„Barbariškas išpuolis atskleidė tai, ką Respublikoje ilgą laiką mėginta nutylėti ar neigti: mokyklos yra tapusios kovos arena“, – komentavo Vokietijos savaitraštis „Die Zeit“.
Nerimo kupina buvo ir Vokietijos mokytojų sąjungos reakcija: prabilta apie mokytojų bauginimo atmosferą dalyje šalies mokyklų su dideliu migrantų iš musulmoniškų šalių skaičiumi. Vyksta kultūrinė kova dėl jaunų protų, vadinasi, ir dėl Vakarų Europos visuomenės ateities.
„Akivaizdžiai esama Respublikos priešų, nusistačiusių prieš Respubliką, o tai reiškia – ir prieš mokyklą, nes mokykla – Respublikos stuburas“, – po išpuolio sakė Prancūzijos švietimo ministras Jeanas-Michelis Blanqueras. O prezidentas Emmanuelis Macronas ryžtingai skelbė: „Jie nepraeis!“ – žadėdamas imtis griežčiausių priemonių plintančiai islamizacijai sustabdyti.
„Šiame sakinyje ataidi Ispanijos pilietinio karo šūkis „no pasarán“, bet iš tikro kirba ir klausimas: o argi nėra taip, kad jie jau seniai čia? Ar jau nėra pavėluota, jei nupjaunama galva mokytojui už tai, kad jis mokė pagal programą? Jei IS žiaurumai vykta ne Sirijoje ar Irake, o savame kieme?“ – skaudžių klausimų pažėrė „Die Welt“ korespondentė Paryžiuje Martina Meister.
Fatva mokytojui už tai, kad dėstė pagal programą
47-erių mokytoją S. Paty aštuoniolikametis islamistas netoli Paryžiaus esančiame Konflan Sent Honorine nužudė už tai, kad šis mokė laisvės, kad savo mokiniams norėjo perteikti Prancūzijoje galiojantį principą: blasfemija laicistinėje Respublikoje nėra nusikaltimas, tai – Prancūzijos demokratijos dalis.
Po to, kai 2015 m. sausį džihadistai nužudė 12 žmonių pranašo Mahometo karikatūras paskelbusio satyros žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijoje, šalies Nacionalinio švietimo ministerija primygtinai ragino mokytojus apie tai kalbėti pamokose, skirtose žodžio ir nuomonės laisvės temai.
Istorijos mokytojas S. Paty pamokoje, kurios tema, kaip informavo Paryžiaus antiteroro prokuroras Jeanas-Françoisas Ricardas, buvo „Žodžio laisvė ir jos ribos“, elgėsi atsargiai: prieš rodydamas karikatūras, perspėjo nenorinčius jų matyti mokinius, kad išeitų iš klasės, nes nėra tokios pareigos žiūrėti į paveikslėlius, galinčius įžeisti religinius jausmus.
Vis viena fanatikai – vienos mokinės tėvas ir žinomas islamistas Abdelhakimas Sefrioui, jau anksčiau daręs spaudimą mokyklų vadovybei – vaizdo įraše paskelbė mokytojui religinį nuosprendį fatvą, – neva „Prancūzijos imamų tarybos vardu“.
Tą nuosprendį įvykdė Maskvoje gimęs aštuoniolikametis čečėnas, prieš 12 metų su pabėgėlių šeima atvykęs į Prancūziją.
Švietimo ministerijos inspektoriaus perspėjimų nenorėta girdėti
Studiją apie didėjančią islamistų įtaką Respublikos mokykloms dar 2004 metais buvo parengęs ministerijos inspektorius Jeanas-Pierre‘as Obinas. Tačiau anuomet jos autorius buvo išvadintas „nerimo skleidėju“.
Prieš kelias savaites pasirodė nauja J.-P. Obino knyga „Kaip buvo leista islamizmui įsiskverbti į mokyklas“, – informuoja „Die Zeit“.
Beveik pusė J.-P. Obino kalbintų mokytojų prisipažino „iš baimės patys save cenzūruojantys“, kai tenka diskutuoti su musulmonų tikėjimo mokiniais apie religiją ir žodžio laisvę.
Pradžios mokyklose jie bijo tėvų, o vyresnėse klasėse – pačių mokinių reakcijos. Mokytojai, pasak buvusio ministerijos ispektoriaus, studijų metais neparengiami tokiam susidūrimui su radikalizuotais mokiniais ir jų šeimomis.
Prancūzijos mokykla yra ta institucija, kurioje formuojami prancūzai, nes prancūzu ne gimstama, prancūzu tampama, išmokstant prancūzų kalbą, įsisavinant jos kultūrą, – Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ po išpuolio aiškino prancūzų rašytoja Cécile Wajsbrot.
Tačiau mokytojams darosi vis sunkiau perteikti tas privalomas moralines vertybes, „dėl jų vyksta vis aršesnė kova“, ir šių tendencijų akivaizdoje prancūzų visuomenę apėmęs bejėgystės jausmas, – liudijo rašytoja.
Vokietijos mokytojų sąjunga perspėja: mokytojus siekiama įbauginti
Su panašiomis problemomis, pasak ilgamečio Vokietijos demokratinės pedagogikos bendrijos pirmininko Kurto Edlerio, susiduria ir Vokietijos pedagogai. Mokytojai yra itin pažeidžiama tikslinė grupė, neišmokyta šio islamizmo akivaizdoje apsiginti, – sakė jis dienraščiui „Die Welt“, deja, ir pats nenurodydamas jokių konkrečių receptų, kaip tas apsigynimas galėtų atrodyti.
„Mes be galo susirūpinę, kad ir Vokietijoje formuojasi bauginimo atmosfera“, vis dažniau trukdoma mokytojams vykdyti jų uždavinį – perteikti vertybes ir demokratiją, – kolegai pritarė Vokietijos mokytojų sąjungos prezidentas Heinzas-Peteris Meidingeris.
„Mokyklose su dideliu atitinkamos migrantų kilmės mokinių skaičiumi mokytojai patiria ypač didelį spaudimą“, – tiek iš mokinių tėvų, tiek ir iš pačių mokinių. Tad nereikia stebėtis, jei ima veikti „žirklės galvoje“, jei vienas ar kitas mokytojas pasvarsto, ar, norint išvengti užsipuolimų, nebūtų geriau išvis apeiti sunkias temas“.
Pasak H.-P. Meidingerio, Vokietijoje daugelis kolegų nedrįstų pamokoje apie žodžio ir meno laisvę kaip pavyzdį nurodyti Mahometo karikatūras.
Šios problemos nėra naujos, bet sustiprėjo po 2015 metų
Šalies vadovus ir visuomenę turėjo supurtyti kriminologijos profesoriaus Christiano Pfeifferio 2018 m. vykdytas tyrimas, atskleidęs: net 20 proc. apklaustų musulmonų tikėjimo mokinių Vokietijoje mano, jog musulmono pareiga yra „kovoti su netikinčiaisiais ir skleisti islamą visame pasaulyje“ (Christian Pfeiffer/Dirk Baier/Sören Kliem: „Zur Entwicklung der Gewalt in Deutschland. Schwerpunkte: Jugendliche und Flüchtlinge als Täter und Opfer“).
Vokietijos mokytojų sąjungos prezidentas H.-P. Meidingeris dar prieš dvejus metus dienraščiui „Bild“ duotame interviu pripažino, kad kai kuriose „probleminėse mokyklose“, kur migrantai sudaro 70, 80, 90 ar net 100 procentų visų mokinių, „kyla pavojus prarasti kontrolę“.
Jau ir taip sudėtingos problemos dar labiau užaštrėjo 2015 m., į šalį atvykus dideliam kiekiui migrantų. Dėl tam tikrų grupių polinkio į smurtą mokyklos priverstos samdyti privačias apsaugos tarnybas, – sakė H.-P. Meidingeris.
Mokyklos tampa socialinių religinių susidūrimų vieta: konservatyvaus musulmonų tikėjimo mokiniai persekioja sekuliarius musulmonų kilmės bendramokslius, vokiečius ir žydus, netrūksta antikrikščioniškų ir antisemintinių apraiškų. „Ypač dažnai jų žodinių išpuolių taikiniu tampa mokytojos“, – apgailestavo pedagogas.
Mokytojos moterys jiems – kekšės
Su kokia nepagarba ir agresyvumu savo darbe susiduria Vokietijos pedagogai mokyklose su dideliu migrantų skaičiumi, atskleidžia vienos Sarbriukeno miesto bendrojo lavinimo mokyklos mokytojų laiškas Saro žemės švietimo ministrui Ulrichui Commerçonui (SPD) ir premjerei Annegretai Kramp-Karrenbauer (CDU), – 2017 m. gruodį iš jo citavo dienraštis „Saarbruecker Zeitung“.
Mokykloje, kurioje 86 proc. mokinių yra ne vokiečių kilmės, o 2017 m. vasarą prisidėjo dar 61 mokinys iš pabėgėlių ar migrantų šeimų, mokytojos vadinamos „kekšėmis“, mokytojai – „kekšių sūnumis“, įžeidinėjami jie ir svetimomis kalbomis.
„Daugelis kolegių bijo mokyti tam tikrus mokinius“, – rašoma laiške.
„Dabar susidarė tokia padėtis, kad, imdamiesi pedagoginių priemonių, turime galvoti apie mūsų pačių saugumą, nes mes ne tik dirbame, bet ir gyvename šių be galo agresyvių jaunuolių aplinkoje“, – dėstoma toliau.
Tų pačių 2017 m. rudenį feministinis žurnalas „Emma“ paskelbė nerimo kupinus pedagogių liudijimus apie patriarchalinėse šeimose ir mečetėse įdiegtą požiūrį į moterį kaip nelygiavertę vyro atžvilgiu.
Mokyklose darosi vis sunkiau perteikti mūsų visuomenės vertybes, iškilo atžangos grėsmė.
Mokytojai patiria spaudimą iš apačios ir iš viršaus
Apie konservatyvaus islamo įtaką mokyklai, kultūrų susidūrimą klasėje ir mokytojų, atsidūrusių tarsi tarp girnų, baimę šiomis dienomis rašė turkų kilmės vokiečių psichologė, socialdemokratė Bundestago narė Lale Akgün.
Po šiurpaus mokytojo nužudymo ji sakėsi gavusi pusšimtį mokytojų laiškų, kurių turinį parlamentarė apibendrina taip:„Šie jaunuoliai (mokiniai – red.) tiesiog persmelkti patriarchalinio pasaulėvaizdžio, kurį jie mėgina pagrįsti religiniais, šiuo atveju islamistiniais argumentais.
Šios visu smarkumu besiveržiančios patriarchalinės jėgos akivaizdoje mokytojai jaučiasi bejėgiai, ir tai mane ne tik kad liūdina, tai man atrodo labai pavojinga. Mane ima siutas, matant, jog mokykla, kurios uždavinys yra iš vaikų ir jaunuolių išugdyti savarankiškai mąstančius žmones, nebegali to uždavinio vykdyti.“
Mokytojai, pasak L. Akgün, patiria spaudimą iš apačios ir iš viršaus: „iš apačios juos įžeidinėja ir gąsdina mokiniai, iš viršaus ramindami įkalbinėja, tylėti prašo mokyklos vadovai. O jų argumentai tokie: „negalime vaikų supriešinti su tėvais“, „privalome gerbti kitų kultūrines vertybes“, „neturėtume leisti, kad nukentėtų mūsų mokyklos reputacija“, „nenudekime pirštų“, „negi norite pasirodyti esąs rasistas?“.
Kaip tik ta baimė pasirodyti „rasistu“, „islamofobu“ ir kausto tiek mokytojus, tiek ir politikus. Islamizacijos ideologai tai puikiai žino ir gudriai tuo naudojasi, darydami spaudimą atvirumo bei tolerancijos principais grindžiamai Vakarų visuomenei.
Turint omenyje demografinę raidą, ateityje tokia, mokytojų bauginimu ir ideologiniu spaudimu grindžiama islamistų kova už jaunų žmonių protus žada sėkmę.
