Tačiau panašu, kad bet koks neigiamas nusiteikimas Kremliaus atžvilgiu Jerevane nuslūgo, kai Maskva pasiūlė surengti derybas, kurios lapkričio 10 d. galiausiai užbaigė kovas ir atvėrė kelią beveik dviejų tūkstančių Rusijos „taikdarių“ dislokavimui konflikto zonoje.
Politologas Richardas Giragosianas RFE/RL pasakojo, jog dabar daugelis armėnų Rusiją vertina kaip „gelbėtoją“, o ne „atpirkimo ožį“, kurį būtų galima kaltinti dėl teritorinių Armėnijos pajėgų praradimų.
„Tai yra įdomus paradoksas, mat per patį 45 dienas trukusį karą Armėnijoje ir Kalnų Karabache buvo juntamas tam tikras pasipiktinimas, apmaudas ir nusivylimas dėl to, kad Rusija elgėsi pasyviai ir mąsliai, kas jai paprastai nebūdinga“, – aiškina Jerevane įsikūrusio Regioninių studijų centro direktorius R. Giragosianas.
„Rusija neskubėjo ateiti į pagalbą ir nesuteikė ar nepateisino daugelio Kalnų Karabacho armėnų saugumo lūkesčių. Dauguma Armėnijos gyventojų tikėjosi galingesnio Rusijos atsako“, – kalbėjo politikos ekspertas.
„Tačiau Rusija visgi aiškiai pademonstravo, kad jos saugumo įsipareigojimai [Armėnijai] nutrūksta pačios Armėnijos pasienyje. Rusija įsipareigojusi ginti, saugoti ir padėti Armėnijos Respublikai, bet ne Kalnų Karabachui“, – dėstė R. Giragosianas.
Pensilvanijoje esančio Lehigho universiteto tarptautinių santykių profesorius Armanas Grigorianas teigia taip pat girdėjęs armėnų nusiskundimų. Šie armėnai išreiškė „nusivylimą, kad Rusija karo metu nenuveikė tiek daug, kiek, daugelio manymu, turėjo nuveikti“.
„Tačiau lygiai taip pat galima pastebėti, kad įvairių visuomenės segmentų atstovai teigia, jog jei ne Rusija, Kalnų Karabache gyvenančių etninių armėnų padėtis būtų buvusi visiškai pasmerkta. Jie tvirtina, kad tokiu atveju Kalnų Karabachas būtų visiškai nuniokotas, o gal netgi ir pati Armėnija galėjo būti užpulta Azerbaidžano“, – RFE/RL sakė A. Grigorianas.
„Kaip tokios nuomonės pasiskirsčiusios, pasakyti neįmanoma, kadangi visuomenės nuomonės apklausų šiais klausimais niekas neatliko ir tikslaus tokių nuomonių pasiskirstymo nesiaiškino“, – pridūrė profesorius.
„Galiausiai karas liovėsi dėl Rusijos pastangų. Reikia pripažinti, kad jei ne Rusijos pastangos, armėnams karo pasekmės veikiausiai būtų buvusios blogesnės“, – kalbėjo A. Grigorianas.
Tarptautinių santykių ekspertas taip pat teigia, kad kaltinantys Rusiją Armėnijos kovotojų nesėkmėmis Kalnų Karabache „turėtų savęs pasiklausti, kuri kita valstybė atskubėjo į pagalbą armėnams ar padarė daugiau nei Rusija, kad sustabdytų šį karą“.
Išskyrus spalio 26 d. žlugusį bandymą susitarti dėl paliaubų, kurį organizavo Vašingtonas, ir keletą Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų „užjaučiančių pareiškimų“, „nebuvo matyti jokių [jų] ar kurios nors kitos valstybės bandymų suteikti Armėnijai karinę pagalbą ar pagrasinti Azerbaidžanui sankcijomis arba kitais dalykais, siekiant tokiu būdu nutraukti karą“, tvirtina A. Grigorianas.
„Beveik maldavo“ Rusijos pagalbos
Ekspertai išvadas apie besikeičiančią požiūrio į Rusiją dinamiką daro remdamiesi oficialiais vyriausybės Jerevane pareiškimais ir Armėnijos žiniasklaidos analize.
A. Giragosianas pažymėjo, kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas po to, kai rugsėjo 27 d. prasidėjo kovos, penkis kartus „beveik panikuodamas skambino Kremliui“ ir „beveik maldavo“ Rusijos pagalbos.
Armėnijos vyriausybė taip pat siekė Rusijos paaiškinimo, kokią paramą ji galėtų suteikti konflikto metu besiremdama tarp abiejų šalių galiojančia tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo sutartimi.
Dabar, kai karas baigėsi ir paliaubas užtikrina Rusijos kariai, N. Pašinianas švaistosi pagyromis Kremliui.
Lapkričio 21–22 d., kai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ir gynybos ministras Sergejus Šoigu apsilankė Jerevane norėdami aptarti paliaubų įgyvendinimą, N. Pašinianas pabrėžė, kad Rusija yra patikima sąjungininkė.
N. Pašinianas sakė, jog Pietų Kaukaze dėl karo pasikeitus „karinei ir politinei situacijai“, dabar jis „yra tikras“, jog „artimiausioje ateityje ir strateginiu laikotarpiu stiprės Rusijos ir Armėnijos tarpusavio draugystė, brolybė ir strateginė sąjunga“.
Lapkričio 21 d. kalbėdamasis su S. Šoigu N. Pašinianas sakė: „Norėčiau pabrėžti, kad karo metu visą laiką jutome Rusijos Federacijos, prezidento Vladimiro Putino, Rusijos premjero ir jūsų asmeninę paramą“.
„Dar prieš karą patyrėme nelengvą metą, tačiau dabar susiduriame su gerokai sudėtingesniu laikotarpiu. Viliamės, kad pajėgsime stiprinti esamą bendradarbiavimą su Rusija, įskaitant ir karinį-techninį bei bendradarbiavimą saugumo srityje“, – kalbėjo N. Pašinianas.
S. Lavrovas po derybų su N. Pašinianu Jerevane sakė, kad „Armėnijos vadovybė patvirtino bendrų santykių su Rusija vystymo ir gilinimo kryptį“.
S. Lavrovas taip pat teigė besitikintis, kad prekybiniai ir ekonominiai Maskvos ir Jerevano ryšiai „išvystys pozityvią dinamiką“.
Tai yra svarbus N. Pašiniano tono pokytis. Armėnijos premjeras, atėjęs į valdžią 2018-aisiais po taikaus sukilimo prieš prorusiškus pirmtakus, pradžių buvo vertintas kaip į Vakarus besiorientuojantis lyderis, siekiantis tvirtesnių ryšių su Europos Sąjunga.
R. Giragosiano teigimu, dabar jis mano, kad Armėnija „visados bus Rusijos orbitoje“ – tokia yra karo pasekmė.
Paliaubų tarpininkė ir taikdarė
Paliaubos, kuriose tarpininkavo Rusija, numato, kad visi likę Azerbaidžano rajonai aplink Kalnų Karabachą, kuriuos užėmė Armėnijos pajėgos, iki gruodžio 1 d. turi būti sugrąžinti Azerbaidžanui.
Rusijos taikdariai jau prižiūrėjo pirmąjį teritorijų perdavimo etapą – lapkričio 21 d. vykusį etninių armėnų evakavimą iš užimto Agdamo regiono, esančio į rytus nuo Kalnų Karabacho, ir šio regiono sugrąžinimą Baku.
Kalnuoto Kelbečero (armėniškai – Karvačaro) regiono, besidriekiančio į vakarus nuo Kalnų Karabacho, perdavimas Azerbaidžano pajėgoms buvo numatytas iki lapkričio 25 d.
Lačino rajone esanti Armėnijos vis dar kontroliuojama teritorija Azerbaidžanui turi būti sugrąžinta iki gruodžio 1 d., išskyrus penkių kilometrų pločio tranzitinį kelią, nusidriekusį per pietvakarinį Azerbaidžaną ir vadinamą Lačino koridoriumi.
Už saugumą šiame gyvybiškai svarbiame koridoriuje – vieninteliame pokariniame sausumos kelyje, jungiančiame Armėniją ir Kalnų Karabachą – atsakomybė taip pat tenka Rusijos pajėgoms.
Mainais už pažadėtą teritorijų perdavimą Azerbaidžanas sustabdė puolimą didžiausiame Kalnų Karabacho mieste. Armėnai jį vadina Stepanakertu, o azerbaidžaniečiai – Chankendi.
V. Putinas teigia, kad dėl galutinio Kalnų Karabacho statuso dar nėra nutarta. Šis klausimas bus aptarinėjamas derybose, kurias surengs Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupė. Jai pirmininkauja Rusija, Prancūzija ir Jungtinės Valstijos.
„Dėl to, kas bus toliau, galiausiai spręs būsimieji lyderiai ir būsimieji šio proceso dalyviai“, – praėjusią savaitę Maskvoje žurnalistams sakė V. Putinas.
Analitinio centro „Carnegie Europe“ Pietų Kaukazo klausimų ekspertas Thomasas de Waalis mano, kad V. Putino komentarai ateityje gali virsti argumentu, padėsiančiu išlaikyti Rusijos taikdarius Kalnų Karabache jau prabėgus pradiniam penkerių metų laikotarpiui, numatytam paliaubų susitarime.
„V. Putinas gali įžvelgti priežasčių siekti visiško taikos susitarimo, atkuriančio dviejų svarbių kaimynių, Armėnijos ir Azerbaidžano, santykius“, – naujausiame „Carnegie Europe“ centro paskelbtame tyrime svarsto Th. de Waalis.
„Tačiau gali būti ir atvirkščiai. Jeigu abi pusės yra sustabdytų karo veiksmų būsenoje, tai Rusijos taikdariams suteikia puikią dingstį pasilikti. Rusijos darbotvarkė veikiausiai labiau orientuota į jos pačios galią ir prekybos kelius, o ne į ilgalaikę taiką Pietų Kaukaze“, – aiškina ekspertas.
Th. de Waalis teigia, kad V. Putinas „susipainiojo“ mėgindamas paaiškinti, „kodėl Rusija kai kuriuose ginčuose dėl suvereniteto nusprendė palaikyti separatistus, pavyzdžiui, Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose Gruzijoje arba Rusijos okupuotame Ukrainos Krymo regione, tačiau Kalnų Karabacho atveju to nepadarė“.
„Jo atsakymas iš esmės apsiriboja tuo, kad Rusija konkrečiose vietose taip elgtis nutarė siekdama apsaugoti pati save“, – apibendrina Th. de Waalis.
Esminiai pokyčiai
R. Giragosianas teigia, kad viena iš priežasčių, nulėmusių esminio daugelio armėnų požiūrio į Rusiją pasikeitimus, buvo „staigus Rusijos taikdarių dislokavimas“.
„Tai Kalnų Karabacho armėnams padėjo apsaugoti ir išgelbėti tai, kas po karo ir azerbaidžaniečių teritorinių pergalių liko iš jų kontroliuojamos teritorijos“, – dėsto R. Giragosianas.
„Tačiau tikrasis šio pavėluoto džiaugsmo dėl Rusijos vaidmens pokarinėje situacijoje motyvas yra antrasis veiksnys – tiesioginis Turkijos įsitraukimas į karą. Tai daugeliu atžvilgių pakeitė visą dinamiką ir daugelį armėnų paskatino nebesipiktinti Rusija ir pažvelgti į ją palankiau“, – apibendrina R. Giragosianas.
„Realiai vertinant, egzistuoja suvokimas, kad Rusija yra gelbėtoja, jei kalbėtume apie gyvybių gelbėjimą, padedanti apsaugoti ne tik Kalnų Karabacho armėnus, bet ir ginanti bei sauganti gyvybiškai svarbų Lačino koridorių“, – aiškina ekspertas.
„Daugeliu atžvilgių Kalnų Karabacho armėnų ateitis ir saugumas dabar priklauso nuo mažiau nei dviejų tūkstančių Rusijos taikdarių. Tai kelia papildomų dingsčių nerimauti, tačiau šiandien realybė yra tokia“, – pabrėžia R. Giragosianas.