„Kaip visi rusai, aš žinau, kad yra prezidentas, – neseniai interviu „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) sklandžia, nors gal kiek gramatiškai netaisyklinga rusų kalba sakė L. Cirillo. – Jis – labai geras žmogus. Mes, kaip piliečiai, visi jį labai gerbiame.“
Vis dėlto L. Cirillo nėra įprastas Rusijos pilietis.
56-erių metų italas rusišką pasą gavo V. Putino dėka. Jis buvo priimtas į nedidelį prabanga tviskančios aukštuomenės pasaulį, į siaurą V. Putino draugų ratą, – slaptą aplinką, garsėjančią klientelizmu ir giliai įsišaknijusiu įtariu požiūriu į užsieniečius. Ir jis yra, kaip skelbiama Kremliaus opozicionieriaus Aleksejaus Navalno tyrime, Rusijos prezidentui statytų rūmų projekto autorius – projekto, pelniusio jam „Putino architekto“ pravardę.
Dabar jis svajoja įgyti teisę projektuoti naują erdvų parlamento pastatą Maskvoje ir taip prisijungti prie italų architektų, kurie per daugelį šimtmečių suprojektavo garsiausias Rusijos valdžios buveines, įskaitant Maskvos ikona tapusį Kremlių ir Žiemos rūmus Sankt Peterburge.
Ir vis dėlto L. Cirillo buvo beveik nežinomas net Rusijos architektų bendruomenėje, kol prieš maždaug penkerius metus viešai paskelbtas kaip vadinamųjų „Putino rūmų“ – prabangaus dvaro, itin slaptai statomo Gelendžike, prie Juodosios jūros, – architektas.
Rusijos politinei opozicijai ši nuosavybė tapo korupcijos, išsikerojusios visoje valstybėje ir net aukščiausiuose jos sluoksniuose, begėdišku simboliu.
Daugeliui iki šiol neaišku, kokiais keliais neįtikima šio užsieniečio odisėja nuvedė jį iki sandorio projektuoti turbūt kontroversiškiausiai vertinamą Rusijos nekilnojamojo turto objektą, kaip ir iki bendradarbiavimo su artimiausios V. Putino aplinkos žmonėmis.
Pats L. Cirillo save pristato kaip kuklų žmogų, mėgstantį laikytis nuošalyje, tam tikrą posovietinį „amerikietiškos svajonės“ produktą, kai sėkmė ir nuopelnai pasiekiami vien tik sunkiai darbant.
Architektas, vilkintis baltais marškiniais atraitytomis rankovėmis ir ryšintis geltoną, raštuotą kaklaraištį, interviu RFE / RL davė savo biure Maskvoje ir atrodė linksmas bei atsipalaidavęs. Jis neatsakė į klausimus apie „Putino rūmus“, kurių bent kokias sąsajas su Rusijos prezidentu Kremlius kategoriškai neigia, tačiau patvirtina projektavęs šį dvarą.
Pasak L. Cirillo, jo sėkmingas iškilimas Rusijoje neturi jokių neprideramų asociacijų. „Nėra čia nieko keisto, – sako jis RFE / RL. – Tiesiog atvykau užsidirbti pinigų ir įgyvendinau sėkmingą verslo projektą. Ir ką – ar tai blogai?“
„Keisti laikai“
Būtent per „LUKoil“, šiuo metu antrą didžiausią Rusijos naftos bendrovę, jis įsiliejo į posovietinę Rusijos turčių klasę, pasakoja RFE / RL L. Cirillo.
Kilęs iš Brešos, įsikūrusios šiauriniame Italijos Lombardijos regione, L. Cirillo teigia diplomą įgijęs Venecijos Ca'Foscari universitete, vėliau kelerius metus keliavęs, o tada dvejus trejus metus dirbęs „arabų šalyse“.
Kaip pasakoja L. Cirillo, 1991 metais draugas iš Milano paprašė jo padėti bendraujant su klientu iš Rusijos, kuris mokėjo „tris žodžius vokiškai ir du žodžius angliškai“, bet norėjo, kad užsienietis architektas pastatytų jam dačą [vasarnamį]. L. Cirillo nusprendė priimti pasiūlymą.
Pasak L. Cirillo, šis žmogus, kurio pavardės jis nepaviešino, supažindino jį su Vagitu Alekperovu, nuo 1993 metų ėjusiu „LUKoil“ prezidento pareigas.
„Laikai buvo keisti, – sako L. Cirillo. – Pradėjau projektuoti namus. Tada per šį vyrą susipažinau su „LUKoil“. „LUKoil“ bendrovei dirbau iki 2002–2003 m. Pradėjau projektuoti V. Alekperovui ir jo pavaduotojams. Sretenskio bulvare [Maskvoje] galima pamatyti mano darbų: interjerų, biurų, taip pat vasarnamių, institucinių pastatų, butų.“
1995 metais, pasakoja L. Cirillo, jis įkūrė studiją mažame bute Naujajame Arbate, sovietinių daugiabučių apjuostoje pagrindinėje Maskvos gatvėje, vedančioje į Kremlių iš uždarų bendruomenių į vakarus nuo miesto, kur gyvena turtingi ir galingi, tokie kaip V. Putinas.
Galiausiai, pasak L. Cirillo, jis sulaukė užsakymų iš valstybinės energetikos milžinės „Gazprom“ ir „Novatek“, antro didžiausio Rusijos dujų gamintojo, kurio vienas iš savininkų šiuo metu yra artimas V. Putino sąjungininkas Genadijus Timčenka.
L. Cirillo pasakoja, kad nuo 1991 metų, kai žlungant Sovietų Sąjungai atvyko į Maskvą, jis suprojektavo ir pastatė prabangius namus ir biurus 43 Rusijos milijardieriams. „Aš visada su pasididžiavimu sakau, kad jei Rusijoje yra 120 milijardierių, tai 43 iš jų yra buvę mano klientai. Ir tuo didžiuojuosi. Tai uždaras ratas. Labai sudėtinga patekti į tokį siaurą ratą Rusijoje“, – sako jis.
L. Cirillo bendrovė neturi interneto svetainės, ir architektas tvirtina niekada nereklamavęs savo paslaugų.
Jis nusijuokia prisiminęs keletą ekscentriškesnių užsakymų, kurių yra sulaukęs iš Rusijos turtuolių per ilgus darbo šioje šalyje metus. „Esu matęs keletą išties šokiruojančių dalykų“, – sako jis ir priduria, kad kunigas neviešina to, ką išgirsta per išpažintį. „Aš taip pat“, – sako jis.
„Juk visi, gyvenantys Rusijoje, žino: turtingi žmonės nemėgsta viešumo“, – sako L. Cirillo, bet visgi pasidalija keliomis detalėmis.
Viena naftos įmonės vadovė, pasakoja jis, paprašė svetainėje įrengti baseiną, apjuostą iš vienos pusės permatomu stiklu, kad ji galėtų linksminti svečius ir maudytis nuoga, bet būtų nematoma per stiklą.
„Esu dirbęs visur – nuo Baikalo ir Uralo iki pietinių kampelių, Sočio, Gelendžiko, – sako jis. – Kad ir kur gauname mus sudominusį užsakymą, mes dirbame. Yra daugybė užsakymų ir užduočių, tačiau ne visada turime laiko juos visus įgyvendinti. Kadangi dirbame tik kokybiškai, be abejo, negalime imtis bet kokio užsakymo.“
Ir nors jo užsakymų portfelis išties įspūdingas, daugeliui iš Rusijos architektų bendruomenės L. Cirillo nėra girdėtas, RFE / RL sako keletas garsiausių jos atstovų. „Maskvos architektų rate jis visiškai nežinomas, – teigia MARCH architektūros mokyklos rektorius Jevgenijus Assas. – Apie jo egzistavimą sužinome vien iš skandalingų politinių straipsnių.“
Anot L. Cirillo, reklamos ir žinomumo stygius jam nėra problema. „Aš tikrai puikiai gyvenu, kai niekas manęs nežino, tad ar man reikia, kad žmonės mane žinotų?“ – klausia jis.
„Vargšas italas architektas“
Galimas daiktas, kad L. Cirillo pavardė taip ir būtų neatsidūrusi dėmesio centre, jei ne buvęs V. Putino bendražygis verslininkas Sergejus Kolesnikovas, – jis 2010 m. publikavo atvirą laišką tuometiniam prezidentui Dmitrijui Medvedevui apie didžiulį dvarą didingame Juodosios jūros iškyšulyje Gelendžike, jo žodžiais, pastatytą specialiai V. Putinui.
S. Kolesnikovas buvo Sankt Peterburgo merijos užsienio ryšių komiteto, kuriam tuo metu vadovavo V. Putinas, įkurtos bendrovės „Petromed“ bendraturtis. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įsteigta įmonė laimėjo ne vieną vyriausybinį sandorį dėl medicinos įrangos tiekimo sveikatos priežiūros įstaigoms.
S. Kolesnikovo teigimu, dešimtys milijonų dolerių iš šių sandorių buvo perpumpuoti ir nukreipti per Belize registruotą įmonę, kurią kontroliavo verslininkai Nikolajus Šamalovas ir Dmitrijus Gorelovas, artimi Rusijos prezidento bendražygiai.
Toji įmonė, pavadinta „Lanaval“, pervedė bent 48 mln. JAV dolerių bendrovei „Medea Investment“, Vašingtone įsikūrusiai L. Cirillo kontroliuojamai įmonei, tiekusiai statybines medžiagas „Putino rūmams“ statyti, kaip liudija pats S. Kolesnikovas ir pernai metais atlikto nuosavybės tyrimo dokumentai, su kuriais susipažino naujienų agentūra „Reuters“.
Savo pareiškime „Reuters“ L. Cirillo patvirtino, kad Rusijos įmonė jam „patikėjo darbą“ su šiuo projektu, nes jis „specializuojasi ir orientuojasi į išskirtinai aukštos kokybės nekilnojamojo turto objektų kūrimą daugelyje pasaulio šalių“, bet išsamesnės informacijos šia tema nepateikė.
Savo interviu RFE / RL jis tvirtina „neprojektavęs jų [rūmų] prezidentui“.
„Projektą kūriau klientui, kuris manęs to paprašė. Nubraižiau ir gavau už jį pinigus... Nematau nieko blogo, kai architektas užsidirba pinigų“, – sakė L. Cirillo‘as.
Rūmus Gelendžike, kaip vėliau buvo pranešta, neva įsigijo rusų magnatas Aleksandras Ponomarenka. Praėjusiais metais S. Kolesnikovas RFE / RL sakė, kad nuosavybė priklauso Kipre įsikūrusiai įmonei, kuri, savo ruožtu, priklauso bendrovei, įregistruotai Didžiosios Britanijos Mergelių salose. „Niekas tiksliai nežino, kas yra pagrindinis tų rūmų naudos gavėjas [savininkas]“, – sakė jis.
Kaip RFE / RL teigė vienas šaltinis, gerai susipažinęs su Gelendžiko projektu, L. Cirillo šis sandoris buvo pasiūlytas dėl didelės jo patirties kuriant panašius projektus tokioms įmonėms kaip „Gazprom“ ir „Stroygazconsulting“ – būtent pastaroji buvo pagrindinė bendrovė, atsakinga už nuosavybės Gelendžike projektavimą.
„Jo pasiūlytą stilių aš pavadinčiau italų palazzo, – teigė šaltinis. – Tai yra... Žiemos rūmų stilius – itališkų rūmų stilius, primenantis Sankt Peterburgo rūmus ir šiek tiek caro rūmus Peterhofe. Nieko keista, kad rangovams jis labai patiko, todėl jam buvo suteikta galimybė suprojektuoti rūmus Gelendžike.“
Minėtas šaltinis taip pat atkreipė dėmesį į Gelendžiko rūmų ir Žiemos rūmų – puošnios imperinės eros Rusijos carų rezidencijos Sankt Peterburge – vartų panašumus.
„Man patinka jūra“
Nors architektas ir vengia klausimų apie rūmus prie Juodosios jūros, savo žodžiais netiesiogiai patvirtina kai kuriuos šaltinio teiginius, įskaitant tai, kad prieš septynerius ar aštuonerius metus tikrai dirbo „Stroygazconsulting“.
Jis taip pat patvirtino spėjimus, kuriuos pirmasis paviešino opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, kad jam priklauso nekilnojamojo turto objektas netoliese Gelendžiko miesto. L. Cirillo teigia, kad įsigijo teisę nuomotis žemę iš Viktoro Zolotovo, trylika metų dirbusio V. Putino apsaugos vadovu, o vėliau 2013 metais tapusiu vidaus reikalų ministerijos pajėgų vadu, sūnaus Romano Zolotovo.
„Pats pastačiau, o tada įsigijau. Nieko ypatingo ar juo labiau slapto. Turiu tokią teisę. Namas geras: 800 kvadratų prie jūros. Manau, kad žmogus, 23 metus dirbęs Rusijos labui, turi teisę savo šeimai pastatyti padorų namą. Man patinka jūra. Globoju jaunųjų jūrininkų mokyklą. Padedu jaunimui iš viso Krasnodaro“, – pasakoja L. Cirillo.
Kaip teigia opozicionierius A. Navalnas, L. Cirillo kaimynė Gelendžike – Tatjana Kuznecova, Olego Kuznecovo žmona. Rusijos tiriamosios žurnalistikos profesionalai paviešino dokumentų, įrodančių, kad O. Kuznecovas buvo susijęs su statybomis „Putino dvaro“ objekte, nes tuo metu tarnavo Kremliaus federalinėje apsaugos tarnyboje.
Rusijos ir Vakarų žiniasklaida skelbė dalį telefoninių pokalbių išrašų, kurių pagrindiniai veikėjai – L. Cirillo, O. Kuznecovas, Gorelovas (buvęs stambus „Bank Rossiya“, kurį JAV Iždo departamentas yra pavadinęs „asmeniniu Rusijos valdžios įtakingiausiųjų banku“, akcininkas) ir vienas iš vasarnamių kooperatyvo su V. Putinu steigėjų Šamalovas, kuriam dėl Rusijos kišimosi į Ukrainos vidaus reikalus Europos Sąjunga pritaikė sankcijų. Visi jie telefonu kalbėjosi ne apie ką kita, o būtent apie dvarą Gelendžike.
Įraše vyras, kaip įtariama, minimasis architektas, pašnekovų vadinamas „Lanfranco“. Vieną akimirką jis pasiteirauja, ar nekils problemų „atsiskaitant su amerikiečių bendrove juodais pinigais“, nors taip ir lieka neaišku, ką jis turėjo omenyje, sakydamas „juodi pinigai“, teigia „Reuters“ žurnalistai, susipažinę su įrašu.
Pokalbių išraše, kurį skelbia opozicijai prielankus Rusijos žurnalas „The New Times“, L. Cirillo save vadina „vargšu“ – tai epitetas, kurį naudoja paties susigalvotoje pravardėje.
L. Cirillo turimas itališkas diplomas teisiškai Rusijoje negalioja, tad oficialiai jis negali tvirtinti savo architektūrinių projektų. Kai tik pradėjo karjerą Rusijoje, L. Cirillo ėmė prie savo pavardės prirašyti ir inicialus BIA. Architekto teigimu, nemažai žmonių tai palaikė jo aristokratiškos kilmės įrodymu, nors vėliau pats prisipažino (labiausiai dėl smagumo), jog šios trys raidės – rusiškas akronimas, reiškiantis „vargšas italas architektas“.
Laiškai Kremliui
Tik L. Cirillo tikrai neskursta. Sako, kad jam iš viso nebereikia dirbti, tačiau daro tai ir toliau, pirmiausia dėl savo darbuotojų. Architekto teigimu, šiuo metu jis turi 200 darbuotojų bei 600 samdomų specialistų, taip pat architektų, dirbančių jo bendrovės „Stroigazkomplekt“ statybų srityje.
Visai netoliese Kremliaus esantis trijų aukštų plytų pastatas prestižiniame gyvenamajam Maskvos rajone, kur veikia L. Cirillo studija, tikrai negalėtų būti pavadintas ekstravagantišku, greičiau jau priešingai. Perėję apsaugą ir pakilę mediniais laiptais, patektume į architekto kabinetą. Šalia jo – asmeninė nedidukė sporto salė, kur jis kiekvieną mielą dieną treniruojasi. Palaikyti formą reikalauja mėgstamas hobis – greitasis būriavimas.
Pasakodamas apie sienas puošiančius religinius paveikslus, L. Cirillo prisipažįsta esąs katalikas, tačiau labai vertinantis ir gerbiantis Rusijos ortodoksų bažnyčią.
Antrame pastato aukšte keli jauni architektai palinkę prie kompiuterių ir moderniausių architektūrinių simuliacijų. Tiek pagrindinę patalpą, tiek koridorių puošia iškabinėti brėžiniai, o viso biuro epicentre – naujo Rusijos parlamento komplekso vizija.
Šią vasarą „Stroigazkomplekt“ buvo pasiekusi paskutinį etapą konkurse, paskelbtame naujam parlamento kompleksui Maskvoje pastatyti. Jame įsikurtų abu Rusijos parlamento rūmai – tiek Valstybės Dūma, tiek Federacijos Taryba. Preliminari statybų kaina – 1,5 mlrd. dolerių. L. Cirillo vizija – didingas pastatas su klasikiniais portikais, kolonomis ir atrijumi.
„Valstybės Dūma – tai svajonė“, – teigia L. Cirillo.
Nominacijos procesas liepą sustabdytas, o naujas viešasis konkursas bus paskelbtas vėliau. Pirminis viešasis konkursas dėl skaidrumo trūkumo sulaukė tiek architektų, tiek aktyvistų kritikos strėlių.
„Man tai atrodo labai uždaras ir pusiau neteisėtas reikalas, apie kurį žino tik pati Valstybės Dūma ir dar kelios valstybinės struktūros“, – komentuoja architektūros mokyklos rektorius Jevgenijus Assas.
L. Cirillo parlamento komplekso projektą regi kaip puikią galimybę įprasminti savo vardą Rusijos architektūros istorijoje kartu su kitais garsiais italais. „Fiorovanti pastatė Kremlių, Rastrelli pastatė Žiemos rūmus ir t. t. Žinoma, svajoju tęsti istorinės itališkos kultūros tradicijas, kurioms pagrindą padėjo kiti mano tėvynainiai architektai. Manau, kad tai – kiekvieno architekto svajonė“, – teigia L. Cirillo.
Jo teigimu, jis nusprendė bandyti laimę laimėti parlamento projektą perskaitęs apie tai „viename žurnale“, tad nedelsdamas nusiuntė laišką prezidento administracijai.
„Jie man atsiuntė informacijos apie viešąjį konkursą“, – RFE / RL pasakoja architektas.
Laiškų Rusijos valdžios įtakingiausiems praktika L. Cirillo atveju praeityje pasiteisino ne kartą.
2014 metų rugpjūčio 16 dienos dekrete, kuris buvo paskelbtas ir oficialioje valdžios svetainėje internete, V. Putinas L. Cirillo suteikė Rusijos pilietybę. Architektas sakė, kad daug kartų rašęs Federalinei migracijos tarnybai, Kremliui ir prašė suteikti Rusijos pilietybę, tačiau bergždžiai, tad buvo jau praradęs viltį.
„Kreipiausi į Rusijos prezidento administraciją, pasakojau, kad svajoju čia gyventi. Turiu čia namus, pinigų, nenoriu būti laikinai padirbti atvykusiu užsieniečiu. Visa širdimi myliu šią šalį. Manau, kad Rusija yra puiki šalis, turinti puikių ateities perspektyvų“, – sako L. Cirillo.
