Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pranešė apie šioje vietoje iškilsiančią naują gyvenvietę, kurios pavadinimas reikš padėką Amerikos prezidentui, nutraukusiam tarptautinę konvenciją, kad patvirtintų Izraelio suverenitetą arabų žemėje. Vis dėlto vienas iš pagrindinių gyvenvietės statybų organizatorių perspėja, kad Donaldo Trumpo vardas gali būti pakeistas kitu.

„Viskas priklausys nuo jo vietos istorijoje, – teigia Uri Heitneris, Izraelio Golano aukštumų, užgrobtų iš Sirijos 1967 m. Artimųjų Rytų kare, apgyvendinimo kampanijos atstovas. – Kad tik netektų jo gėdytis.“

Nuo pat pirmųjų savo prezidentavimo mėnesių D. Trumpas siūlė Izraeliui ir regioniniams sąjungininkams Saudo Arabijai, Jungtiniams Arabų Emyratams, Egiptui ir Turkijai jų trokštamas užsienio politikos permainas ir mezgė asmeninius ryšius su lyderiais, Kongrese kritikuotais dėl žmogaus teisių pažeidimų.

Dabar kai kurie lyderiai bando pasinaudoti unikaliai draugiškais Baltaisiais rūmais, kol nepasikeitė JAV valdžia: jie prašo pažangių ginklų ir strateginių pranašumų, nerimaudami dėl galimo prezidento posto perdavimo demokratui Joe Bidenui. Didžiausią nerimą Izraeliui ir Persijos įlankos arabų valstybėms kelia tai, kad JAV gali panūsti atnaujinti branduolinį susitarimą su Iranu.

„Iš draugų ir partnerių sulaukiame daugybės prašymų, – teigia Barbara Leaf, JAV ambasadorė JAE iki 2018 m. kovo mėnesio. – Visos šios Persijos įlankos vyriausybės kuo puikiausiai žino, kad jei laimės J. Bidenas, o Senatą perims demokratai, viskas bus perskaičiuota, o politinis kraštovaizdis smarkiai pasikeis.

„Trumpo aukštumos“ Golane
Foto: Imago / Scanpix

Kai D. Trumpas 2016 m. įžengė į Baltuosius rūmus, „Islamo valstybė“ vis dar kontroliavo dideles Irako ir Sirijos dalis, arabų ir izraeliečių taikos procesas buvo įšaldytas, o Amerikos sąjungininkai arabų kraštuose laikėsi gynybinės pozicijos dėl Irano susitarimo. Nuo Egipto iki Saudo Arabijos klestėjo nepasitikėjimas Amerika – po to, kai B. Obamos administracija palaikė 2011 m. sukilimus prieš JAV sąjungininkių šalių diktatorius. Praėjus ketveriems metams Artimieji Rytai atrodo visiškai kitaip.

2018 m. D. Trumpas pasitraukė iš B. Obamos suderinto Irano susitarimo ir vėl sugrąžino sankcijas maksimalaus spaudimo kampanijoje, kuri kėlė Europos nepasitenkinimą, tačiau džiugino Irano varžovus arabus. D. Trumpo sprendimas nužudyti aukščiausio rango Irano vadą pakenkė regioninėms operacijoms, bet nepakurstė atsakomųjų priemonių, kaip perspėjo kai kurie kritikai. „Islamo valstybė“ buvo nugalėta, o D. Trumpas įsipareigojo išvesti amerikiečių karius iš Sirijos ir Irako.

Izraeliui kliuvo geriausias sandoris su D. Trumpu, kuris pripažino jo suverenitetą Golane. D. Trumpo administracija perkėlė Amerikos ambasadą į Jeruzalę, nors jo pirmtakai teigė, kad tai turėtų įvykti tik po Izraelio ir Palestinos susitarimo. O D. Trumpo žentas Jaredas Kushneris pristatė taikos planą, kuris buvo toks palankus Izraeliui, jog daugelis jį atmetė kaip neįgyvendinamą ir, kaip ir ambasados perkėlimo sprendimas, garantuotai sukelsiantį ažiotažą.

Atkirčio taip ir nebuvo sulaukta. Vietoj to, JAE ir Bahreinas normalizavo santykius su Izraeliu likus kelioms savaitėms iki JAV rinkimų, suteikdami D. Trumpui priešrinkiminį postūmį, nors jis sumažino paramą palestiniečiams, uždarė jų diplomatinę misiją ir nepaisė jų valstybingumo siekių, kadaise buvusių esmine regiono problema. Naujuose Artimuosiuose Rytuose pagrindine problemine sritimi tapo Iranas.

Donaldas Trumpas, Benjaminas Netanyahu
Foto: Imago / Scanpix

„Nemanau, kad D. Trumpas ketino daryti įtaką Artimuosiuose Rytuose. Jis norėjo kontroliuoti Amerikos įsitraukimą“, – teigia Haimas Tomeris, buvęs Izraelio žvalgybos agentūros „Mossad“ pareigūnas. Poslinkį daugiausia lėmė regioniniai pokyčiai, tačiau D. Trumpas „pasinaudojo proga“.
Vis dėlto D. Trumpo sąjungininkus klaidino jo mėtymasis, pavyzdžiui, sprendimas nebesikišti į Sirijos reikalus ir nenuosekli Irano politika, dėl kurios jis taikė ekonominį spaudimą, bet susilaikė nuo veiksmų, kai buvo atakuojami Saudo Arabijos naftos įrenginiai ir Persijos įlankos laivybos srautai.

„Iš pradžių matome įspūdingas sankcijas Iranui, girdime skambius žodžius, tada staiga pastebime, kad [JAV] pradeda dvejoti – nes vadovaujasi prieštaringa politika. JAV nori persekioti Iraną, bet nenori persekioti Irano už Irano ribų“, – pastebi princas Talalas Al Faisalas, Saudo Arabijos verslininkas ir jaunesnysis karališkosios giminės atstovas. D. Trumpo požiūris į Artimuosius Rytus buvo geresnis nei jo pirmtako ir veikė „iki tam tikro laipsnio“, teigia jis, „bet jiems reikia laikytis nuoseklesnės strategijos“.

Suvokimas, kad JAV neatlėks ant balto žirgo jų gelbėti, paskatino JAE permąstyti savo politiką. Šalis pasitraukė iš pražūtingo Jemeno karo ir atskleidė ryšius su Izraeliu, įformindamas abišalius santykius, iš dalies pagrįstus abipusiu nepasitikėjimu Iranu. JAE tikisi, kad šis susitarimas išsklaidys JAV abejones dėl jos prašymo nupirkti „Lockheed Martin Corp.“ karo lėktuvą F-35.



„Šie sandoriai vyko ir anksčiau, tik ne visada atvirai, – teigia Davidas Mackas, buvęs JAV ambasadorius JAE, devintajame dešimtmetyje dirbęs ir Saudo Arabijoje. – Dabar skirtumas yra toks, kad Jungtiniai Arabų Emyratai ir Bahreinas susitarė: „Žiū, jei žaistume atverstomis kortomis, sulauktume malonių iš JAV.“

Ir nors D. Trumpo populiarumas Izraelyje neblėsta, jo politika gali nesulaukti numatytų pasekmių. Palestiniečių valstybingumo atmetimas reiškia, kad Izraelyje arabų skaičius vis labiau viršys žydų, nors pastarieji įsivaizdavo kuriantys žydišką valstybę. Teritoriniai ginčai liks neišspręsti ir kils keblių klausimų dėl okupacijoje gyvenančių palestiniečių teisių.

Golano aukštumos

D. Trumpo požiūris „neišsprendžia egzistencinės Izraelio problemos“, pastebi D. Mackas. „Dabar bus žymiai sunkiau atkurti taikos procesą, turint omenyje, kiek daug visko, ir dykai, gavo izraeliečiai.

Net ir valdant B. Obamai JAV siekė atsiriboti nuo regiono konfliktų, palikdama vakuumą, kurį Sirijoje, Libijoje, Armėnijoje ir rytinėje Viduržemio jūros dalyje paskubėjo užpildyti kitos valstybės – pirmiausia Turkija ir Rusija. Jei lapkričio 3 d. rinkimus laimės J. Bidenas, tonas pasikeis, tačiau susidūręs su krūva ekonominių ir politinių neramumų, kuriuos jam reikės spręsti namuose, naujasis prezidentas kažin ar skubės keisti politinę kryptį regione.

Saudo Arabijai, JAE, Turkijai ir Egiptui santykiai su J. Bideno Baltaisiais rūmais būtų nebe tokie jaukūs; jų lyderių lauktų tradicinis amerikietiškas vainojimas dėl žmogaus teisių ir D. Trumpo apeitų diplomatinių normų atkūrimas.

J. Bidenas gali siekti vėl įtraukti į dialogą palestiniečius, tačiau kažin ar jis atšauks ambasados ​​sprendimą arba statys į pavojų naujai užgimstančius ryšius tarp Izraelio ir arabų šalių.

Reikšmingiausi pokyčiai greičiausiai laukia Irano. J. Bidenas teigė, kad sieks atgaivinti branduolinį paktą, sykiu jį sugriežtindamas. Atnaujintos derybos užtruktų.

„Jei nebūtų didelės krizės, pirmaisiais prezidentavimo metais J. Bideno akys retai kryptų į šį regioną, – ataskaitoje rašė „Eurasia Group“. – Šalyje daugiausia dėmesio būtų skiriama koronaviruso stimulams ir sveikatos priežiūrai, o JAV ir Kinijos santykiai bei santykių su Europa lopymas užgožtų Artimųjų Rytų svarbą užsienio politikoje.“