Užuot tiesiog mėginant susekti konkrečius infekuoto asmens kontaktus ir juos izoliuojant, tokio metodo šalininkai siūlo visų pirma išsiaiškinti, kur asmuo užsikrėtė COVID–19.
Žengiant šį papildomą žingsnį, žinomą kaip „atgalinis atsekimas“, naudojamasi silpnąja viruso vieta – tendencija plisti grupėse, dažnai įvairiuose masiniuose renginiuose, kur virusas greit plinta.
KJ Seungas, gydytojas, padedantis užtikrinti kontaktų sekimą Masačusetso valstijoje, teigia, kad susipažinęs su japonų mokslininkų medžiaga, nusprendė pakoreguoti savo metodą šią vasarą. Nuo tada, kai jo komanda ėmėsi „atgalinio atsekimo“, jie išaiškino židinius vestuvėse, laidotuvėse, baruose ir kitose masinių susibūrimų vietose bei pateikė naujų įžvalgų, kaip plinta ši liga.
„Taip galima atskleisti daugiau atvejų, ir daug veiksmingiau“, – sakė KJ Seungas, infekcinių ligų specialistas iš „Partners in Health“, Bostone veikiančios pelno nesiekiančios grupės, pasamdytos padėti įgyvendinti valstijos kontaktų sekimo programą.
Toks metodas itin svarbus politikos formuotojams, kurie ir vėl įveda brangiai kainuojančius karantinus daugelyje Europos valstybių ir kai kuriose Jungtinių Valstijų dalyse, po to, kai užkrato suvaldymo strategijos, paremtos šiuo metu taikomu testavimu ir kontaktų sekimu, didžiąja dalimi nepasiteisino.
Sveikatos apsaugos pareigūnai, tokie kaip KJ Seungas, ir Japonijos klasterių paieškos metodo šalininkai siunčia aiškią žinutę: nenusiminkite ir neišklyskite iš kelio, yra erdvės tobulėti.
„Šis virusas suvaldomas, – sakė Maria Van Kerkhovė, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Naujų ligų padalinio vadovė, kuri židinių formavimąsi vadina koronavirusų skiriamuoju ženklu. – Trajektorija priklauso tik nuo mūsų.“
Tikslas atsekti viruso šaltinį nėra nauja idėja, tai standartinė praktika siekiant sukontroliuoti lytiniu keliu plintančias ligas, tokias kaip ŽIV ir sifilis. Bet šios ligos paprastai neplinta masiškai. O kalbėdami apie kvėpavimo takų infekcijas, dauguma Europos ir JAV pareigūnų linkę jas vertinti per gripo prizmę, – pastarasis taip pat dažnai neplinta židiniuose.
Diskusijos dėl pagrindinių prevencinių priemonių, kaip kaukių dėvėjimas ir fizinio atstumo laikymasis, naudos taip pat trikdo pastangas visiškai įsisąmoninti COVID židinių formavimosi fenomeną, sakė Zoë McLaren, Merilando universiteto (Baltimorės apygarda) visuomenės sveikatos politikos profesorė.
Daugelis Vakarų valstybių šiais metais susidūrė su nepakankama kontaktų sekimo patirtimi ir, subūrusi savo COVID sekėjų grupes, pirmiausia susitelkė ties infekcijų sekimu vadinamąja „priekine kryptimi“.
Tokioje strategijoje yra logikos. Kadangi žmonės dažnai gali išplatinti virusą per porą dienų, dar prieš pasireiškiant simptomams, kontaktų sekėjai klausinėja jų, ką per šį laiką jie galėjo užkrėsti, tikėdamiesi ankstyvoje stadijoje susekti kitus atvejus ir užkirsti kelią tolesniam užkrato plitimui.
COVID–19 problema yra ta, kad gana nedidelė infekuotųjų dalis išplatins virusą, rodo kai kurie tyrimai. Tad kontaktų sekėjai sugaišta daug laiko mėgindami nustatyti asmenis, kurie galbūt ir nebuvo infekuoti.
Kalbant apie „atgalinį atsekimą“, pareigūnai labiau gilinasi į asmens netolimą praeitį – tarkim, dviejų savaičių laikotarpį, – norėdami išsiaiškinti, kada ir kur įvyko užsikrėtimas. Jeigu virusas buvo perduotas kokioje nors grupėje – ypač uždaroje erdvėje, kalbant ar dainuojant ir esant prastai ventiliacijai, – yra didelė tikimybė, kad ir kiti ten buvę asmenys bus infekuoti.
Savo dėmesį nukreipdami būtent į tokius asmenis, sveikatos apsaugos pareigūnai gali lengviau atsekti užsikrėtusius asmenis ir tada pradėti tirti tolesnius tų žmonių kontaktus.
„Jeigu 80 proc. atvejų viruso neperduoda, tuomet bandymas atsekti tų 80 proc. atvejų tolesnius kontaktus yra tuščios pastangos, – sakė Williamas Hanage‘as, epidemiologas iš Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos, – Kai pasitelkę atgalinį atsekimą sužinote, kur ir kada įvyko užsikrėtimas, ribinė nauda didesnė.“
Kai kurie Vakarų mokslininkai COVID klasterių susidarymo tendenciją įžvelgė jau ankstyvuoju pandemijos etapu. Franzas Wiesbaueris, gydytojas ir epidemiologas, vadovaujantis „Medmastery“, medicinos personalo mokymo tarnybai Zalcburge, Austrijoje, pastebi: „Jeigu mes tik galėtume apriboti tuos renginius, kurie sukelia masinį viruso plitimą, galėtume sušvelninti kitas priemones, tokias kaip, tarkim, susibūrimai lauke.“
Bet ir po penkių mėnesių Vakarai vis dar to neįsąmonina pagrindinio dalyko, sako jis. „Dėl to labai liūdna“, – priduria F. Wiesbaueris.
Azijoje, kur šalys per pastaruosius dešimtmečius kentė nuo tokių klasteriams jautrių ligų kaip tuberkuliozė ir Sunkus ūminis respiracinis sindromas, SŪRS (angl. severe acute respiratory syndrome, SARS), ši žinutė buvo geriau išgirsta.
Pietų Korėja užslopino masinį plitimą vasario–kovo mėnesiais, inicijavusios masinį testavimą ir ypač spartų vadinamąjį „priekinį kontaktų sekimą“.
Taivane 200 dienų nebuvo užfiksuota nė vieno vietinio užsikrėtimo šia infekcija, – tokių rezultatų pasiekti padėjo sienų uždarymas ir griežtas kelionių reguliavimas, taip pat masinis testavimas ir labai kruopštus kontaktų atsekimas bei karantino priemonės.
Japonija – ypač naudingas pavyzdys Vakarams, nes ji nesikliovė nei aktyviu COVID testavimu, nei masiniu žmonių privačios informacijos rinkimu. Tačiau šalis vasarį įsteigė darbo grupę, kurios pagrindinė užduotis veikiau buvo nustatyti židinius ir užkirsti kelią plataus masto užsikrėtimams nei mėginti susekti kiekvieną individualų atvejį. Šalis taip pat į pagalbą pasitelkė didelį vietos sveikatos apsaugos pareigūnų tinklą, kuris jau turėjo ilgametę kontaktų susekimo – tiek „priekinio“, tiek „atgalinio“ – patirtį, kovodama su tuberkulioze.
„Klasterių formavimasis greičiausiai yra viena iš svarbiausių epidemiologinių koronaviruso charakteristikų“, – sakė Hitoshis Oshitanis, Tohoku universiteto virusologijos profesorius ir pagrindinis vyriausybės strategijos autorius.
Japonija nuo pandemijos pradžios pranešė apie kiek daugiau nei 100 000 COVID–19 atvejų, – mažiau nei dešimtadalį atvejų, fiksuotų Prancūzijoje ir Ispanijoje, kuriose gyventojų gyvena mažiau. Jungtinės Valstijos skelbia apie daugiau nei devynis milijonus užsikrėtimų. Mirčių skaičius Prancūzijoje antradienį išaugo 854 atvejais – daugiausia nuo balandžio vidurio, – iki 38 289 atvejų. Japonijoje iš viso užregistruota mažiau nei 1 800 mirčių nuo COVID–19, rodo Johnso Hopkinso universiteto surinkti duomenys.
Užsikrėtimų skaičiui augant tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Europoje, kai kas baiminasi, kad visuomenėse bus apskritai atsisakyta kontaktų sekimo.
Nes nemažai daliai šalių sunkiai sekasi visapusiškai įgyvendinti pagrindines priemones, nuo fizinio atstumo laikymosi ir kaukių dėvėjimo plačiu mastu iki nuoseklios strategijos, jungiančios į vieną visumą testavimą, kontaktų susekimą ir žmonių izoliavimąsi.
Baltųjų rūmų personalo vadovas Markas Meadowsas spalį pareiškė, kad Jungtinės Valstijos „nesukontroliuos“ pandemijos ir veikiau susitelks ties „vakcinų kūrimu, gydymu ir kitomis padarinių švelninimo sritimis.“
Net Vokietijoje, kuri praėjusį pavasarį buvo plačiu mastu išgirta dėl savo vykdomos kontaktų sekimo programos, fiksuojami koronaviruso atvejų rekordai, ir šalis neseniai įvedė mėnesį galiosiančius ribojimus viešam gyvenimui.
Viena iš kliūčių „atgaliniam testavimui“ yra ta, kad žmonės ne visada prisimena rizikingas situacijas, kuriose yra atsidūrę prieš savaitę ar dvi, neseniai savo tinklalaidėje kalbėjo Christianas Drostenas, vadovaujantis Berlyno universitetinės ligoninės „Charite“ Virusologijos institutui. Nuo rugpjūčio pradžios jis ragina vokiečius kasdien žymėti žurnale savo kontaktus.
„Mes negalime leisti sau sakyti: „mes čia tik pasyvūs stebėtojai, sveikatos priežiūros institucijos viską išsiaiškins ir nuspręs, jeigu susirgsiu“, – savo klausytojams kalbėjo Ch. Drostenas.
KJ Seungas kovojo su infekcinėmis ligomis beveik du dešimtmečius, nuo tada, kai 2001 metais pradėjo dirbti sveikatos priežiūros įmonėje „Partners in Health“, tokiomis kaip ŽIV Lesote ir tuberkuliozė Peru ir Šiaurės Korėjoje. Nuo tada, kai į savo COVID strategiją įtraukė „atgalinį atsekimą“, jis tokį savo požiūrį pradėjo reklamuoti kitoms JAV valstijoms, pasiūlydamas apjungti specialias rekomendacijas ir emocinį skatinimą.
Kad įvaldytų tokį metodą, kontaktų atsekėjams prireiks laiko, bet tai dar viena iš priežasčių, kodėl būtina pradėti, sakė jis.
„Nuomonė, jog nereikia sekti kontaktų, esant smarkiam atvejų šuoliui, iš tiesų nėra tinkamas požiūris“, – sakė jis.
