Koks paradoksas! A. Hirsi Ali yra juodaodė moterų teisių gynėja, Somalyje ji pati buvo tapusi patriarchalinės visuomenės auka, tačiau JAV kairieji ir feministiniai elitai jos vis viena nemėgsta. Kodėl? – klausia publicistas ir filosofas René Scheu, pradėdamas pokalbį su A. Hirsi Ali šveicarų dienraštyje „Neue Züricher Zeitung“ (NZZ).

Pašnekovės manymu, kairiuosius privilegijuotus sluoksnius „tiesiog siutina“ tai, kad ji nesiduoda įtraukiama į jų žaidimą.

„Labai paprasta: aš atsisakau būti auka, kokia jie norėtų mane matyti. Jei vaidinčiau auką, galėčiau gauti, ko tik panorėjusi. Nes akademiniai amerikiečų sluoksniai tiesiog pamišę dėl rasizmo ir vergovės temų. Tačiau kai jiems primenu, kad ir vergovė turėjo savo tiekėjus, jie apsimeta negirdintys ir pereina prie kitos temos. Ten, iš kur esu kilusi, visi žino: ir afrikiečiai paverginėjo afrikiečius“, tai „nėra Vakarų ypatingumas. O štai gyvenimas laisvėje išties yra toks vakarietiškas ypatingumas“, – aiškino A. Hirsi Ali.

Juodina savąją kultūrą pagal vulgaraus marksizmo schemą


Politologės įsitikinimu, Vakarų kultūra turi esminį pranašumą: ji, kaip jokia kita kultūra, „sukūrė socialinį atvirumą, politinę laisvę, technines inovacijas ir ekonominę gerovę“. Išskirtinių, vertingų dalykų yra sukūrusios ir kitos kultūros, „tačiau Vakarų kultūros laisvė yra neįkainojamos vertės visiems žmonėms. Tai sakau aš, gimimo somalietė. Ir kairiųjų liberalų elitui tokios kalbos nepatinka.“

Moterį tiesiog glumina tai, kad tie patys kairieji liberalai, kurie skelbiasi atstovaujantys juodųjų migrančių, tokių kaip ji, interesams, vaizduoja Vakarų kultūrą pagal „vulgaraus marksizmo schemą“ – kaip priespaudos sistemą: „Yra tik prispaudėjai ir prispaustieji, taigi – galios santykiai. Tačiau, kitaip nei marksizme, vietą priespaudos hierarchijoje lemia ne socialinė padėtis, o priklausymas kokiai nors grupei. Tarp šių grupių nevyksta komunikacija, tarp jų neįmanomas susitaikymas, galima tik kova, kurioje leistinos visos priemonės. Pavadinti tai mąstymo stereotipais būtų per maža, tai jau seniai tapo tikėjimo doktrina.“

Žmogui, atvykusiam iš „tikros neteisinės valstybės“, kur gyventojai sistemingai engiami, tokia vakariečių saviplaka atrodo tiesiog absurdiškai, – prisipažįsta A. Hirsi Ali. Tačiau jei toks žmogus pasako jiems, kad „jie klysta, kritikuodami savo pačių kultūrą ir idealizuodami svetimas kultūras, na, tuomet jie turi dvi galimybes: arba pergalvoti savo poziciją, arba apšmeižti žmogų, kalbantį tokius „papiktinančius“ dalykus. Paprastai jie renkasi pastarąjį variantą, kognityvinį disonansą paversdami nuolatine būsena“, – analizuoja politologė.

Ayaan Hirsi Ali
Foto: Scanpix

Elitai nesipriešina „tai nesąmonei“ – iš oportunizmo


Amerikietę kalbinusio šveicaro R. Scheu pastebėjimu, pastaruoju metu Vakarų visuomenėse ima įsigalėti tribalistinis mąstymas, kai diskusijose svarbu nebe tai, kas sakoma, o tai, kas sako. O sakančiojo tapatybė apibrėžiama vien jo priklausymu kokiai nors grupei.

„Mano, kaip balto, heteroseksualaus vyro, kortos dabar išties prastos – esu tapęs naujuoju blogio įsikūnijimu par excellence“, – patebi 46-erių filosofas.

„Kiekviename baltajame vyre glūdi prispaudėjas, nusikaltėlis, patriarchas, – toks yra hiperradikalus kairysis pasakojimas, jau senokai įsitvirtinęs JAV ir vis labiau plintantis Europoje“, – pritarė pašnekovė.

Baltasis vyras, pasak jos, tiesiog demonizuojamas: kad ir ką jis besakytų ar bedarytų, pagal kairįjį naratyvą jis siekia tik vieno – visomis priemonėmis užmaskuoti, pateisinti ir išlaikyti savo valdžią bei privilegijas. „Man išties keista: kodėl tiek daug žmonių ramiai priima tą nesąmonę? Kodėl nesipriešinama tam?“ – svarstė A. Hirsi Ali.

Jos manymu, dėl to kaltas elitų oportunizmas. Visi, tiek kultūros, tiek ekonominiai, tiek ir politiniai elitai jau seniai žaidžia tą žaidimą: „vieni jų jaučiasi kalti, nes jie turi pinigų, išsilavinimą ar valdžią. Kiti kalti nesijaučia, tačiau vengia tai rodyti, jie nori ir toliau ramiai gyventi ir rūpintis savo nuosavybe. Esama ir tokių, kurie bijo dešiniųjų radikalų ir iš principo sutinka su viskuo, kas sklinda iš kairiojo kampo. Todėl elitai tik stebi, kas vyksta, susitaiko su ta naująja doktrina ar netgi ją palaiko – dėl akių.“

Už neapykantos savajai kultūrai slypi moralinis pasipūtimas


Politologę neramina tai, kad „labai efektyvi ir be galo pavojinga“ kairiųjų rėksnių mažuma įgauna vis daugiau įtakos: „Jie randa sąjungininkų tarp elitų, kurie iš tos naujosios doktrinos tikisi naudos. Senųjų medijų ir socialinių tinklų kanalais jie daro moralinį spaudimą pramonei, firmoms, aukštosioms mokykloms ir parlamentams. Jie jau vadovauja katedroms ir sėdi parlamentuose. Tokiu būdu kalbinis įrėminimas (angl. framing, turinio formulavimas, kuriuo siekiama paveikti adresato tikrovės suvokimą – red.) jau veikia netgi kasdieniame gyvenime, visi tik ir kalba apie rezultatų lygiateisiškumo, įtraukties, socialinio teisingumo idealus.“

Šių kairuolių žvilgnis į Vakarų istoriją – vienpusiškas. „Jiems ji grindžiama vien rasizmu, išnaudojimu ir kolonializmu, – vardina A. Hirsi Ali. – O visa, ko juos veikiausiai mokė jų tėvai – atkakliai darbuotis, paisyti įstatymų, gerbti kitų nuosavybę, – visos tos dorybės naujiesiems apaštalams nebegalioja. Visa tai jiems tėra „whiteness“ – „buvimas baltaisiais“ – kurį įveikti jie nori. Galiausiai jie radikaliai atmeta judėjišką ir krikščionišką palikimą ir niekina visas tradicijas.“

Tačiau šioje demonstruojamoje neapykantoje savajai kultūrai A. Hirsi Ali įžvelgia savotišką moralinio pranašumo formą „pagal logiką: kas save žemina, tas drauge save išaukština. Jie myli save toje savo savigraužoje. Jie laiko save moraliais, kilniais, neklystančiais žmonėmis, galinčiais žvelgti į kitus iš aukšto.“

Kairuoliški „pabudusieji“ somalietei primena islamistus


„Pagal naująją „woke“ – „pabudusiųjų“ – doktriną, juo žmogus yra tariamai silpnesnis, tuo daugiau galios teisių jam priklauso. Jei pritari toms dogmoms, tuomet tu – vienas iš gerųjų ir teisiųjų, o jei atsisakai jas pripažinti, nes esi įsitikinęs visuomenės, grindžiamos individualiais pasiekimais bei kompetencija, privalumu, tuomet atsiduri tarp malonę praradusių atskalūnų.“

Ši religinė doktrina turi savo šventikus ir šventikes. Jungtinėse Valstijose „svarbiausioji šventikė“, anot A. Hirsi Ali, dabar yra populiarioji Kongreso narė, demokartė Alexandria Ocasio-Cortez, twitteryje turinti virš dešimties milijonų sekėjų.

Sekuliarieji „pabudusiųjų“ fundamentalistai politologei primena islamo fundamentalistus, – jų paraleles A. Hirsi Ali brėžė rugsėjo mėnesį tame pačiame šveicarų dienraštyje NZZ skelbtame straipsnyje. Vienas iš jos įžvelgtų panašumų – „ideologinis tyrumas“: „Nei islamistai, nei žmonės, vadinantys save „pabudusiais“, nesileidžia į diskusijas; ir vieni, ir kiti linkę indoktrinuoti pasiduodančius ir smerkti besipriešinančius.“

Liūdniausia A. Hirsi Ali matyti indoktrinavimo tendencijas JAV aukštosiose mokyklose. „Tarp Amerikos kairiųjų labai padaugėjo neliberalių elementų, ir ne vien aukštosiose mokyklose, bet ir medijose bei daugelyje firmų. Ištisai studentų kartai buvo įskiepyta ideologija, turinti kur kas daugiau bendrumo su religinio kulto netolerantišku mokymu nei su sekuliariu politiniu mąstymu, su kokiu susipažinau, studijuodama Leideno universitete Nyderlanduose“, – rugsėjo mėnesio komentare rašė politologė.

Ayaan Hirsi Ali

Europa tada atrodė tarsi Pažadėtoji žemė


1969 m. Mogadiše gimusi A. Hirsi Ali savo kailiu patyrė islamistinę prievartą: kai mėgino maištauti korano pamokose, mokytojas mergaitę taip mušė, kad net įskėlė kaukuolę. Tačiau nuosekli musulmonų brolijos vykdyta indoktrinacija padarė savo: kurį laiką mergina dėvėjo hidžabą, buvo patikėjusi musulmonų kultūros pranašumu.

Kai 1992 m., bėgdama nuo prievartinės santuokos, atsidūrė Nyderlanduose, Europa jai tuomet pasirodė kaip Pažadėtoji žemė, – prisipažino moteris šveicarų dienraščiui. „Tada žmonės dar didžiavosi savo bendruomene, savo politine kultūra, rinkos ekonomika ir demokratija. Nuo to laiko daug kas pasikeitė žmonių psichinėje būsenoje – tiek Europoje, tiek ir JAV. Gerovė ir toliau augo, tačiau drauge sakytum vėrėsi ir didžiulė dvasinė tuštuma“, – sakė ji.

„Žmonės Vakaruose yra materialiai persisotinę, dauguma turi per daug pinigų, per daug pramogų, per daug technologijos, per daug laisvalaikio pasiūlymų. Tačiau ateina momentas, kai ir jiems kyla klausimas – kam viso to reikia?“ „Pabudusiųjų“ judėjimo žmonės paprasčiausiai yra nihilistai, jaučiantys atsivėrusią tuštumą ir sakantys: viskas yra niekai, gyvenimas neturi prasmės, sugriaukim tą sistemą“, – įsitikinusi politologė. Jų sistemos kritika kyla iš persisotinimo – apibendrina ji.

Kritikuodama savo kultūra besibodinčius, savąsias tradicijas niekinančius ir savo moralumu slapčia besipuikuojančius identitetinės politikos ideologus, juodaodė migrantė jiems primena: pjaunate medį, kurio vaisiais naudojatės.

A. Hirsi Ali 1992 m. per Vokietiją atvyko į Nyderlandus, kur gavo politinį prieglobstį. Čia ji pradėjo kovą su politiniu islamu, parašė scenarijų režisieriaus Theo van Gogho filmui apie moterų priespaudą islame „Submission“. 2004 m. lapkričio 2 d. musulmonų ekstremistas režisierių nužudė, o ant jo krūtinės peiliu prismeigė grasinimą filmo bendraautorei A. Hirsi Ali.

2006 m. moteris emigravo į JAV, dabar yra Hooverio instituto Stenfordo universitete mokslinė bendradarbė. Nuo islamo ji nusigręžė. Save apibūdina kaip kultūrinę krikščionę. Yra garsiojo istoriko Nialo Fergusono žmona. Naujausia jos knyga – „Reformuokitės! Kodėl islamas privalo keistis“ (2016). Už savo kūrybą ir veiklą yra apdovanota daugeliu premijų.