Po kelių mėnesių ir itin aštrių publikacijų į jo butą įsiveržė ginkluoti vyrai su pigiomis odinėmis striukėmis. Tąsyk neišsivežė, bet paskui namuose vyras rado paslėptų mikrofonų, o vėliau buvo iškviestas duoti parodymų į garsųjį kalėjimą. Tai buvo tikras psichologinis karas prieš įkyrų žurnalistą, tačiau kartu režimas pateikė daugybę įdomios medžiagos būsimiems tyrimams vykdyti.
Ne vieną darbą apie nusikalstamą Kremliaus režimą parašęs autorius neseniai išleido dar vieną knygą. „The Shadow State“ atskleidžia naują pavojingą reiškinį – efektyvų korupcijos eksportą į Vakarus, kur purvinų pinigų srautą mielai priglaudžia gilios ciniškų politikų kišenės.
Su L. Hardingu kalbėjomės apie Putino taktiką, jo tarnybų įtaką Vakarų visuomenės susiskaldymui bei efektyvias pasipriešinimo priemones, kurios jau duoda apčiuopiamų rezultatų.
Kodėl savo knygai parinkote tokį pavadinimą? Anglų kalba jis gali skambėti keliomis prasmėmis.
Pradėjus dirbti Rusijoje mane pribloškė valdžios ir visuomenės santykis. Tai, kaip valstybė save išreiškia piliečių atžvilgiu. 2011 metais parašiau knygą „Mafijos valstybė“, o vėliau – ir kitas, kuriose nagrinėjau panašius reiškinius. Didžiausio atgarsio ir pasisekimo sulaukė „Collusion“ („Suokalbis“), ji 2017 metais tapo tarptautiniu bestseleriu. Ten rašau, kaip Rusijos spec. tarnybos padėjo Donaldui Trumpui laimėti JAV prezidento rinkimus.
Vėliau nutariau neberašyti knygų ta tematika. Tačiau tai, kas staiga ėmė dėtis tarptautinėje arenoje, aktyvėjant Kremliaus šnipų veiklai, privertė persigalvoti. Turėjau sukaupęs nemažai medžiagos apie tai, kas vyksta įvairiose Europos vietose ir kaip su tuo susijusi Rusijos valdžia. 2018-ųjų vasarą Helsinkyje įvyko istorinis Trumpo ir Putino susitikimas. Neperdedu – tai buvo vienas labiausiai pribloškiančių šio amžiaus geopolitinių epizodų. JAV prezidentas sutiko aukštai iškilusį KGB agentą ir jį pašlovino.
Naujausia mano knyga – tai tamsi ir net siurrealistinė istorija, kai kur persmelkta niūraus humoro. Todėl „Shadow State“ – tarsi du viename. Viena vertus, tai šnipų ir buvusių šnipų režimas, kuris dabar valdo Rusiją. Tas jūsų artimas kaimynas – vienas didžiausių galvos skausmo šaltinių.
Kita pavadinimo reikšmė – bet kokia kita šalis, įskaitant Vakarų demokratijas. Ten, kur valdžios biurokratinis aparatas ima veikti ne visuomenės naudai, bet savo interesams. Kai demokratija persismelkia šešėlinės valstybės požymiais. Ryškus pavyzdys – Jungtinės Valstijos, jos tolokai pažengė tuo keliu per ketverius pastaruosius metus. Panašių tendencijų matau ir savo šalyje.
Tai istorija apie purvo potvynį iš Rusijos į Vakarus. Pasakoju, kaip nešvarūs pinigai ir korumpuota politika skverbiasi į kitas šalis. Pavadinimas išties gali būti skaitomas dvejopai, bet tai esmės nekeičia. Tai – XXI amžiaus kleptokratijos analizė. Daugybė buvusių valstybės tarnautojų ir politikų Vakaruose yra pasirengę parsiduoti korumpuotoms užsienio struktūroms. Tai yra didžiulė problema. Ir grėsmė.
Perskaitę šią knygą žmonės gali susidaryti įspūdį, kad Putinas kažkokiais būdais galbūt turi galimybę kontroliuoti Donaldą Trumpą ir Borisą Johnsoną. Jūs irgi taip manote?
To savo knygoje neteigiu. Nereikia įsivaizduoti Putino, tūnančio po kiekvienu akmeniu. Arba regėti jį kaip kažkokį piktą genijų, iš urvo tampantį virvutes Vilniuje, Vašingtone ar Londone. Jis – klasikinis KGB išugdytas oportunistas, kuris nuolat bando įvairias strategijas. Kai kurios jų ganėtinai senos, kitos – atnaujintos, nusikopijuotos, sulopytos. Jis stebi, kurios nepasiteisina, o kurios veikia ir duoda rezultatų. Daug jų žlugo, tačiau 2016 metų JAV prezidento rinkimai jam buvo neabejotina sėkmė. Kibernetinių įsilaužimų, nutekinimų ir kitų manipuliacijų taktika, trolių fabrikas Sankt Peterburge – visa tai labai prisidėjo prie galutinio rezultato.
Jei prisimintume Šaltojo karo praktikas, KGB agentai tada daugiausia jėgų ir laiko skyrė medžiodami karines ir technologines Vakarų paslaptis. Raketos, branduolinė ginkluotė, pasiklausymo įranga ir panašiai. Tačiau šiame amžiuje jie jau veikia kitaip. Esminis taikinys – politinė Vakarų demokratijų infrastruktūra, jos minkštoji papilvė. Jie – demokratiški, skaidrūs, todėl atviri įvairiems poveikiams. Kodėl nepamėginus šiek tiek pažaisti su tų naivuolių sąmone ir pasąmone?
Priemonės kitos, bet tikslas – senas. Parklupdyti Vakarus, kuriuos Putinas suvokia kaip amžiną Rusijos priešą. Tiesa, dabar tai galima daryti daug efektyviau, nes naujos technologijos atvėrė neapsakomas galimybes dezinformacijos sklaidai. Kremliui labai palankus ir tam tikras, kartais net nesuvokiamas Vakarų politikų naivumas vertinant naujuosius rusus. Kaip jie gerai kalba angliškai! Kokie jie šarmingi, apsiskaitę ir kultūringi. Kartu visiškai ignoruojant faktą, kad nuo tų „šauniųjų“ rusų atvežtų pinigų driekiasi nematomos gijos.
Ar jie supranta, kokie yra Putino planai Vakarų šalių ir visuomenių atžvilgiu?
Ne visi. Ir ne visada. Putinas visų pirma siekia formalaus Sovietų Sąjungos atkūrimo. Tai jau seniai žinomas faktas. Dabar, kai nelieka Trumpo, bent jau Baltijos šalims kurį laiką nereikia baimintis karinės intervencijos ir marionetinių vyriausybių. Tačiau kartu vyksta nuolatinis ir nuoseklus jūsų politinės sistemos išplovimo ir silpninimo procesas. Perkant visus, kuriuos tik galima vienaip ar kitaip nupirkti, palaikant ekstremalių pažiūrų grupuotes, žaidžiant tautinių mažumų korta. Bet koks neaiškumas ir sumaištis yra jiems labai naudingi reiškiniai.
Geopolitinis jo tikslas irgi aiškus – atkurti stiprios įtakos zoną Rytų Europoje. Savo kiemu jie laiko ne tik Ukrainą ir Baltijos šalis, bet su tam tikromis išlygomis – ir Lenkiją, Vengriją, Čekiją, Slovakiją, Vakarų Balkanus, Graikiją, Kiprą. Tai – šalys, kuriose daroma įtaka politiniams procesams ir keliama grėsmė jų nacionaliniam saugumui. O joms veikiant ne taip, kaip tikėtasi, daromas spaudimas – įvairiomis formomis. Kova su Vakarais yra jų doktrinos ašis, todėl siųsti žudikus į kitų šalių sostines jiems – visiškai suprantama ir pateisinama priemonė.
O kaip šios doktrinos šviesoje atrodo 2020 metų JAV prezidento rinkimų rezultatai? Panašu, kad tas paleistas nuo kalno sniego kamuolys lekia žemyn jau be pašalinių įsikišimo?
Geras palyginimas. Kamuolys išties lekia žemyn – tikrai be rusų pagalbos. Tačiau Putinui pavyko už Atlanto nuveikti kai ką reikšmingo – išnaudoti jau esamas problemas jas išpučiant ir skaldant visuomenę, kad pasiektų savo tikslų. Tai galima apibūdinti ne tik sniego, bet ir ugnies metafora. Kai kas nors seniai rusena: dėl rasinės nelygybės ar visuomenės nuotaikų po to, kai juodaodis tapo prezidentu. Galbūt – griežtų taupymo priemonių po ekonominės krizės, nedarbo, skurdo, nusivylimo. Tereikia šen ir ten užpilti žibalo, kad viskas degtų dar smarkiau. Tam ir kuriami trolių fabrikai, kuriuose rusai apsimetinėja amerikiečiais ir kiršina juos per interneto kanalus. Nuo Hillary Clinton sąmokslo teorijos židinių iki „Black Lives Matter“ melagingų paskyrų.
Tikslas – sugriauti šiuolaikinius kertinius Vakarų ramsčius, padaryti racionalią politiką neįmanomu dalyku. Sukurti nuolatinio konflikto situaciją, kai ekstremaliai priešingų pažiūrų žmonės be atodairos su įniršiu kovoja su kitaip manančiais saviškiais. Kol visa tai vyksta, Rusija gali ramiai ir netrukdoma įgyvendinti savo darbotvarkę: jūsų kaimynystėje, Ukrainoje, kur nors Sirijoje ar centrinėje Afrikoje.
Niūrokas paveikslas. Bet ką tuomet veikia vakariečių kontržvalgyba ir kitos milijardus mokesčių mokėtojams kasmet kainuojančios nacionalinio saugumo struktūros?
Kalbant apie mano šalies struktūras, jos iš tiesų beveik viską pramiegojo, įskaitant ir į „Brexit“ atvedusius procesus. Vyko galingos socialinės kampanijos abipus Atlanto. Ten į valdžią stūmė Trumpą, čia – britus iš ES, kartu žaidžiant prieš imigrantus nukreiptomis emocijomis. Su tais aktyvistais tiesiogiai ir nuolat bendraudavo Rusijos ambasadorius. Jiems niekas netrukdė.
Ten vyko klasikinis Kremliaus scenarijus siekiant labai aiškaus tikslo – susilpninti esminį varžovą ir priešininką, Europos Sąjungą. Kartu susilpninant ir Džeimso Bondo tėvynę su visais MI6 žvalgais, kad ir ką jie veiktų. Gali būti, kad ateityje jiems pavyks ir labai panašus žaidimas su škotais, kurie taip pat atskils. Skaldyk ir valdyk. Klasika.
Galbūt šiam daug metų trukusiam Vakarų spec. tarnybų letargui turėjo įtakos vadinamasis karas prieš terorizmą?
Būtent. Vakarai ilgai kovojo su islamo grėsmėmis. Rašiau apie tuos karus – dirbau korespondentu Bagdade, Kabule, Mosule, Basroje. Tuo metu Vakaruose vyravo naivus noras patikėti, kad atsiradus bendram priešui Rusija pamažu tampa tikra sąjungininke, tokia pusiau demokratine valstybe. O Rusija turėjo visai priešingų tikslų ir jų nuosekliai siekė, tik tuo patikėti Vakaruose labai ilgai niekas nenorėjo.
Rusiją gaubia vis tirštesnės sutemos, tačiau Londonas tai suprato tik po A. Litvinenkos nužudymo 2006 metais, o Berlynui prireikė dar 14 metų ir A. Navalno nuodijimo. JAV ir dalis ES tik po agresijos Ukrainoje praregėjo: Rusija yra revizionistinė, agresyvi ir pavojinga valstybė.
Šiemet dažnai girdime apie demaskuotus ir iš įvairių šalių išspirtus rusų šnipus. Situacija keičiasi?
Kažkiek. Vasarą buvo parengtas britų parlamento tyrimas, kurį B. Johnsonas norėjo užgniaužti. Ten rašoma, kad nei MI5, nei MI6 neskyrė adekvataus dėmesio rusų įtakai „Brexit“ referendumo procesams.
Rusų pinigai srūva tokiomis upėmis, kad šalies sostinė jau pravardžiuojama Londongradu. Elitas – lordai, advokatai, nekilnojamojo turto magnatai – semia tuos pinigus ramiu veidu. Vyriausybė nenori apie tai kalbėti, jie užsiėmę skyrybomis su Briuseliu. Iš Sibiro atkeliavęs KGB karininko sūnus J. Lebedevas nusipirko lordo titulą – to dar nėra buvę karalystės istorijoje. Įsivaizduojate? Putino rėmėjas, gyvenantis Maskvoje, – Didžiosios Britanijos lordas. Esame liudininkai tiesiog neįtikėtino proceso, kurį kursto kai kurių mūsų politikų trumparegiškumas ir godumas.
Putinas įsitikinęs, kad kiekvienas politikas turi savo kainą. Nes taip yra Rusijoje. Vieniems reikia pinigų, kitiems – moterų ar vyrų, pilių. Dėl visko su visais galima susitarti. Šis ciniškas požiūris dabar eksportuojamas į Vakarus, kur susiranda vis naujų priėmėjų. Austrijos, Italijos, Vokietijos politikai – supančioti Kremliaus pinigais. Tai yra labai keista ir pavojinga.
Londongradas išties skamba keistai. Kokie kiti rusų operacijų centrai veikia Europoje?
Budapeštas, kur veikia draugiška Maskvai V. Orbano vyriausybė. Viena – tradicinis šnipų centras nuo Šaltojo karo laikų. Tereikia pažvelgti į rusų ambasadą ant kalvos – ji primena miestelį.
O Londone gyvena labai daug rusų, daugybė jų yra padorūs žmonės, turiu tarp jų nemažai draugų. Jų opozicija irgi Londone. Čia lengva daryti verslą, įtaisyti vaikus į gerą mokyklą, nupirkti butą meilužei. Paimti pinigus, sukauptus Rusijoje, pervežti čia ir gyventi naudojantis puikia verslo aplinka, puikia teisine sistema ir kitais socialiniais privalumais.
Kaip jums atrodo Baltijos šalių pasiekimai ir perspektyvos?
Tai – sėkmės istorijos. Niekam kitam iš buvusios SSRS nepavyko to padaryti. Tačiau jos – vis dar pažeidžiamos. Priklausomos nuo Rusijos įtakos. Ne sykį lankiausi Lietuvoje, pripažįstu jūsų pasiekimus. Vis dėlto jūs esate jų pašonėje, todėl daroma įtaka – didžiulė.
Jeigu Trumpą būtų perrinkę antrai kadencijai, jūs būtumėte turėję dėl ko paprakaituoti. Jo nuostatos Baltijos šalių atžvilgiu Rusijos teritorinės agresijos atveju buvo labai miglotos. Tiesą sakant, jis net nebūtų radęs šitų šalių žemėlapyje.
Gal teko girdėti apie mūsų elfus, kurie kovoja su rusų troliais? Kokie dar priešnuodžiai padeda priešintis toksiškai Kremliaus invazijai į žmonių protus?
Žinoma, kad girdėjau. Ir labai tikiuosi pamatyti vaizdo žaidimą, kur elfai triuškina trolių armijas. Faktus tikrinančios ir klastotes demaskuojančios organizacijos, tokios kaip „Bellingcat“, yra vienas efektyvesnių būdų. Tai – šviesos spinduliai tamsiais laikais. Supraskite: faktai – vis dar svarbūs, tiesą įmanoma išsiaiškinti. Ir pareikalauti atsakomybės. Žmonėms reikia padėti įžvelgti skirtumą tarp melo ir tiesos.
Yra dvi paralelinės srovės. Viena – dezinformacijos ir propagandos srautas, kuriame plūduriuoja ir visi šiaip sutrikę žmonės, tikintys plokščia žeme ir šėtono tarnų sąmokslais. Kita – patikrintos, tikros informacijos šaltiniai, gyvybiškai svarbūs norint išsaugoti demokratijas.
Turime nemažai ginklų, tačiau iki šiol nesuvokiame vieno galingiausių. Tai – humoras. Gebėjimas juoktis. Matote, FSB karininkai niekada nesijuokia – panašiai kaip Putinas ar Trumpas. Jie neturi humoro jausmo ir net nesišypso. Todėl juoktis iš jų yra labai sveika ir naudinga. Tai juos siutina, verčia daryti klaidų.
Internete yra daugybė puikių pavyzdžių, išjuokiančių tuos įsitempusius FSB smogikus, vaizduojančius turistus Solsberyje, ir panašiai. Nepaisant jų grėsmingos išvaizdos už tariamo patriotizmo slypi bailiai. Jie žino, kad valdžioje yra neteisėtai ir labai bijo ją prarasti. Jie žino, kad visi turtai – prisivogti. Supranta, kad viskas pagrįsta melu.
Tai – korumpuotas klanas, kuris laikosi tik dėl savo pačių sukurtų struktūrų. Todėl jie darys viską, kad nepasikartotų tai, kas nutiko Baltijos šalyse. Jie bijo revoliucijos, kuri juos vis tiek kada nors nušluos.