Tas reportažas parodytas Maidano išvakarėse, didesnio dėmesio nesulaukė, į „jokią sentimentalią sugrįžimo į Tėvynę“ kelionę A. Navalnas savo aktyvios veiklos kontekste nesileido, o ir Ukrainoje net ir tie, kurie jam visai simpatizuoja, apie jį kalbėdami „didžio tėvynainio“ frazės nevartoja.

Tam yra mažiausiai dvi priežastys: pirmiausia politikas faktiškai niekada ir negyveno Ukrainoje (jeigu neskaitytumėme apsilankymų pas močiutę), o, visų antra, dauguma tų, kurie vadinasi ukrainietiškomis pavardėmis ir užima svarbius postus Vladimiro Putino sistemoje, yra prisiekę imperijos šalininkai. Pavyzdžiui, Šepetivkos mieste Ukrainoje gimusi Valentina Matvijenko, jau beveik dešimt metų atsakinga už Rusijos Federacijos Tarybą.

Susidomėjimas A. Navalno asmeniu iš Ukrainos žiniasklaidos ir visuomenės pusės pasiektas 2011 metais per protestus „Balotnaja“ aikštėje. Tuo metu Ukrainoje buvo politinės apatijos laikotarpis, nulemtas Viktoro Janukovyčiaus pergalės prezidento rinkimuose ir krizės demokratijos aparate. Tokiems jauniems ir energingiems lyderiams, koks buvo ir vis dar yra A. Navalnas, nuoširdžiai simpatizavo dauguma, neretai buvo galima išgirsti: o kad mums tokį.

Mitinguose „Balotnaja“ aikštėje be paliovos skambėjo ukrainiečių grupės „Okean Elzy“ kompozicija „Nepasiduosiu be kovos“. Tiesa, daina visai ne revoliucijos himnas, ji greičiau apie meilę, tačiau vargu, ar daug kas įsigilino į dainos tekstą: dainuoja ukrainietiškai (o tai reiškia, kad siejasi su 2004 metų oranžine revoliucija), o priedainis aiškus ir be vertimo.

Kai protestai „Balotjana“ išsikvėpė, A. Navalnas Ukrainos informacinėje erdvėje pasirodydavo vis rečiau. Vėliau buvo 2014 metų Maidanas, kurį opozicijos veikėjas iš Rusijos taip pat palaikė. O toliau, kaip dainuojama dainoje, „pasakyk, kieno Krymas, ir aš pasakysiu, kas tu“.

A. Navalno atsakymas į šį klausimą kažkam buvo šokas, kažkas numojo ranka, esą, taip ir maniau, o kažkas po tokių žodžių iš viso padėjo kryžių ant liberaliosios Rusijos Federacijos opozicijos. Iš žinomų politikų Kijeve tada pasisakė Valerija Novodvorskaja ir Konstantinas Borovojus. 2014 spalio 15 dieną per interviu „Echo Moskvy“ A. Navalnas pasakė štai ką: „Krymas jums koks sumuštinis su dešra, kad jį būtų galima grąžinti tai ten, tai šen? O aš nemanau...“.

Žinoma, tokiais žodžiais jis sunaikino nemažai „patiktukų“, kuriuos gavo Ukrainoje 2011 metais.

Kai šiandien Ukrainoje kas nors primena A. Navalną, dauguma atsainiai mesteli citatą „Rusijos demokratas baigiasi ten, kur prasideda Ukrainos klausimas“. Šios minties autorius – vienas iš Ukrainos 1917-1921 metų išlaisvinimo judėjimo lyderių Vladimiras Vinničenka.

Trumpiau tariant, šiandien svarbu turinys, o ne autorystė. Ir taip gimsta pirmasis ukrainietiškas A. Navalno naratyvas: tipiškas rusų liberalas, galintis filosofuoti apie žmogaus teises ir laisves savo namuose, tačiau Ukrainos teritorinio vientisumo klausimu – toks pat imperijos šalininkas, kaip ir V. Putinas.

Aleksejus Navalnas

Ukrainos intelektualų ir kūrybininkų aplinkoje prastas tonas turėti bent kokių ryšių su Rusijos kultūra, skaityti rusišką žiniasklaidą (netgi ir demokratišką). „Toliau nuo Maskvos“ – tokį lozungą dar XX amžiaus trečią dešimtmetį suformulavo Ukrainos rašytojas, komunistas Mikola Chviljovas. Šioje frazėje šiandien dauguma regi bandymą išsivaduoti nuo kolonijinės priklausomybės ir emancipaciją nuo savo imperinio konteksto, įskaitant „navalnus“ ir „dudus“.

Pavyzdžiui, „Europos solidarumo“ deputatas, buvęs Nacionalinės atminties instituto direktorius ir desovietizacijos aktyvistas Vladimiras Viatrovičius savo feisbuko paskyroje parašė: „Ne tik apie Navalną. Labai abejoju demokratinės Rusijos tikimybe. Bent jau dabartinėse jos ribose tai labai menkai tikėtina. Bet kiekvienas praeities bandymas demokratizuoti Rusiją – tai galimybė įkvėpti jos žmones... Rusija ir šiandien vis dar daugiatautė imperija, slegianti tas tautas. Dėl šios priežasties manau, kad tiek Ukrainai, tiek pasauliui labai naudingos bet kokios pastangos demokratizuoti Rusiją. Net jeigu jas inicijuoja ir bando įgyvendinti akivaizdūs ukrainafobai. Nes Rusija mūsų Kartagina“.

Savotišku „Krymo-sumuštinio“ palyginimo papildymu tapo Julijos Navalnajos frazė, nuskambėjusi lėktuve, kuriuo kartu su garsiuoju vyru skrido namo iš Vokietijos: „Vaikine, mums degtinėlės, mes skrendame namo!“. Žiūrovas iš Rusijos šiuose žodžiuose regi mielą memą iš Aleksejaus Balabanovo filmo „Brat-2“. Ukrainoje šis filmas tapo mąstymo „mes niekada netapsime broliais“ atspirties tašku.

„Brat-2“ ir jo veikėjai – tam tikri būsimos agresijos šaukliai: „Tu man dar už Sevastopolį atsakysi“ ir panašus imperialistinis patosas. Todėl ir Julijos Navalnajos nevykęs bandymas papokštauti – dar vienas nepalankaus A. Navalno portreto Ukrainoje potėpis, kurį dar sustiprina dalyvavimas vadinamame „rusų marše“ ir netolerantiški pasisakymai kaukaziečių adresu.

Kitas naratyvas taikliai nusakomas formule „Navalnas tai antiputinas“. Dalis ukrainiečių mano, kad priešas nr. 1 yra Vladimiras Putinas, o jam pasenus ar kitaip išnykus iš politinio horizonto šalių santykiai radikaliai pasikeis. Taip A. Navalnas priimamas kaip taikos ir draugiškos kaimynystės viltis.

„Kol Navalnas prieštarauja Putinui, Ukraina Navalnu suinteresuota. Toks įsivaizdavimas savo prigimtimi labai primityvus ir neturi nieko bendro su garsiuoju ukrainiečių sumanumu, kurio prarasti kovoje su stipriu priešu nevertėtų. Stojant ginti teisiamojo, visai nebūtina degti jam karštais jausmais. Svarbu nepamiršti, kad gero opozicinio tono ženklas buvo reikalauti išlaisvinti Jurijų Lucenką ir Juliją Tymošenko, kai juos už grotų įgrūdo Janukovyčius. Juk visai ne todėl, kad Jura ar Julija buvo labai artimi, o todėl, kad labai tolimas ir svetimas buvo Janukovyčius“, – teigia Ukrainos stebėtojas Leonidas Švecas, gana griežtai kritikuojantis tėvynainius, purkštaujančius dėl A. Navalno.

Rusakalbis savaitraštis „Novoje vremia” sausio 22 dieną savo viršelį papuošė būtent A. Navalnu ir skambia antrašte „Tikrasis Navalnas. Viskas apie žmogų, kurio taip bijo Putinas“. Ukrainos feisbuko bendruomenėje kone iš karto atsirado keli bandymai iš to pasityčioti, esą, toks dėmesys įvykiams Rusijoje ir konkrečiai A. Navalno asmenybei byloja apie redakcijos „Mažosios Rusijos kompleksus“.

Bene geriausias visos šios istorijos su A. Navalnu pozityvas, dėl kurio vieningai sutaria visi diskusijos dalyviai, tai naujų sankcijų Rusijos Federacijai pritaikymas dėl opozicionieriaus arešto. Tik itin stipri Vakarų simpatija A. Navalnui kelia šiokių tokių abejonių. Jeigu Rusijoje per stebuklą pasikeistų valdžia, ir prie valdžios vairo stotų demokratiškas lyderis, pasaulio politikos lauktų neišvengiamas „reload“ arba perkrovimas, būtų keliamas klausimas dėl sankcijų panaikinimo, bet ar Maskva sulauks reikalavimo grąžinti Krymą, tą patį, kuris ne sumuštinis, o gal tie reikalavimai bus ne tokie kategoriški?

Prie demokrato Jelcino Rusija kariavo hibridinius karus Padniestrėje ir Abchazijoje. Ar demokratas Navalnas atsisakytų pretenzijų į Donbasą? Nobelio pasaulio taikos premijos laureatas Michailas Gorbačiovas Vakaruose karštai mylėtas, bet buvusios Sovietų Sąjungos gyventojams „Gorbis“ be kitų dalykų asocijuojasi su krauju pažymėtais įvykiais Tbilisyje, Baku ir Vilniuje. Yra rizikos, kad vardan „didesnio dialogo“ ir vėl gali būti keliamas klausimas apie Rusijos interesų zoną, kurioje dauguma rusų norėtų matyti Ukrainą.

Garsi Ukrainos tinklaraštininkė Olena Bilozerska, tarnavusi jūros pėstininkų pajėgose ir buvusi Ukrainos savanorių armijos snaiperė, savo įraše, skirtame A. Navalno sulaikymui, išreiškė poziciją, artimą didžiajai daliai patriotiškai nusiteikusios Ukrainos visuomenės: „Pirmiausia iš esmės drąsos trūkumu to vyrioko (Navalno) neapkaltinsi. Panašu, kad Putinas pasirinko laipsniškos izoliacijos nuo civilizuoto pasaulio strategiją, o A. Navalnas oficialiai pažeidė lygtinio laisvės atėmimo sąlygas, o tai reiškia, kad dabar jį galima uždaryti kalėjime ir pribaigti kokios nors kalinio, kuriam gyvenime nebėra, ko prarasti, rankomis. Antras dalykas tas, kad, panašu, Rusijoje egzistuoja grupelė įtakingų asmenų, kurie „pastatė“ ant Navalno (kažkas ar jam, ar Vakarų tarnyboms nutekino Rusijos saugumo darbuotojų, kuriems jis skambino, numerius). Kitaip tariant, „antrųjų sekretorių“, norinčių užimti pirmųjų vietas. Jie A. Navalnui galėjo žadėti, kad už jį pastovės. Aš jų vietoje juo nebūčiau pasitikėjusi. Dar nėra buvę, kad tai, ką ištvėrė A. Navalnas, išgyvenęs žmogus, sugrįžtų į Rusiją. Vyrukas labai rizikuoja. Trečias ir svarbiausias dalykas: nelinkėdama A. Navalnui mirties, tikrai nenorėčiau, kad jis atsidurtų V. Putino vietoje...“.

Prie V. Putino Rusija serga ir pasiligos dar labiau, pradės irti. Ir tik tada kils klausimas, „kam priklauso Krymas“ ir visi kiti. Todėl, kad nesubyrėjusi Rusija neatiduos nė kąsnelio to, ką susigrobė, istorija to dar nematė. Prie A. Navalno Rusija greičiausiai nežlugs.

Jis drąsus, kūrybiškas, aštraus žodžio, neužsižaidžia su smulkmenomis ir akivaizdžiai mėgaujasi savo darbo rezultatais ir veiksmingumu. Kas jam galėtų mesti iššūkį, jeigu nuoširdžiai – kas? Vakarai jį vertina kaip adekvatų asmenį, su kuriuo galima turėti reikalų. Jam virš galvos nekybo Putino režimo nusikaltimai. Jam nebus sankcijų. Na ir kaip mums susigrąžinti Krymą ir iš Donbaso išginti „rusiškąjį pasaulį?“

Ukrainoje tik mažuma prorusiškų politikų iš viso mini A. Navalną. Tik štai skandalingai pagarsėjęs tinklaraštininkas Anatolijus Šarijus sukūrė filmuką, kuriame atvirai tyčiojasi iš įvairių Ukrainos ekspertų, vertinančių Rusijos opozicionieriaus veiksmus.

Jeigu kalbėtume apie protesto akcijas Rusijoje, inicijuotas A. Navalno sulaikymo, į jas reaguojama gana santūriai: kažkas jose regi braškantį Putino režimą, kažkas pagrindą eskaluoti situaciją Donbase: esą, spręsdamas vidaus problemas Kremliaus ir vėl gali sužaisti „nedidelio laimėto karo“ korta.