Ch. Drostenas, kaip ir Fr. Schilleris, studijavo mediciną, tačiau abu jie praktikuojančiais gydytojais netapo: vieną patraukė literatūra, kitą – moksliniai tyrimai.

Žymaus virusologo kalba anaiptol nebuvo proginė, – literatūrine tribūna jis pasinaudojo kaip galimybe apeliuoti į šalies gyventojų supratingumą. „Tik nuo mūsų pačių priklausys, ar padėtis gerės, ar blogės“, individuli laisvė ir atsakomybė visuomenei, ypač šiais koronaviruso laikais, yra neatsiejamos, – pabrėžė mokslininkas.

Plataus atgarsio sulaukusioje kalboje Ch. Drostenas užkabino ir kitas opias temas: koronaviruso mokslinio pažinimo kelius ir klystkelius, aršią kritiką socialiniuose tinkluose, sudėtingą mokslininkų ir politikų tarpusavio santykį.

Christianas Drostenas

Apie tyrimų laisvę: „Netarnauju niekam“

Ne paslaptis, kad Virusologijos instituto Berlyno „Charité“ vadovas, profesorius Ch. Drostenas yra Vokietijos vyriausybės patikėtinis koronaviruso klausimais. Rugsėjo gale šalies vyriausybė netgi apdovanojo jį Federaliniu nuopelnų kryžiumi.

O štai profesoriai virusologai Hendrikas Streeckas ir Jonas Schmidtas-Chanasitas, pandemijos suvaldymo klausimais neretai oponuojantys Ch. Drostenui, iš Vokietijos vadovų susilaukia ne pritarimo, o kritikos, – būgštaujama, jog jų raginimas nedramatizuoti viruso ir, panašiai kaip Švedijoje, labiau kliautis piliečių asmenine atsakomybe prisideda prie visuomenės atsipalaidavimo.

Tokiame kontekste Ch. Drosteno išvedžiojimai apie mokslininko laisvę skambėjo beveik kaip teisinimasis. Jis teigė moksliniais tyrimais jokių politinių tikslų nesiekiantis: „Niekas nenurodo man tyrimų krypties ir nereikalauja, kad kokių nors klausimų ar temų geriau nesiimčiau.“

Tuo požiūriu jis lygino save su F. Schilleriu, kuris buvo „pasaulio pilietis, netarnaujantis jokiems kunigaikščiams“.

Vis dėlto Ch. Drostenas nutylėjo mokslinių tyrimų priklausomybę nuo jų finansavimo šaltinių, – ar tai būtų privatūs asmenys ir įmonės, ar vyriausybė, – pagrįstai pastebėjo Christianas Gampertas, Vokietijos radijuje komentavęs virusologo pasisakymą.

Christianas Drostenas

Mokslininkai viruso negali „retušuoti“

Koronaviruso pandemijoje vienas iš svarbių mokslininko uždavinių, Ch. Drosteno įsitikinimu, yra paaiškinti visuomenei „tyrimų srities metodus ir atskleisti mokslinių tyrimų ribas, nurodant, kas yra faktas, o kas – fikcija“.

Tyrinėtojai privalėtų „piešti tikrovišką vaizdą, o ne tokį, kokį patys norėtų matyti“. Todėl jis jaučiasi esąs įsipareigojęs „koreguodamas įsikišti, o nesąmonę pavadinti to nusipelnančiu vardu“, – teigė jis, netiesiogiai polemizuodamas su savo kritikais, ko gero, įgeldamas ir jaunesniajam kolegai, virusologui H. Streeckui, skleidusiam per didelį optimizmą.

„Kalbėdamas apie koronavirusą, kaipo mokslininkas esu priverstas komunikuoti nemalonias tiesas. Viruso retušuoti, padaryti jį nematomą, negaliu. Jis yra čia. Jis tik ir laukia galimybės ir būtinai pasinaudos ja, jei tik mes nesukliudysim,“ – perspėjo mokslininkas.

Kova medijose: teiginiai centrifuguojami aukštos temperatūros režimu

Ch. Drosteną trikdo tai, kad „moksliniai darbai, užuot juos dalykiškai ir ramiai gvildenus specialistų rate, imami viešai aptarinėti, atsižvelgiant į jų politinius, socialinius bei asmeninius padarinius, ir vertinami labai emocingai. Visa tai vyksta kiaurą parą, aukštos temperatūros režimu centrifuguojant socialinėse medijose“.

Vienas iš tokių medijose daugsyk minėtų Ch. Drosteno teiginių buvo kritiškas jo pasisakymas apie polimerazės grandininės reakcijos (PGR) testų, plačiai naudojamų koronavirusui nustatyti, tikslumą.

Pasirodo, 2014 m. interviu ekonomikos žurnalui „WirtschaftsWoche“, kalbėdamas apie anuomet aktualų MERS koronavirusą, jis šį testavimo metodą įvertino kaip pernelyg jautrų: „Taip, bet šis metodas yra toks jautrus, kad juo galima rasti net ir pavienę genetinę viruso molekulę. Jei, tarkime, toks sukėlėjas per dieną kelis kartus greitai praskriejo medicinos seselės nosies gleivine, nesukeldamas jai ligos ar kaip nors kitaip nepasireikšdamas, tai jau ir turime MERS atvejį. Anksčiau registruodavome mirtinus ligonius, tai dabar staiga statistikoje atsiduria lengvi, šiaip jau sveikutėlių žmonių atvejai. Būtent taip galėtume paaiškinti tikrą registruotų infekcijų atvejų sprogimą Saudo Arabijoje.“ (2014 m. balandį Saudo Arabijos ligoninėse būta labai daug atvejų, kai nuo pacientų užsikrėtė medicininis personalas – red.).

Dabar kai kurie Ch. Drosteno oponentai pasitelkia šį mokslininko pastebėjimą, kritikuodami, jų įsitikinimu, pernelyg išpūstą infekcijų statistiką.

Christianas Drostenas

Mokslininkai politikams – „tikras išbandymas“

Visuomenė turėtų suprasti, kad mokslinis požiūris į naujus virusus kinta. Viruso pažinimo kelią jis palygino su ekspedicija į nežinomybę, paklydimai ir nesėkmės jos metu – neišvengiami.

Kaip pavyzdį Ch. Drostenas paminėjo pandemijos pradžioje daugelio mokslininkų, įskaitant jį patį, išsakytą požiūrį, esą „veido kaukės veikiau jau nėra reikalingos. O dabar jos laikomos svarbia saugumo priemone“.

Tyrimų procese kintančios mokslinės pozicijos – pats natūraliausias dalykas. Tačiau sprendimus priimti turintiems politikams mokslininkai – „tikras išbandymas“, – sako virusologas Ch. Drostenas. Politikai norėtų rasti kiek galima ilgalaikę strategiją. Vietoj to jie yra priversti tobulinti ir taisyti kovos su pandemija priemones, atsižvelgdami į vis naujus mokslinius duomenis.

Deja, „politikoje kurso koregavimas visada vertinamas kaip politinio sprendimo nesėkmė“. Tačiau tai, pasak Ch. Drosteno, „yra neteisinga, esant pandemijai reikėtų pereiti prie mažų žingsnių politikos“.

Mokslininkas, ne kartą medijose vaizduotas kone kaip griežtas koronaviruso diktatorius, „Šilerio kalboje“ keliskart pabrėžė esąs tik virusologas, – rinkimais įteisintos galios priimti politinius sprendimus jis neturi.

Vis dėlto kritiškam stebėtojui aišku: kad ir kaip jis pabrėžtų esąs tik akademikas, o ne politikas, vis viena jo mokslinės išvados tiesiogiai veikia politikų sprendimus, – pastebi dienraštis „Süddeutsche Zeitung“. Pagaliau nenuneigsi, kad jo ir kanclerės Angelos Merkel pozicijos pandemijos suvaldymo klausimais yra labai panašios.

Christianas Drostenas

Vietoj I. Kanto kategorinio imperatyvo – Ch. Drosteno „pandeminis imperatyvas“

Vienu iš svarbiausių savo, kaip virusologo, uždavinių esant pandemijai Ch. Drostenas laiko suprantamai ir aiškiai perteikti tyrimų rezultatus visuomenei: „Juo geriau mes visi suprasim virusą ir pandemiją, tuo lengviau galėsim atsakingai priimti teisingus spendimus ir atitinkamai elgtis. Kaip sustabdysim spartų viruso plitimą? Kaip mums pavyks neperpildyti ligoninių? Kaip galėtume išvengti užsikrėtimo ir sunkaus susirgimo, galinčio baigtis net mirtimi?“

Ieškodamas atsakymo į šiuos klausimus, Ch. Drostenas priminė Fr. Schillerio laisvės sampratą: „Jam buvo aišku, kad asmens laisvė atsietai nuo visuomenės neįmanoma“. Laisvė turi ribas, pandemijos sąlygomis ypač svarbu to neužmiršti.

„Kuo labiau neapgalvotas, savanaudiškas bus mano elgesys, tuo veikiau valstybė bus priversta riboti mano laisvę, kad galėtų veiksmingai apsaugoti bendruomenę ir kitų žmonių gerovę“, – praėjusį sekmadienį Vokietijos literatūros archyve Marbache sakė virusologas.

Tačiau ką pandemijos sąlygomis reiškia atsakingai elgtis? – klausė jis. Ir, parafrazuodamas filosofo Immanuelio Kanto kategoriškąjį imperatyvą, pasiūlė savąjį – „pandeminį imperatyvą“: „Esant pandemijai nuolatos elkis taip, tarsi tavo koronaviruso testas būtų teigiamas, o priešais tave esantis žmogus priklausytų rizikos grupei.“