V. Orbanas reagavo į tai, kad Didžioji Britanija po „Brexit“ tapo pirmąja Vakarų pasaulio valstybe, pradėjusia koronaviruso skiepų programą. Vis dėlto žinutė buvo aiški: susitikime su Briuseliu Vengrija ir Lenkija pagrasino vetuoti 2,2 trilijonų dolerių Europos Sąjungos išlaidų planą.
„Ar tikrai britams sekasi prasčiau? – klausė V. Orbanas. – Atsakymas toks, kad bloką palikusi šalis, ta, kuri žengia savo keliu ir ieško savų sprendimų, gali apginti savo piliečius ir išsaugoti jų gyvybes greičiau nei mes, kurie pasilikome bloke.“
Tai, kad šalies, kuri tiek daug gavo iš narystės ES, lyderis svajoja apie gyvenimą už bloko ribų, gali pasirodyti keista – be to, šiuo metu mažai tikėtina, kad Vengrija ir Lenkija artimiausiu metu pasuks Jungtinės Karalystės keliu.
Tačiau šių dviejų atskalūnų vidinė politinė dinamika demonstruoja tai, kas dar neseniai atrodė neįsivaizduojama.
Abi šalys trečiadienį – viršūnių susitikimo, kurio darbotvarkėje turėjo dominuoti biudžeto aklavietė, išvakarėse – su Vokietija susitarė dėl kompromiso: atblokuoti ES biudžetą ir pandemijos stimulų planą. Lenkijos vicepremjeras Jaroslawas Gowinas pranešė, kad susitarimas gali būti įformintas iki penktadienio.
Kyla klausimas, ar Budapešto ir Varšuvos vyriausybės taip ilgai spyriodamosi ir pasiūlydamos paskutinės minutės kompromisą nepadarė žalingos skaičiavimo klaidos, kuri galėtų sukelti rezonansą ir atsiliepti ne tik finansiškai, bet ir politiškai.
V. Orbanas ir Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis nesutiko su priežiūra – ja siekiama užtikrinti, kad leisdami pinigus nariai laikytųsi bloko demokratinių teisinės valstybės standartų. Antradienį jie susitiko Varšuvoje aptarti vokiečių pasiūlymo, nors po to, kai buvo paskelbtas išėjimas iš aklavietės, nė vienas iš jų nepateikė jokio oficialaus pareiškimo.
Iš tiesų, po šitiek metų maišto dėl visko – pradedant teismų kontrole ir gėjų teisėmis ir baigiant žiniasklaidos laisve – sugrįžti atgal nebus lengva. Praėjusį mėnesį interviu vokiečių savaitraščiui „Die Zeit“ V. Orbanas pareiškė A. Merkel sakęs, kad tai, ko iš jo prašoma, yra „savižudybė“.
Abi šalis paskatino tai, kad daugelį metų ES savo grasinimų nepagrindžia jokiais veiksmais. Vis dėlto atskalūnės vis dar pasikliauja Briuselio didybe: nei Vengrija, nei už ją didesnė Lenkija realiai negali sau leisti pasitraukti iš ES. Net Didžioji Britanija, viena didžiausių pasaulio ekonomikų, greičiausiai nusmuktų į recesiją, jei derybos dėl „Brexit“ prekybos susitarimo žlugtų.
Remiantis „Bloomberg“ apskaičiavimais, abi tautos per septynerius metus turėtų gauti 180 milijardų eurų, arba 30 proc. jų 2019 m. bendro vidaus produkto.
Pasak vieno su situacija susipažinusio šaltinio, kai kurie ilgamečiai V. Orbano pareigūnai su jo pozicija nesutiko ir manė, kad jis žengia per toli.
Lenkijoje „Teisės ir teisingumo“ partija pati save įstūmė į kampą, o jos vyriausybė atrodo nebe tokia stabili. Valdančioji koalicija parlamente turi tik nedidelę daugumą, aukštesniuosius rūmus kontroliuoja opozicija, masiniai protestai prieš abortų įstatymą tęsiasi jau daugiau nei mėnesį, o vyriausybė kritikuojama dėl netinkamo tvarkymosi su koronavirusu.
Teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro, mažesnės vyriausybės partijos lyderis, teigė, kad „veto nebuvimas reikštų visišką pasitikėjimo ministru pirmininku praradimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis“. Su „Teisės ir teisingumo“ nuosaikesniu sparnu bendradarbiaujantis J. Gowinas pasisakė už kompromisą su Briuseliu.
„Valdančiajai partijai nėra nė vienos geros išeities iš šios situacijos“, – prieš paskelbiant kompromisą sakė Piotras Burasas, Europos Sąjungos užsienio reikalų tarybos Varšuvos biuro vadovas.
J. Gowinas trečiadienį pareiškė, kad Z. Ziobro savo partijos interesus iškelia aukščiau tautos interesų, ir perspėjo, kad galimos ES veto pasekmės – paskubinti visuotiniai rinkimai.
„Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad, remiantis apklausomis, išankstinių rinkimų atveju valdančioji stovykla prarastų valdžią, ir tikriausiai ilgiems metams, o tokio scenarijaus nenori niekas“, – žurnalistams sakė jis.
Po komunizmo žlugimo prieš šiek tiek daugiau nei tris dešimtmečius narystė ES tapo buvusio rytinio bloko Šventuoju Graliu. Ją pasiekus, milijardai eurų iš esmės transformavo jų ekonomikas. ES požiūriu, 2004 m. rytinių valstybių integracija tapo lemiamu politinio projekto momentu.
V. Orbano vizija, kurią jis pats vadina „neliberalia demokratija“, suskaldė Vengriją, nors jo „Fidesz“ partiją palaiko tiek pat rinkėjų, kiek visą opoziciją kartu sudėjus. Lenkijoje „Teisės ir teisingumo“ partija, vadovaujama lyderio Jaroslawo Kaczynskio ir jo paties išrinkto premjero M. Morawieckio, save įvardijo kaip konservatyvių katalikiškų vertybių gynėją, kovojančią prieš liberalų Europos elitą.
Vis dėlto abiejose šalyse ES – kuri po ištisus dešimtmečius trukusios izoliacijos atnešė kelionių laisvę ir galimybę dirbti užsienyje – gali pasidžiaugti tokiu populiarumu, kokio pavydėtų daugelis Vakarų valstybių. Šį mėnesį paskelbta apklausa parodė, kad vengrai narystę bloke palaiko rekordiniais 85 proc.
V. Orbanas iki šiol siekė tęsti savo pradėtą demokratinių institucijų ardymą, tuo pat metu formaliai paklusdamas ES reikalavimams. Tačiau tai, ką jis vadino „povo šokiu“, virto „vanago ir balandžio“ žaidimu su Briuseliu po to, kai bloke susikaupė spaudimas įvesti finansavimo priežiūrą.
Nors V. Orbanas ir M. Morawieckis teigė, kad jų šalys gali išsiversti be ES lėšų, ši bravūra visada turėjo potencialiai aukštą politinę kainą, nes savo šalis jie nukreipė į susidūrimą, kai apskritai abejojama naryste bloke.
„Visi tie, kurie sako, kad turėtume atsisakyti narystės ES, kad jie mumis naudojasi, kad susitvarkysime ir patys be bloko pinigų – jie stumia mus į tarptautinę marginalizaciją, jei ne į „Polexit“, – pirmadienį privačiam transliuotojui TVN24 sakė buvęs Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis. – Tai, ką daro „Teisė ir teisingumas“, Lenkijai yra pavojinga.“
V. Orbanas jau ruošiasi 2022 m. rinkimams, kuriuose jis tikisi laimėti ketvirtą kadenciją iš eilės. Artėjančius rinkimus jis apibūdino kaip sunkiausius, nes pandemija išryškino sveikatos sistemos spragas ir suluošino ekonominį augimą, skatinamą ES pinigų, kuriais buvo paremta jo galia.
„Šiandien rinkėjas negali jausti, kad esame visiškai pasiryžę palaikyti Europos Sąjungą ir jos ateitį, – pirmadienį paskelbtuose komentaruose pabrėžė Tiboras Navracsicsas, buvęs V. Orbano teisingumo ministras, iki praėjusių metų dalyvavęs Europos Komisijoje. – Galima pamanyti, kad ši vyriausybė vykdo laisvės kovą prieš ES – tarytum prieš naujo tipo Sovietų Sąjungą.“
