdėdami izoliacijoje visi turėtų ko valgyti.
Tačiau to nepakako siekiant užkirsti kelią keliems brutaliems mėnesiams. Tik prieš porą savaičių Pietų Dakotoje užfiksuotas šeštas mažiausias atvejų skaičius vienam gyventojui JAV, kaip rodo „Covid Tracking Project“ duomenys. Dienos norma – 18,3 atvejų 100 000 gyventojų – yra gerokai mažesnė už pusę šalies vidurkio.
Julie Fischer, buvusi Džordžtauno universiteto mikrobiologė, dabar dirbanti pasaulinėje ne pelno organizacijoje „CRDF Global“, pažymėjo, kad pandemijų atoslūgius ir potvynius skatina žmonių elgsena. Susirgus šeimos nariams ar kaimynams, žmonės į riziką pradeda žiūrėti rimčiau, todėl pati jų reakcija gali lemti atvejų sumažėjimą.
„Vienas galimas paaiškinimas yra toks, kad žmonės, kuriems dėl jų pačių elgsenos kyla didžiausia rizika – dėl to, kad jie iš prigimties linkę rizikuoti, arba dėl to, kad neturi kitos išeities, – jau spėjo susidurti su virusu ir juo užsikrėsti, – sakė J. Fischer. – Tai ne tas pats, kas bandos imunitetas, tačiau tai sumažina virusui imlių žmonių skaičių populiacijoje.“
Kaip dažnai pastebi epidemiologai, svarbu ne tik vyriausybės politika, bet ir tai, ar žmonės jos laikosi, o lengvabūdiška politika ne visada sukelia katastrofą. Pavyzdžiui, Floridos respublikonų gubernatorius Ronas DeSantis sulaukė plačios kritikos už tai, kad neliepė dėvėti kaukių, tačiau remiantis apklausa, kurią atliko Sveikatos metrikos ir vertinimo institutas, maždaug 73 proc. Floridos gyventojų tvirtina ir taip nuolat jas dėvintys (šalies vidurkis – 77 proc.).
Pietų Dakota – visai kitas reikalas. „Google“ mobilumo analizė rodo, kad Pietų Dakotos gyventojai per pandemiją beveik neribojo savo judėjimo. Mažmeninės prekybos ir poilsio zonose užregistruoti srautai buvo įprasti rugsėjo mėnesiui – tada ir buvo padėti pamatai protrūkiui. Net ir lapkričio mėnesį, kai virusas pasiekė piką, žmonių srautai, lyginant su įprastais metais, sumažėjo vos 10 proc.
Rugsėjo 1 d. mažiau nei 30 proc. respondentų teigė, kad viešumoje visada dėvi kaukes. Remiantis IHME pateiktais duomenimis, šie rodikliai pakilo iki maždaug 58 proc., tačiau vis dar yra mažiausi šalyje.
Šajenų upės rezervate gyvenanti B. Lone Eagle pabrėžė, kad Pietų Dakotos gyventojai elgėsi neetiškai, nepaisydami pagrindinių visuomenės sveikatos nurodymų.
„Turime izoliuoti save ir savo šeimas, turime laikytis visų šių dalykų, nes virusą platina žmonės, – sakė ji. – Nėra taip, kad jis pats keliauja iš vienos vietos į kitą.“
Ji pasakojo, kad jos sūnus dirbo patikros punkte ir kad ji pati jautė instinktą apsaugoti pažeidžiamus žmones – gentyje šis instinktas, anot jos, perduodamas genetiškai.
Kai kurie griežtų „Covid“ priemonių priešininkai teigė, kad visuomenė būtų greičiau pasiekusi bandos imunitetą, jei virusui būtų leista plisti laisvai. Galiausiai Pietų Dakotos strategija atnešė mirtį maždaug vienam iš 500 gyventojų, be to, žymiai daugiau buvo hospitalizuota arba gyvena su ilgalaikiais padariniais.
Keturios šiaurės rytų valstijos ir Misisipė vis dar praneša didžiausius mirštamumo skaičius. Tačiau šiaurės rytuose žmonės daugiausia mirė tankiai gyvenamose miestų vietovėse kovo ir balandžio mėnesiais, kai apie virusą buvo nedaug žinoma ir atliekama mažai tyrimų; Pietų Dakotos pikas įvyko po pusmečio, kai kaukių veiksmingumas buvo jau įrodytas, o tyrimai plačiai prieinami.
„Bloomberg“ vakcinų sekimo priemonė rodo, kad valstija yra penktoje vietoje pagal vakcinavimą. Tačiau dar toli gražu nėra akivaizdu, jog viruso šėlsmas baigėsi. Naujos atmainos kelia naujus klausimus apie imunitetą, be to, tik 69 proc. Pietų Dakotos gyventojų teigia, kad yra pasirengę skiepytis, kaip rodo Masačusetso technologijos instituto tyrimas, pateiktas per IHME.
Be to, žinios apie „Covid-19“ imunitetą vis dar renkamos. Vienas neseniai atliktas Anglijos visuomenės sveikatos tyrimas parodė, kad išgyventa infekcija apsaugo nuo pakartotinio apsikrėtimo mažiausiai penkis mėnesius. Svarbu nepamiršti, kad, mokslininkų teigimu, antikūnų įgiję žmonės vis tiek gali perduoti virusą.
Dabartinis H. Fraziero iššūkis – paskubinti pažeidžiamiausių bendruomenės narių skiepijimą, kol virusas nesugrįžo – ne pats lengviausias žygdarbis rezervate, kuriame bendruomenės išsibarsčiusios kelių valandų atstumu viena nuo kitos. Vis dėlto maždaug 1988 žmonės jau gavo bent vieną dozę – vadinasi, šiai dienai paskiepyta apytiksliai ketvirtadalis populiacijos.
Nepaisant visų vargų, rezervato lyderis įsitikinęs, kad skaičiai būtų buvę žymiai niūresni, jei lapkričio mėnesį jis nebūtų įvedęs karantino.
„Bent jau galėjome judėti į priekį, – teigė H. Frazieras. – Tikiu, kad viskas galėjo susiklostyti žymiai blogiau.“
