Kalbant apie testavimo apimtis, Šveicarijos situacija panaši į esamą Jungtinėse Valstijose bei Europos vidurkį. Procentinė teigiamų atsakymų dalis Šveicarijoje sudaro 27,9 proc. palyginti su 8,5 proc. Švedijoje ir 8,3 proc. Jungtinėse Valstijose. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, didesnis nei 5 proc. rodiklis rodo, kad virusas plinta nekontroliuojamai.

Šveicarijos vyriausybei dėl pandemijos patarinėjanti mokslininkų grupė jau kurį laiką skambina pavojaus varpais. Prognozuojama, kad artimiausiomis dienomis ligoninių intensyvios terapijos skyriuose pritrūks lovų.

Įprastai pasaulio garsenybės ir politikai, tokie kaip buvęs Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi, vyktų gydytis į aukščiausios klasės Šveicarijos ligonines, tačiau dabar Prancūzija siūlosi priimti Šveicarijos COVID-19 pacientų ir taip sumažinti šios šalies ligoninių apkrovą.

Mažas mirtingumas per pirmąją koronaviruso bangą, rodos, sustiprino įsitikinimą Šveicarijoje, kad šalis yra „ypatingas atvejis“ – unikali šalis, kurios nepaliečia pasaulio bėdos.
„Foreign Policy“

Tad kas gi nutiko šioje Alpių šalyje, garsėjančioje savo nepriekaištingai švariomis gatvėmis, tvarka, patikimumu ir geru valdymu? Viena vertus, atsakymas paprastas: Šveicarijos vyriausybė iki šiol atsisako imtis būtinų apribojimų, kaip pažaboti virusą, tačiau tokio priešinimosi priežastys gerokai sudėtingesnės.

Kaip ir Vokietija, Šveicarija pirmąją viruso pavasarinę bangą išgyveno santykinai beveik nepaliesta. Atsargiai sukalibruotas nacionalinis karantinas padėjo pažaboti virusą. Tik, skirtingai nei Berlynas, Bernas savo pavasarinės sėkmės, kaip paskatos ir toliau eiti tokiu atsargiu keliu, nesuprato.

Greičiau priešingai: mažas mirtingumas per pirmąją koronaviruso bangą, rodos, sustiprino įsitikinimą Šveicarijoje, kad šalis yra „ypatingas atvejis“ – unikali šalis, kurios nepaliečia pasaulio bėdos. Per praėjusį amžių Šveicarijai neteko išgyventi nė vieno karo ar didelio masto gamtos katastrofos. Šiame amžiuje Šveicarijai neteko patirti nė vieno teroro akto, o šalies gyventojų pinigines vargiai paveikė pasaulinė finansų krizė. Ši Alpių valstybė atspari pasaulinei krizei. Arba bent jau taip šveicarai mano, žvelgdami į savo istoriją.

Ši pandemija, rodos, neturėjo tapti precedentu. Skirtingai nuo belgų ar prancūzų, šveicarai žinojo, kaip suvaldyti virusą. Bent jau taip manė. Vyriausybės nurodymai šveicarams buvo aiškūs: sutelkime dėmesį į ekonomikos aktyvinimą.

Todėl po pirmosios koronaviruso bangos Šveicarija dėl koronaviruso įvestus apribojimus panaikino greičiau nei kitos Europos šalys ir Jungtinės Valstijos. Barai ir klubai vėl atvėrė duris. Nebuvo jokio nurodymo uždarose patalpose dėvėti kaukes. Šveicarijos turizmo skatinimo agentūra atnaujino reklamos kampaniją per Prancūzijos televiziją. O spalio 1 d. Bernas panaikino draudimą organizuoti renginius, kuriuose dalyvautų daugiau nei tūkstantis žmonių. Rudens pradžioje šveicarai ėmė gyventi taip, lyg nieko neįvyko.

Tačiau net ir dabar, kai šalies vyriausybė pripažįsta, kad sveikatos priežiūros sistemos padėtis yra kritinė, ji vis dar neįvedė net ir „švelnaus karantino“, kaip kad padarė dauguma kitų Europos šalių. Oksfordo universiteto Blavatniko valdymo mokyklos atliktas tyrimas parodė, kad Šveicarijoje kovos su koronavirusu priemonės vis dar gerokai švelnesnės už tas, kurių imamasi likusioje Europos dalyje ir Jungtinėse Valstijose. Ir jos tik vos labiau ribojančios nei Švedijoje.

Viena iš kliūčių yra federalizmas jau ir taip mažoje šalyje. Po pirmosios bangos federalinė vyriausybė suteikė 26 Šveicarijos kantonams teisę spręsti dėl apribojimų įvedimo. Tačiau šie mažyčiai kantonai (mažiausias jų tėra pusės Manhatano dydžio) dvejojo imtis veiksmų. Vietos politikas vargiai gali paaiškinti vieno restorano savininkui, kodėl šis turėtų uždaryti savo restoraną, jeigu vos už penkių minučių kelio automobiliu jo kolega gali ir toliau dirbti.

Nepadeda ir faktas, kad kantonai turi padengti finansines COVID-19 sprendimų išlaidas.
Tačiau didesnė problema yra ta, kad griežtesni apribojimai nesuderinami su išskirtine Šveicarijos mažos vyriausybės filosofija.

Tačiau net ir dabar, kai šalies vyriausybė pripažįsta, kad sveikatos priežiūros sistemos padėtis yra kritinė, ji vis dar neįvedė net ir „švelnaus karantino“, kaip kad padarė dauguma kitų Europos šalių. Oksfordo universiteto Blavatniko valdymo mokyklos atliktas tyrimas parodė, kad Šveicarijoje kovos su koronavirusu priemonės vis dar gerokai švelnesnės už tas, kurių imamasi likusioje Europos dalyje ir Jungtinėse Valstijose. Ir jos tik vos labiau ribojančios nei Švedijoje.
„Foreign Policy“

Gamtos išteklių ir dėl savo kalnuoto reljefo daug dirbamos žemės neturinti Šveicarija tradiciškai pagrindiniu finansinės gerovės šaltiniu laiko prekybą. Ribotas valdžios vaidmuo viešajame gyvenime taip pat susijęs su tuo, kad šalis susikūrė iš anksčiau nepriklausomomis buvusių šalių.

Pirminė šių kantonų susijungimo priežastis nebuvo broliška meilė ar siekis sukurti europinę valstybę. Tiesiog siekta apsisaugoti nuo vienos iš žemyne buvusių imperijų ir kaip įmanoma labiau apsaugoti kantonų suverenitetą.

Šveicarijoje, kur silpna centrinė valdžia ir didelė priklausomybė nuo prekybos, jau ilgą laiką karaliauja verslas. Nuo 1848 metų federalinėje vyriausybėje Berne dominuoja verslui atstovaujančios partijos. Šalyje nėra nustatytas minimalus darbo užmokestis ir yra itin maža darbuotojų apsauga. Fiskalinis federalizmas skatina didžiulę mokestinę konkurenciją tarp kantonų, o bet koks valdžios kišimasis į ekonomiką paprastai verčia raukytis.

Šiandien šveicarams svarbi asmeninė ekonominė iniciatyva. 2012 metais 76 proc. šveicarų nubalsavo prieš tai, kad prie privalomų darbuotojų atostogų skaičiaus būtų pridėtos dar dvi savaitės. Šalis pirmauja Europoje pagal savaitinių darbo valandų skaičių. Apklausos rodo, kad šveicarai labiausiai nerimauja dėl pandemijos poveikio ekonomikai, o ne sveikatos apsaugos sistemai. Vis dar taip galvoja, nors Šveicarijos ligoninėse jau atidedamos tokios būtinos operacijos kaip piktybinių auglių šalinimas sergantiems vėžiu, nes reikia atlaisvinti lovų COVID-19 pacientams.

Toks polinkis į rinkos liberalizmą, fiskalinį konservatizmą ir itin tvirta darbo etika veikiausiai gali paaiškinti Šveicarijos ekonominę sėkmę ir pasaulinį patrauklumą verslo sektoriuje. Tai paaiškina, kodėl Šveicarijos finansų ministras Ueli Maureris galėjo pasakyti: „Negalime sau leisti antrojo karantino. Neturime tam pinigų.“

Šveicarijos valstybės skolos ir BVP santykis praėjusiais metais siekė tik 41 proc. Vyriausybė skaičiuoja, kad dėl ekonominės veiklos sutrikimų ir paramos programų per pirmąjį karantiną jai reikės išleisti obligacijų, kurių vertė sieks 22 mlrd. Šveicarijos rankų (3 proc. šalies BVP).

Palyginkime: net ir taupioji Vokietija, kad finansuotų kovą su pandemija, iki šiol šiais metais turėtų išleisti skolos popierių, kurių vertė sieks 6,4 proc. BVP.

Visgi U. Maureris teigia, kad naujas karantinas grasintų paaukoti ekonomiką ir valstybės finansus ant sveikatos altoriaus. Ir Šveicarijos žiniasklaidoje ar politikoje vargiai kas prieštarauja tokiam požiūriui. Finansų ministro darbas yra kontroliuoti išlaidas, o ne kovoti su pandemija, rašo komentatoriai. Ir nė viena politinė partija ar aukštesnio rango politikas viešai nėra paraginęs vyriausybės įvesti kad ir švelnų karantiną.

Sprendimas leisti verslui ir toliau dirbti bei taupyti pinigus gali būti blogas ne tik sveikatos politikai, bet ir ekonomikai. Baimė užsikrėsti jau plinta, šveicarai ima riboti savo socialinį gyvenimą, rodo judėjimo duomenys. Tad restoranai ir kavinės dirba, bet neturi klientų. Šveicarai ima suprasti, kad kompromiso tarp sveikatos ir ekonomikos nebuvo ir nebus. Sparčiai kylantys užsikrėtimų skaičiai neužkirto kelio įmonių bankrotui.

Šios krizės metu gali tekti kuriam laikui stabdyti įprastą gyvenimą ir dalį ekonomikos, nes kitaip nepavyks atsitiesti ir tapti dar tvirtesne ir sveikesne šalimi. 50 ekonomikos profesorių atvirame laiške paragino Šveicarijos vyriausybę galiausiai įvesti švelnų karantiną. Tačiau vyriausybė vis dar dvejoja. Kaip sakė Oscaras Wilde‘as „nieko nedaryti yra sunkiausias dalykas pasaulyje“. O tai dar sunkiau šaliai, kuri mėgsta dirbti.