Štai kodėl europiečiai taip pat sulaikę kvapą laukia kitą mėnesį vyksiančių JAV prezidento rinkimų. Jei laimės D. Trumpas, transatlantinis įtrūkis dar kartą girdimai trakštelės. Jei laimės Joe Bidenas, garsiausiai girdėsis šaunami šampano kamščiai. Tačiau neilgai trukus europiečiai turės pripažinti, kad laipsniškas susvetimėjimas tęsiasi – nesvarbu, kas sėdi Baltuosiuose rūmuose.

Transatlantiniai santykiai pradėjo gesti dar gerokai prieš D. Trumpą. Jie vos nesugriuvo George’o W. Busho valdymo metais, kol Barackas Obama jų šiek tiek neatstatė. Bet ir tai iš esmės tebuvo kosmetinis remontas.

Būtent B. Obama – su tuometiniu viceprezidentu J. Bidenu – paskelbė strateginį Amerikos „posūkį“ į Aziją, suteikdamas pavadinimą sekuliariam perėjimui nuo Atlanto vandenyno prie Ramiojo. Jau ankstesni JAV prezidentai skųsdavosi – tiesa, mandagiai, – kad europiečiai ir visų pirma vokiečiai skiria per mažai lėšų savo kariuomenėms, kad būtų patikimi NATO sąjungininkai, ir savanaudiškai naudojasi JAV globojama pasauline prekybos sistema.

D. Trumpas tiesiog nupūtė nuo šių ginčų diplomatinį blizgesį ir subtilumą. Kaip joks kitas JAV prezidentas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų jis rodo panieką Europos lyderiams, tokiems kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel, nors bičiuliaujasi su autokratais, tokiais kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

D. Trumpas nemato „Vakarų“ kaip liberalių vertybių ir kolektyvinės gynybos bendruomenės, todėl ir atrodo, kad jie nyksta.

Savo prekybos karais D. Trumpas pavertė Europos Sąjungą baubu, nusileidžiančiu tik Kinijai, nustatydamas „nacionalinio saugumo“ tarifus europietiškam plienui, aliuminiui ir kitoms prekėms.
Gynybos srityje jis netgi sukėlė abejonių dėl savo įsipareigojimo NATO. Pasak buvusio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Johno Boltono, prezidentas per antrąją kadenciją gali iš tikrųjų palikti aljansą, lygiai taip pat, kaip pasitraukė iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo, Pasaulio sveikatos organizacijos ir kitų daugiašalių forumų.

Šitokiu būdu D. Trumpas išjuokė visas Europos prielaidas apie geopolitiką. Amerikos karinė ir branduolinė apsauga nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų Vakarų Europai atrodė geriausia atgrasymo priemonė nuo Maskvos agresijos.

Ji taip pat gesino senesnes vidines Europos varžybas, visų pirma tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Kitaip tariant, Amerikos galybė buvo būtina Europos integracijos sąlyga. Vokiečiams JAV buvo beveik tėvo figūra.

Šie ryšiai tikriausiai nebepataisomai nutrūko. Du iš trijų europiečių JAV vertina neigiamai, o vokiečiai tarpusavyje nesutaria, ar nori glaudesnių santykių su amerikiečiais, ar su kinais. Jaunimas pirmenybę teikia Kinijai.

Tai koks gi būtų Europos planas B, jei D. Trumpas laimėtų antrąją kadenciją? „Atsakymas į „Pirmiausia Amerika“ būtų „Jungtinė Europa“, – kažkada sakė Heiko Maasas, Vokietijos užsienio reikalų ministras.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas mėgsta kalbėti apie „Europos suverenitetą“. Tačiau niekas tiksliai nežino, ką tai reiškia. „Europos armija“ tebėra nepasiekiama svajonė. Jau ir taip pakankamai sunku įkalbėti ES užsienio ministrus vienbalsiai pasisakyti dėl sankcijų.

H. Maasas klysta manydamas, kad dar viena D. Trumpo pergalė suvienytų Europos Sąjungą. Labiau tikėtina, kad šis klubas tik dar labiau susipriešintų. Kai kurie jo nariai, ypač besiribojantys su Rusija, mielai sudarytų dvišalius susitarimus su D. Trumpu, kad tik pasiliktų jo draugų pusėje. Panašu, kad ypač nacionalistinė Varšuvos vyriausybė labiau stengiasi palaikyti ryšius su Baltaisiais rūmais, nei kalbėtis su Briuseliu, Berlynu ar Paryžiumi.

J. Bidenas, priešingai, yra visiems žinomas Amerikos aljansų šalininkas. Jis nuramintų NATO ir vėl prisijungtų prie Paryžiaus susitarimo bei PSO. Ir greičiausiai bendradarbiautų su „E3“ (Vokietija, Prancūzija ir JK), pristatydamas Iranui atnaujintą branduolinio susitarimo, kurį D. Trumpas atmetė, versiją. Jis vėl laikytų europiečius partneriais.

Tačiau tik iki tam tikro lygio. J. Bidenas gali neišvesti JAV karių iš Vokietijos, kaip planuoja D. Trumpas.

Tačiau jis neinvestuotų ir į transatlantinę gynybą. Tai todėl, kad kiekvienas Europoje išleistas karinis doleris yra nepasiekiamas Azijai.

Tuo tarpu egzistuojanti įtampa niekur nedings. Kaip ir jo pirmtakas, J. Bidenas bandys sustabdyti nuo Rusijos iki Vokietijos tiesiamą dujotiekį. Jis nuolat reikalaus vokiečių ir kitų narių padidinti karines išlaidas. Jis taip pat bandys mygti, kad jie iš tikrųjų panaudotų savo kariuomenes misijose, kuriose JAV nebemato sau naudos – galbūt Viduržemio jūros rytuose ar Afrikoje.

Visų pirma, bet kuris prezidentas tikėsis, kad Amerikos sąjungininkai kartu su JAV stos prieš Kiniją. Taigi kuo labiau ES vaikysis neaiškios „Europos suvereniteto“ sąvokos, tuo mažiau vertinga ji atrodys Amerikai.

Europa, vienodu atstumu nutolusi tiek nuo Rytų, tiek nuo Vakarų, mažai domina JAV, o tai savo ruožtu reiškia, kad ES nei suvereni, nei saugi. Europiečiai neturėtų pamiršti tektonikos – lapkritį, kai šaudys šampano kamščius.