S. Žaparovo kelias nuo kalėjimo iki pirmaujančio kandidato prezidentus yra dramatiškų politinės sėkmės pokyčių pavyzdys šioje Centrinės Azijos šalyje, kuri yra labiau nenuspėjama ir pliuralistinė nei autoritarinės kaimynės.
Spalio 15-ąją Kirgizijos prezidentas Soronbajus Žejenbekovas paskelbė atsistatydinantis, kad šalyje būtų išvengta kraujo praliejimo, šią Centrinės Azijos valstybę apėmus chaosui po spalio 4-ąją įvykusių ginčijamų parlamento rinkimų, kurių rezultatai buvo anuliuoti dėl numanomų klastojimų.
Per tuos neramumus protestuotojai išlaisvino buvusį įstatymų leidėją, įkalintą 2018 metais dėl kaltinimų įkaito pagrobimu. Vėliau nacionalistinių pažiūrų politikas tapo šalies ministru pirmininku, o atsistatydinus S. Žejenbekovui – perėmė jo įgaliojimus.
Tačiau 52-ejų S. Žaparovo kritikai baiminasi, kad jo pergalė sekmadienio rinkimuose Kirgiziją gali nukreipti link autoritarinės valdžios, dominuojančios posovietiniame Centrinės Azijos regione.
Rinkimų apylinkės atsidarė 8 val. vietos (4 val. Lietuvos) laiku, tvyrant šaltiems orams.
Pirmųjų rezultatų tikimasi sulaukti iškart po to, kai 20 val. vietos (16 val. Lietuvos) laiku užsidarys balsavimo apylinkės.
Sostinėje Biškeke daugelis rinkėjų teigė ketinantys atiduoti savo balsus už S. Žaparovą.
„Jis pažadėjo padidinti algas, pensijas“, – kalbėjo 69 metų Vera Pavlova, kuri pripažino, kad beveik nieko nežino apie kitus kandidatus į prezidentus.
„Niekur nemačiau jų plakatų. Tik Žaparovo“, – teigė ji.
Be to, kirgizai sekmadienį renkasi tarp parlamentinės ir prezidentinės valdymo formų, o S. Žaparovas remia didesnes galias postui, kurio siekia.