Analitikai teigia, kad streikai žymi naują mėnesius trunkančios politinės krizės etapą ir taps išbandymu ne tik A. Lukašenkos bandymui laikytis įsikibus valdžios, bet ir padės išsiaiškinti, ar Sviatlana Cichanouskaja ir jos sąjungininkai turi pakankamai visuomenės paramos išginti jį lauk, svarsto rferl.org.
„Streikas – nelengvas išbandymas tiek dabartiniam valdančiajam režimui, tiek opozicijai. Reguliarūs masiniai protestai jau pakirto režimo legitimumą. Visuotinis streikas kelia grėsmę jo ekonominiam gyvybingumui. Režimas labai puikiai supranta, kokia tai didelė grėsmė“, – sako buvęs Jungtinės Karalystės ambasadorius Baltarusijoje ir Tarptautinio strateginių tyrimų instituto Londone mokslo darbuotojas Nigelis Gouldas Daviesas.
Skelbiama, kad buvo sulaikyta vienos iš didžiausių Baltarusijos chemijos gamyklų „Grodno Azot“ darbininkų, tai nutiko jiems bandant prisijungti prie streikuojančių. Kaip skelbia „Amnesty International“, vietos milicija reidus kiekvieną mielą dieną vykdo jau nuo septintos valandos ryto.
„Lukašenkos režimas naudojasi vieninteliu turimu instrumentu – gryna jėga, o tai demonstruoja didžiulį bet kokio lankstumo trūkumą ir negebėjimą rasti naujų būdų, kaip tvarkytis su protestuotojais“, – sako Baltarusijos komentatorė ir analitikė Hanna Baraban.
Tai, kad kliaujasi vien brutalia jėga, labai aiškus įrodymas, kad silpstantis A. Lukašenka nebeturi iš ko daugiau rinktis, sako Baltarusijos politikos ekspertas Andrejus Šumanas.
„Politika – galimybių menas. Ir stiprus politikas – tas, kuris turi daug pasirinkimo variantų, daug galimybių. Kuo mažiau pasirinkimo galimybių, tuo silpnesnis politikas, tuo menkiau galintis išlaikyti valdžią. Lukašenkai šiuo metu valdžia jau slysta iš rankų“, – mano A. Šumanas.
Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas sako, kad Rusija „negali ignoruoti streikų Baltarusijos bendrovėse, nes yra suinteresuota jų darbu“.
Jeigu streikai beveik suparalyžiuos šalį, tai bus dar vienas išbandymas Maskvos A. Lukašenkai demonstruojamai paramai.
Nuo tada, kai prasidėjo krizė, Kremlius Baltarusijos prezidentui skyrė 1,5 mlrd. dolerių paskolą ir padidino bendradarbiavimą saugumo srityje, įskaitant karines pratybas.
„Jeigu artimiausiomis savaitėmis streikų mastas šalyje augs, V. Putinas gali prarasti kantrybę A. Lukašenkos atžvilgiu“, – įsitikinusi H. Baraban.
Nors pagrindiniai Baltarusijos opozicijos lyderiai ir už grotų arba priverstinėje tremtyje užsienyje, opozicija, kuriai vadovauja Sviatlanos Cichanouskajos įkurta Koordinacinė taryba, tvarkosi gana gerai, kliaujasi technologijomis ir internetu.
„Cichanouskaja parengė vaizdo skambučius kone visoms aktyvioms socialinėms grupėms: vietos kaimynams, darbininkams, sportininkams ir kitiems. Baltarusijoje yra šimtai Koordinacinės tarybos narių. Politikos veikėjai persipynę tarpusavyje, jie vieningi – tai Baltarusijos žmonės, Cichanouskaja (Vilniuje), „Telegram“ kanalai (tiek Baltarusijoje, tiek užsienyje), Koordinacinė taryba (Baltarusijoje, Lenkijoje). Nepaisant to, kad visi yra skirtingose šalyse, jų veiksmai koordinuoti ir vieningi“, – akcentuoja su „Atlantic Council“ bendradarbiaujanti Hanna Liubakova.
Nors streikai ir padidino spaudimą A. Lukašenkai, toks pasirinktas veiksmų metodas „kelia grėsmių ir tai pačiai opozicijai,“ – teigia N. Gouldas Daviesas.
„Tam, kad visuotinis streikas pavyktų, jį kiekvieną dieną turi remti daugybė žmonių, kiekvieną mielą dieną, o ne tik savaitgaliais. Ir susitaikyti su neišvengiamais ekonominiais sunkumais. Jeigu norima, kad pasisektų, reikia pasiekti tokį tašką, kai streikuoja tiek daug žmonių, kad jų pavyzdys užkrečia ir įkvepia daryti tą patį – tų streikuojančių turi būti per daug, kad režimas galėtų visus nubausti“, – situaciją komentuoja N. Gouldas Daviesas.
Spalio 21 dieną S. Cichanouskaja pažadėjo darbininkams finansinės kompensacijos „garantijas“, jeigu dėl streikų šie netektų darbo. Spalio 26 dieną opozicijos lyderė patikslino, kad jau surinkti 7 mln. dolerių, kurie atiteks streikuojantiems paremti.
Spalio 25 dieną Minske vykęs valdančiajam režimui palaikyti skirtas mitingas sutraukė labai mažai dalyvių, o tai, anot A. Šumano, labai aiškiai iliustruoja, kad parama A. Lukašenkai mažėja.
Nors kol kas per anksti kalbėti apie A. Lukašenkos eros pabaigą, kaip tikina A. Šumanas, jo laikas senka.
„Ta krizė labai sparčiai siaurina Lukašenkos galimybių horizontą. Jo šalininkai jį apleidžia. Vis sunkiau sutelkti galią ir turimą valdžią. Jeigu viskas ir toliau klostytis kaip dabar, manau, kad jau sausį ar vasarį kalbėsime apie valdžios pasikeitimą“, – optimistiškai nusiteikęs A. Šumanas.
Televizijos kanalas „Nastojaščeje vremia“ apie dabar susiklosčiusią situaciją Baltarusijoje pasikalbėjo su Baltarusijos politologu Igoriu Iljašu, žmogaus teisių gynėju Valentinu Stefanovičiumi ir EPAM vyriausiuoju viceprezidentu, Koordinacinės tarybos nariu Maksimu Bogrecovu.
– Sviatlana Cichanouskaja sakė, kad jai patinka, kaip „aktyviai“ prasidėjo streikas. Kaip vertinate spalio 25 ir 26 d. įvykius?
V. Stefanovičius: „Viskas primena rugpjūčio 9–11 d. protestų pradžią. Tiesa, tikriausiai 9–11 d. įvykiai buvo [gerokai] masiškesni. Tai galima paaiškinti tuo, kad A. Lukašenka davė nurodymą bet kokiais būdais nutraukti protestus ir įvesti tvarką bent jau Minske, pageidautina – iki Naujųjų metų. Jėgos struktūrų pareigūnai tą „tvarką“ ir įvedinėja.
M. Bogrecovas: Vakar ir šiandien daug žmonių ruošėsi streikui. Laikinai užsidarė daug įmonių, kad pademonstruotų solidarumą su visais Baltarusijos žmonėmis. Manau, kad derėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip stipriai streiką palaiko liaudis. Savaitgalį valdžios institucijos bandė surengti provyriausybinį mitingą, buvo labai daug gandų apie skirtas lėšas, transportą, išmokas ir visa kita. Bet valdžiai, žinoma, nepavyko sulaukti tiek rėmėjų. O streiko atveju gana paprasti pareiškimai baigiasi tokia didžiule atsakomąja liaudies reakcija.
– Kaip manote, kuo virs šis nacionalinis streikas, kiek laiko tęsis? Kokių rezultatų tikitės?
I. Iljašas: Matome, kad pagrindinis S. Cichanouskajos „liaudies ultimatumo“ rezultatas – protestuotojų aktyvumo blykstelėjimas. Jo intensyvumas akivaizdžiai išaugo, tai rodo pastarųjų dviejų dienų įvykiai. Pirmą kartą nuo rugpjūčio mėnesio gamyklose prasidėjo neramumai, ir protestų intensyvumas, be jokios abejonės, išaugo. Tai – pagrindinis rezultatas. Pensininkų eisenos, žiūrint iš valdžios savireklamos perspektyvos, irgi labai blogai. Ir rinkimų kampanijos metu dažnai matėme pensininkų, kai A. Lukašenka važinėdavo po šalį į susitikimus [su gyventojais] – dauguma tokių susitikimų metu jį supusių žmonių buvo pensinio amžiaus. O dabar matome, kad tas propagandinis vaizdelis byra tiesiog akyse: pensininkai, pagyvenusio amžiaus žmonės pasirodo besantys itin užsispyrę ir, nepaisydami smurto, vis tiek kiekvieną savaitę eina protestuoti.
Visi situaciją objektyviai vertinantys analitikai būtent apie tai ir kalbėjo, kad prie to prives S. Cichanouskajos ultimatumas. Faktiškai ji tokiu būdu perėmė iniciatyvą iš valdžios, užėmusi aktyvesnę poziciją. Dabar valdžios institucijoms reikia reaguoti į šį naują iššūkį, naują protestuotojų aktyvumo blykstelėjimą. Bet visiems objektyviai situaciją vertinantiems žmonėms taip pat buvo aišku, jog šis blykstelėjimas nesukels staigios režimo griūties.
M. Bogrecovas: Sunku konkrečiai pasakyti, bet manau, kad yra keletas dalykų, kurių tikimės. Anksčiau ar vėliau šis požiūris, dėmesio sutelkimas į valdžios smurtą turės pasikeisti. Brutalūs sulaikymai, kuriuos dabar rodote, duoda tik vieną rezultatą – vis daugiau žmonių prisijungia prie protestų. Dėl to kenčia dar daugiau bičiulių, giminaičių ir pažįstamų ir, deja, dar daugiau žmonių pradeda nekęsti tam tikros baltarusių visuomenės dalies, kuri dabar yra valdžioje.
Problema yra ta, kad anksčiau ar vėliau mums visiems reikės išspręsti šią problemą bei kažkokiu būdu judėti pirmyn ir gyventi toliau. Šiuo atveju smurtas sukelia tik priešišką reakciją. Ar viskas baigsis kitą savaitę, ar vėliau – sunku pasakyti. Bet mes čia ir tęsime protestus prieš įstatymų pažeidimus, prieš teisės reikšti nuomonę pažeidimą ir prieš smurtą.
– Nuo tada, kai S. Cichanouskaja paskelbė ultimatumą A. Lukašenkai, praėjo dvi savaitės. Ar valdžia jas išnaudojo protingai, ar apskritai nieko negalvojo ir nedarė?
I. Iljašas: Matėme keistų veiksmų dėl galimo didžiulio masinio mitingo A. Lukašenkai remti surengimo Minske, bet likus keletui dienų iki numatytos datos šio sumanymo valdžia atsisakė. Faktiškai viskas, ką matėme tas dvi savaites, buvo tik smurtas ir teroras, Baltarusijoje jau virtę rutina. Atėjus nacionalinio streiko dienai ir prasidėjus neramumams gamyklose, valdžia vėlgi sureagavo tokiais pačiais veiksmais: smurtu, kurio ypač brutalų pavyzdį šiandien matėme Gardine esančioje gamykloje „Grodno Azot“, ir protestuotojų bauginimu. Iš principo taškas liaudies ultimatume nepadėtas. Protestuotojų judėjimui suteiktas impulsas neišblėso.
Faktiškai pagrindiniu du su puse mėnesio tebesitęsiančių protestų Baltarusijoje akstinu tapo pati valdžia, tiksliau, jos brutalūs ir neretai teroristiniai veiksmai. Ir žmonės reaguoja, vėl ir vėl blyksteli protestai; neteisingi, neteisėti veiksmai, kurių imasi valdžia, vėl ir vėl suteikia jiems jėgų išeiti į gatves.
Grįžtant prie „Grodno Azot“ istorijos, šiandien matėme labai brutalius valdžios veiksmus darbuotojų atžvilgiu. Kokie bus jų padariniai šioje įmonėje? Visai įmanoma, kad jie kaip tik paskatins darbuotojus vietos protestus paversti ilgalaikiu streiku. Labai daug priklausys nuo tolesnių valdžios veiksmų.
– Per du su puse mėnesio matėme, kaip buvo žiauriai išvaikyti pirmųjų mitingų dalyviai, protestuojančias moteris, paskui – pensininkus, studentus. Kaip manote, kas labiausiai nustebino ar nuvylė valdžios institucijas, kai tam tikra žmonių kategorija, kurią jos laikė sava, staiga parodė nepritarimą?
I. Iljašas: Manau, kad labiausiai valdžią šokiravo dar rugpjūčio mėnesį streiką paskelbę darbuotojai. Visi pamename istoriją, kai Minsko ratinių vilkikų gamyklos darbuotojai nušvilpė A. Lukašenką ir šaukė: „Išeik!“
Manau, jog jis iš tikrųjų net nesitikėjo, kad tokia reakcija apskritai įmanoma. Jis visada galvojo, kad darbuotojai – tai tas elektoratas, kuris tikrai jį supranta ir palaiko. Todėl susidūręs su jų nepasitenkinimu patyrė šoką. Darbuotojų protestų klausimo sugrįžimas į darbotvarkę yra, be jokios abejonės, valdžiai labai skausmingas momentas net nepaisant to, kad, kaip jau sakiau, nacionalinio streiko, kurio metu sustoja visos stambios gamyklos, neįvyko.
– Ar manote, kad jėgos struktūrų darbuotojai jau pavargo nuo skirtingo intensyvumo operacijų pastaruosius du su puse mėnesio?
M. Bogrecovas: Kaip manote, jeigu dabar Minske susipažintumėte su jaunuoliu ir jis pareikštų: „Dirbu OMON’e.“ Kaip reaguotumėte?
Manau, kad daugelis jėgos struktūrų pareigūnų yra pakankamai pavargę. Galima kaip tik nori atsiriboti nuo likusių gyventojų kareivinėse, specialiuose butuose ar dar kur nors, bet protestai Baltarusijoje tęsiasi jau ilgiau nei du mėnesius. Manau, jog jie labai pavargo.
V. Stefanovičius: „Manau, jog jeigu šalyje iš tikrųjų prasidės nacionalinis streikas, kai visi išeis į gatves ir niekas neis į darbą, teisėsaugos pareigūnai paprasčiausiai nebeturės jėgų.“
– Ar tarp A. Lukašenkos aplinkos žmonių yra asmenų, galinčių jam nurodyti kokius nors kitus diplomatinius būdus krizei išspręsti? O galbūt jį daugiausia supa jėgos struktūrų pareigūnai?
M. Bogrecovas: Tikriausiai reikėtų paklausti jų pačių. Bet, sprendžiant iš veiksmų, iš įvykių, manau, kad dabar žmonių, kurie galėtų A. Lukašenkai nurodyti adekvačią taikią šiuolaikišką išeitį, balsų negirdėti. Kol kas, atsižvelgiant į veiksmus, vyksta jėgos struktūrų mėtymas: tai į vieną pusę, tai į kitą, tai mažinamas spaudimas, tai didinamas, tai dar kas nors.