Per tą katastrofą, laikomą viena didžiausių XX amžiaus nelaimių jūroje, žuvo 852 žmonės.
Švedijos nelaimingų atsitikimų tyrimų tarnyba pateikė prašymą pakartotinai ištirti nuolaužas ant Baltijos jūros dugno, pasirodžius dokumentiniam filmui, kuriame pateikiama įrodymų, jog laivo korpuse yra anksčiau nepastebėta skylė.
1997 metais tyrėjai priėjo išvadą, kad nelaimė įvyko į korpusą banguotoje jūroje atsitrenkus atitrūkusiam priekiniam kelto skydeliui ir automobiliams skirtą denį užliejus vandeniui.
Aukų ir gyvų išlikusių žmonių artimieji daugiau nei du dešimtmečius kovojo dėl išsamesnio tyrimo, o kai kurie iš jų tvirtina, kad atitrūkus skydeliui laivas nebūtų skendęs taip greitai.
Laivas, plaukęs iš Talino į Stokholmą, ankstyvą 1994 metų rugsėjo 28 dienos rytą nuskendo vos per valandą, o gyvi liko tik 137 žmonės.
Tai buvo didžiausia taikos meto jūrų tragedija Europos vandenyse, taip pat antroji pagal aukų skaičių tragedija, susijusi su europietišku laivu, po lainerio „Titanic“ nuskendimo nuskendimo Šiaurės Atlante 1932 metais.
„Kapo ramybė“
Priėmus sprendimą neiškelti nuskendusio laivo ar lavonų į paviršių, Švedijos, Estijos ir Suomijos vyriausybės 1995 metais pasirašė susitarimą, kuriuo sutiko priskirti nuolaužas amžinojo poilsio vietai ir uždrausti piliečiams drumsti aukų ramybę nardymu.
„Neplanuojame panaikinti kapo ramybę saugojančio įstatymo, tačiau išnagrinėsime, kaip įstatymą reikia pritaikyti tyrimams, kuriuos nori atlikti nelaimingų atsitikimų tyrimo institucija“, – per spaudos konferenciją sakė švedų vidaus reikalų ministras Mikaelis Dambergas.
Rugsėjį išleistame dokumentiniame filme rodoma povandeninio aparato filmuota medžiaga, kurioje matyti lig tol nepastebėta keturių metrų skersmens skylė laivo korpuse.
Vėliau du filmo kūrėjai buvo apkaltinti mirusiųjų ramybės drumstimu ir gali sulaukti iki dvejų metų laisvės atėmimo bausmės, tačiau jų radiniai paskatino raginimus pradėti naują tyrimą.
Ekspertai filmo kūrėjams sakė, kad pralaužą galėjo sukelti tik didžiulė išorinė jėga, todėl kilo daug klausimų, kas iš tikrųjų įvyko tą naktį.
„Tikiu, kad tiesa yra kitokia negu tai, kas iki šiol buvo sakoma žmonėms“, – programai sakė po katastrofos gyvas išlikęs Carlas Ericas Reintammas.
Kiti išsigelbėję keleiviai pasakojo, kad girdėjo garsų trenksmą, C. E. Reintammas pareiškė matęs vandenyje šalia kelto didelį baltą objektą. Pasak filme interviu duodančių ekspertų, į tokius parodymus lig šiol nebuvo atsižvelgta.
Švedijos, Suomijos ir Estijos nelaimių tyrimo tarnybos inicijavo išankstinį tyrimą, siekdamos nustatyti, ar 1997 metais paskelbtos ataskaitos išvadas reikėtų iš naujo įvertinti.
Šios institucijos kartu paprašė pakeisti įstatymus, kad būtų galima nardymo aparatais apžiūrėti nuolaužas, nors ir tiesiogiai neužsiminė apie tokių veiksmų būtinybę.
Daugybė teorijų
M. Dambergas penktadienį pareiškė, kad bus pradėtas darbas prie įstatymų pataisų ir kad Stokholmas „tęs dialogą“ su Talinu ir Helsinkiu.
Pasak Švedijos nelaimingų atsitikimų tyrimo tarnybos vadovo Johno Ahlberko, naujausi preliminarūs įvertinimai šiuo metu jokiu būdu neverčia kvestionuoti oficialios įvykių versijos.
„Šio tyrimo tikslas bus kuo daugiau ištyrinėti, kad būtų galima nustatyti korpuso skylių atsiradimo priežastis“, – pažymėjo jis penktadienį.
Lig šiol paveiktos šalys, įskaitant Estiją, Švediją ir Suomiją, labai nenorėjo iš naujo nagrinėti nelaimės priežasčių.
Šioms valstybėms nenorint inicijuoti naujo tyrimo, daugelį metų sklido ne viena teorija apie nuskendimo priežastis, tačiau nė viena iš jų dar nėra įrodyta.
Spėliojama, kad galėjo įvykti susidūrimas su kitu laivu (kariniu ar povandeniniu), taip pat kad prie tragedijos prisidėjo organizuoto nusikalstamumo grupuotės, arba kad laive nugriaudėjo sprogimas.