„Rusai gudriai pasinaudojo mūsų pergale. Mes tarytum grįžtame šimtą metų atgal: imperialistinė „deržava“, kuri visuomet primesdavo mums savo interesus, vėl permeta savo kareivius į mūsų šalies teritoriją penkeriems, 10-iai metų, galbūt ir ilgesniam laikotarpiui. O juk įdėjome tiek pastangų, kad atsikratytume jų įtakos“, – niršta Aminas ir nesutinka pasakyti savo tikrojo vardo, nes dirba diplomatinėje sferoje. Jis apmaudžiai spėja, kad „nusėdus dulkėms daugelis liks nusivylę“.
Iš devynių punktų sudarytoje trišalėje sutartyje, kurią naktį iš lapkričio 9-osios į 10-ąją pasirašė Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, numatytas karo veiksmų nutraukimas nedelsiant ir Rusijos taikdarių dislokavimas.
Tai 2 tūkst. Rusijos kareivių, atsakingų už Armėnijos gyventojų saugumą Kalnų Karabacho regione, kurio nemaža dalis teritorijų buvo perduota Azerbaidžanui.
Jie ten bus mažiausiai penkerius metus. Likus nedaug laiko iki sutarties pasirašymo, Azerbaidžano kariuomenė numušė Rusijos karinį sraigtasparnį, kuris naktį skrido nedideliame aukštyje Nachičevanės link (toli nuo karo veiksmų zonos). Žuvo du ekipažo nariai. Toks rimtas karinis incidentas sulaukė mažai komentarų iš oficialių asmenų. Baku tiesiog atsiprašė, kad „per klaidą“ numušė rusų sraigtasparnį, rašoma „Le Monde“ straipsnyje.
Lapkričio 17 d. Kankinių alėjoje, labai simbolinėje vietoje, skirtoje pagerbti kritusių didvyrių atminimą, buvo surengta antirusiška demonstracija.
Mojuodama Azerbaidžano ir Turkijos vėliavomis, minia skandavo „Putinai, keliauk namo“; „Nenorime, kad mūsų šalies teritorijoje būtų rusų“ ir kitus prieš Rusiją nukreiptus lozungus. Taip pat girdėjosi žodžiai „Turkija, ateik mums į pagalbą!“ Policijos pareigūnai pasyviai stebėjo protesto akciją.
Akivaizdu, kad demonstracija jeigu ir nebuvo skatinama valdžios pareigūnų, tai bent jau tikrai nebuvo draudžiama, rašo straipsnį parašęs „Le Monde“ žurnalistas Baku Paulas Tavignot.
„Be rusų nebūtų Armėnijos!“ – mano turizmo agentu Baku dirbantis Ilgaras Mamedovas. Jo teigimu, „Rusijos kariuomenė dalyvavo Chodžaly skerdynėse [tragedija įvyko 1992 m., žuvo daugiau nei 600 žmonių]. Putinas armėnams duoda ginklų, nes jie neturi pinigų, o mums ginklus brangiai parduoda. Rusai visada palaikė armėnus ir kiršino juos su turkais ir mumis.“
Rusijos kariuomenės buvimas, net jeigu tai taikdariai, kelia nerimą šiuolaikinio meno centro direktorei Keniul Rafijevai. „Jaudinuosi ir nežinau, kas bus toliau. Kai kur nors atsiranda rusų, paskui juos visada sunku priversti išeiti“, – paaiškino ji.
Jaunas prekeivis iš Kalnų Karabacho Sadikas Fethullah yra nusivylęs, jog „kariuomenė neatkovojo viso Karabacho ir neišgynė visų armėnų“. Jis nuolankiai pripažįsta, kad „Rusija – tai imperija. Jai niekas nieko negali padaryti. Rusai visada buvo stipriausi“.
Panašios nuomonės laikosi ir politologas Kavusas Abušovas, nurodo straipsnio autorius. „Rusija yra nenuspėjama, bet, neturėdama sau lygių karinės galios srityje, regione gali daryti ką panorėjusi. Ji išlaikė kontrolę nuo pradžios iki galo. 1992-aisiais Rusijos pajėgos išėjo, bet iš tikrųjų Rusija niekada nepasitraukė iš šio regiono“, – pažymėjo Baku valstybinio tarptautinių tyrimų instituto docentas.
Ekspertas primena, kad Rusijos taikdarių dislokavimo Kalnų Karabache klausimas aptarinėjamas nuo 1994 metų, kai baigėsi ankstesnis konfliktas.
Azerbaidžanas jau 20-imt metų prieštarauja dislokavimui. „Konflikto metu ruseno viltis, kad taikdarių pajėgos bus mišrios: 50 proc. rusai, 50 proc. turkai, – tęsia K. Abušovas. – Azerbaidžanas labai nusivylė Vakarų partneriais, kurių įvaizdis gerokai suprastėjo dėl vienašališko palaikymo Armėnijos atžvilgiu. Ypač nuvylė Prancūzija, bet taip pat ir Amerika.“
Politologas daro prielaidą, jog paskutinę akimirką kortas sumaišė Vladimiro Putino karinė gudrybė.
„Prezidentas Alijevas sutiko, nes dėl lapkričio 9 d. numušto sraigtasparnio jautė spaudimą ir paprasčiausiai neturėjo kitos išeities. Manau, jog viskas buvo apgalvota. Nesu 100 proc. tikras, bet incidentas, regis, buvo sukurtas tam, kad būtų įteisintas Rusijos kariuomenės buvimas Kalnų Karabache. Žinoma, neatmetu varianto, jog rusų kareiviai iš tikrųjų atlieka stabilizuojantį vaidmenį“, – nori tikėti jis, net neturėdamas įrodymų.
O kalbant apie supykusius ar tiesiog sunerimusius azerus, viskas išsisprendė savaime – Rusija sugrįžo, reziumuoja „Le Monde“.
Maskvos vaidmuo sustabdant kovas nukreipė dėmesį nuo Prancūzijos ir JAV, kurios drauge su Rusija sudaro vadinamąją derybininkų Minsko grupę, padėjusią susitarti dėl netvirto ugnies nutraukimo 10-ajame dešimtmetyje.
Šios trys šalys per naujausias kovas tris kartus bandė pasiekti ugnies nutraukimą, bet kiekvieną kartą jis žlugdavo, Jerevanui ir Baku kaltinant vienam kitą pažeidimais.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Yves'as Le Drianas praėjusią savaitę kėlė klausimus dėl naujojo taikos susitarimo „neaiškumų“, ypač dėl Azerbaidžano sąjungininkės Turkijos vaidmens.
Rusija tvirtina, kad Ankara nedalyvaus taikos palaikymo misijoje, nors Baku sako priešingai.
Nuo to laiko, kai buvo paskelbta apie taikos susitarimą, Armėnijos premjeras N. Pašinianas savo šalyje susiduria su priešiška reakcija ir protestais, per kuriuos plėšiami vyriausybiniai pastatai, reikalaujama jo atsistatydinimo.
Azerbaidžanas trečiadienį paskelbė, kad jo pajėgos įžengė į antrąjį iš trijų rajonų, kuriuos Armėnija sugrąžina pagal susitarimą, užbaigusį kelias savaites trukusias kovas dėl Kalnų Karabacho regiono.
Gynybos ministerijos Baku pareiškime sakoma, kad pagal anksčiau šį mėnesį Armėnijos, Azerbaidžano ir Rusijos pasirašytą susitarimą azerbaidžaniečių „kariuomenės junginiai lapkričio 25 dieną įžengė į Kelbečero regioną“.
Kelbečero rajonas, esantis tarp ginčijamo Kalnų Karabacho regiono ir Armėnijos teritorijos, turėjo būti perduotas lapkričio 15-ąją, bet Azerbaidžanas dėl humanitarinių priežasčių atidėjo terminą.
„Užbaigtas inžinerinis darbas mūsų junginių judėjimui šia kryptimi užtikrinti, sudėtingi kalnų keliai palei karių judėjimo maršrutą valomi nuo minų ir rengiami naudoti“, – sakoma ministerijos pareiškime.
Pagal susitarimą, sustabdžiusį Azerbaidžano puolimą, kurio metu buvo atkovotos kai kurios per 10-ojo dešimtmečio karą armėnų separatistų užvaldytos teritorijos dalys, Armėnija sutiko perduoti Azerbaidžanui tris aplink Kalnų Karabachą esančius rajonus – Agdamą, Kelbečerą ir Lačiną.
Agdamas buvo užleistas lapkričio 20 dieną, o Lačinas turi būti perduotas gruodžio 1-ąją.
Kelias dienas prieš Kelbečero perdavimą rajono gyventojai pakavo viską, ką buvo galima pasiimti, nenorėdami nieko palikti savo senam priešui.
Naujienų agentūros AFP žurnalistai matė, kaip vietos gyventojai rinko elektros kabelius, krovė į sunkvežimį vienos hidroelektrinės dalis ir net kirto medžius, kad galėtų juos išsivežti.
Azerbaidžaniečiai, kurie prieš beveik 30 metų pabėgo iš šio regiono, turėtų sugrįžti, o armėnai, kaip sakė vietos mūrininkas Gagikas Jachšibekianas, nenori nieko jiems palikti.
„Todėl jie degina juos [savo namus], kertami medžiai, žmonės viską išsiveža“, – AFP sakė 43 metų vyras.
Armėnijos ir Azerbaidžano susirėmimai dėl Kalnų Karabacho kilo rugsėjo pabaigoje, vėl įžiebdami seną konfliktą dėl šio kalnuoto regiono.
Etninių armėnų anklavas per 10-ojo dešimtmečio karą atsiskyrė nuo Azerbaidžano ir paskelbė nepriklausomybę, tačiau tarptautinėje bendrijoje tebėra pripažįstamas Azerbaidžano dalimi.
Taikos susitarimas buvo pasiektas po šešias savaites trukusių intensyvių kovų, per kurias azerbaidžaniečių kariuomenė sutriuškino armėnų separatistų pajėgas ir kėlė grėsmę pagrindiniam Kalnų Karabacho miestui Stepanakertui.