B. Jelcinui tada reikėjo išteisinti „Sovietų Sąjungos ardytojo“ vardą konservatyviosios elektorato dalies akyse, o A. Lukašenka neatmetė galimybės, vieną dieną nuo scenos pasitraukus „diedukui“, tapti realiu apjungtos valstybės lyderiu. Kremliuje visi tai puikiai suprato, todėl niekas sąjungos projekto įgyvendinti ir neskubėjo. 2000 metais į valdžią atėjus „jaunam perspektyviam“ Vladimirui Putinui, A. Lukašenkos viltys dužo, rašo ru.delfi.lt.

Tiesa, ekonominė integracija panaikinus valstybių barjerus ir į Baltarusiją atėjus rusiškam kapitalui, visgi įvyko.

Nors šviesus Sovietų Sąjungos ilgesys ir yra oficiali Rusijos valdžios ideologija (kaip kartą yra sakęs V. Putinas, „kas neapgailestauja dėl Sovietų Sąjungos griūties, tas neturi širdies“), Sąjunginė valstybė kaip jos surogatas Rusijos žiniasklaidoje neminima. Panašu, jog todėl, kad tektų dalintis laurus su A. Lukašenka.

Paprastas gyventojas prisimena, kad jis yra šio keisto aljanso pilietis, tik tikrinant pasą arba kertant sieną – šiems piliečiams vienas langelis, o visiems likusiems – kitas.

Rusijoje apie Baltarusiją susiformavo mažos, kaimynystėje egzistuojančios Sovietų Sąjungos įvaizdis – ten, nors žmonės ir gyvena skurdžiai, bet švariai ir visur tvarka, A. Lukašenka viską kontroliuoja, mus gerbia. Panašiai vertinamos ir prekės iš Baltarusijos (pieno produktai, baldai ir tekstilės gaminiai): senamadiškos, bet kokybiškos ir natūralios. Nepaisant to, žmonės Baltarusijai jokio ilgesio nejaučia (nors, pavyzdžiui, Kremliaus įvykdyta Krymo aneksija Rusijoje sutikta gana palankiai).

Suktas bičiulis

Pašlijus santykiams su Ukraina, Rusijos oficialioji žiniasklaida „fašistais“ išvadino kone visą tautą, tačiau santykių su A. Lukašenka pablogėjimo atvejais iš esmės požiūris į Baltarusiją išlikdavo pozityvus. O tų santykių krizių kildavo reguliariai.

Viena iš garsiausiai nuskambėjusių krizių ištiko 2006 metais. Rusija iškėlė sąlygą: ir toliau tieks dujas „broliškomis“ subsidijuojamomis kainomis mainais už tai, kad Maskvai bus perduota dalis Baltarusijos dujų transporto aktyvų, o Minskas, kuriam jie itin svarbus koziris bet kokiose derybose su Maskva, nusprendė nesutikti. Ateinančių metų pradžioje analogiška situacija susiklostė su dujomis.

Po dvejų metų prasidėjo „pieno karas“: Rusija uždraudė įvežti pieną iš Baltarusijos, esą, nerimaudama dėl jo kokybės. Baltarusiai savo ruožtu tvirtino, kad tokiu būdu šalis verčiama parduoti savo pieno verslą rusams. Žiniasklaida rašė, kad iš tikrųjų A. Lukašenka žadėjo jį parduoti mainais už dar vieną tarpvalstybinį kreditą, tačiau, gavęs pinigus, persigalvojo. Paskui buvo dar viena pieno, mėsos (Rusija kaltino Baltarusiją vežant draudžiamą produkciją iš Europos, apsimenant, kad tai vietos gamyba) ir kiti karai.

Kiekvieną kartą A. Lukašenka demonstratyviai įsižeisdavo ir imdavo viešai deklaruoti meilę tai Ukrainai, tai Europos Sąjungai. Visus šiuos nesutarimus jungia bendras vardiklis – konfliktuojančios šalys kaip kokie seni, vienas kitam iki gyvo kaulo įgrisę sutuoktiniai, iš pradžių mojuoja visiems prieš nosis nešvariais baltiniais, o tada tyliai susitaria ir susitaiko.

Suvereni brolybė

Nekalbant apie ekonominius nesutarimus, kuriuos visada pavyksta vienaip ar kitaip išspręsti, buvo ir žymiai svarbesnių – politinių. Kai V. Putinas antrą kartą išrinktas antrai kadencijai (2018 metais), kuri jam turėjo būti paskutinė, Rusijos politinis elitas pradėjo gvildenti „2024 metų problemą“: svarstyti, kaip jis išsaugos valdžią arba perduos įpėdiniui (menkai tikėtina)? Vienas iš scenarijų buvo susijungimas su Baltarusija, nauja konstitucija ir nauji kadencijos metų skaičiai. Šis scenarijus kaip reikiant nervino Baltarusijos prezidentą A. Lukašenką.

Jis, kaip ir per ankstesnes krizes, pamiršęs savo kaip „brolybės“ su Rusija šalininko įvaizdį, kalbėjo apie Baltarusijos suverenitetą ir gimtąją žemę, kurios niekam neatiduos, įskaitant ir „oligarchus iš Rusijos“.

Baltarusijos asimiliavimo, tokiu būdu siekiant išlaikyti V. Putino valdžią, grėsmė formaliai išsisklaidė šią vasarą, kai referendume Rusijoje buvo patvirtintos konstitucijos pataisos ir „nunulintas“ prezidento kadencijų skaičiavimas, tokiu būdu sudarant sąlygas V. Putiną perrinkti praktiškai iki pat mirties.

Tačiau iki dabartinių Baltarusijos rinkimų A. Lukašenkos santykiai su Kremliumi buvo neigiamame etape. Galbūt jis įtarė, kad Maskva nenorėjo jo besąlygiškos pergalės.

Todėl 10 dienų iki balsavimo Baltarusijos KGB sugavo rusų samdinius iš privačios kariuomenės „Vagner“ (privačią karinę kompaniją „Vagner“ finansuoja vienas iš Kremliui artimų oligarchų, jos daliniai dalyvauja ginkluotuose konfliktuose visame pasaulyje, taip pat ir Ukrainoje), kurie, pasak A. Lukašenkos, ketino rengti priešrinkimines provokacijas.

Be to, jis pareiškė, kad yra pasiruošęs juos perduoti Kijevui, o Maskvai tai pasirodė nepriimtina, nes, jei tarp sulaikytųjų būtų buvę mūšių Donbase dalyvių, jie būtų galėję papasakoti Ukrainos saugumo tarnybai daug negerų dalykų.

O tiesa tokia, kad ten, ko gero, buvo tikri „Vagner“ samdiniai, kurie broliška respublika pasinaudojo kaip tranzitiniu punktu. Ar savo keliones jie iš anksto suderino su Minsku (tokiu atveju jo veiksmai yra klasikinė provokacija), ar iš tiesų A. Lukašenka apie juos sužinojo atsitiktinai ir pamanė, kad Kremlius jam ruošia kokią kiaulystę, vienareikšmiškai nenustatyta.

Tačiau faktas toks, kad rinkimų išvakarėse jis ryžosi atviram konfliktui su Maskva.

Ir į savo priešrinkiminę retoriką įtraukė tezę apie suverenitetą, į kurį yra kėsinamasi, bet jis jo neatiduosiąs.

Maskva atsakė asimetriškai: Rusijos žiniasklaida pareiškė, kad tai Ukrainos specialiųjų tarnybų provokacija – esą, jos užverbavo rusus kaip samdinius į trečiąsias šalis, apgaule įviliojo į Baltarusijos teritoriją ir išdavė KGB tam, kad išardytų broliškų tautų draugystę. O po kelių dienų popžvaigždės iš Pirmojo kanalo atsisakė dalyvauti priešrinkiminiame A. Lukašenkos koncerte.

Per pirmuosius porinkiminius mitingus rusų dirigentas Vladimiras Spivakovas, pasipiktinęs smurtu Minsko gatvėse, viešai išsižadėjo ordino, kurį jam anksčiau įteikė Baltarusijos prezidentas.

Tačiau V. Spivakovas išsaugojo visus ordinus, kuriuos gavo iš V. Putino, tarp jų ir įteiktą 2014 m. rugsėjį, per patį karo Donbase įkarštį.

Silpnas geriau nei stiprus

Pirmosiomis neramumų dienomis, nors Rusijos prezidentas oficialiai pasveikino Baltarusijos prezidentą su pergale rinkimuose, jokios paramos jis nesulaukė.

Oficiali Kremliaus pozicija buvo tokia, kad „baltarusių tauta turi išsiaiškinti pati“, nors ir buvo pabrėžiama, kad be svetimos įtakos. Protestus žiniasklaida nušvietė pabrėžtinai neutraliai: buvo pranešama apie sumušimus, pateikiami protestuotojų skaičiai jų pačių vertinimu (o ne pagal oficialią Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos versiją).

Tai akivaizdžiai skyrėsi nuo to, kaip buvo pasakojama apie revoliucinius įvykius Ukrainoje, kurių dalyvius Rusijos televizijos kanalai vadino „fašistais“ arba, geriausiu atveju, „banderininkais“.

Vargu ar iš tiesų „rusų oligarchai“ (tai yra, Kremlius, todėl kad Rusijoje nėra jam nepavaldžių oligarchų), kaip viešai skelbia A. Lukašenka, destabilizuos situaciją Baltarusijoje.

Tačiau Maskva be jokių abejonių džiaugėsi „batkos“ problemomis. Visų pirma, jo maniera derybų metu demonstruoti, kad jis gali susirasti draugų ir kitoje fronto linijos pusėje, erzina iš principo, juolab, kad V. Putinas turi polinkį greit įsižeisti. Antra, silpnas A. Lukašenka bet kokiu atveju patogesnis nei stiprus.

Trečia, visą šį laiką buvo vedamos derybos dėl paramos, ir kuo labiau Baltarusijos prezidentas nervinosi, tuo daugiau visko jis buvo linkęs prižadėti.

Panašu, kad susitarti pavyko rugpjūčio vidurio link. Praėjus vos savaitei po rinkimų A. Lukašenka pasigyrė palaikymu iš Maskvos pusės: pareiškė, kad pasikalbėjo su V. Putinu ir Rusija pažadėjo iki mėnesio galo atsiųsti karinę pagalbą (jei kiltų karo iš NATO pusės grėsmė), ir tik rugsėjo 14 d. „broliški“ prezidentai susitiko asmeniškai.

Likus savaitei iki susitikimo A. Lukašenka pranešė, kad pasiskiepijo rusiška vakcina nuo COVID (pačios Rusijos gyventojai ją vertina įtariai, todėl toks A. Lukašenkos žingsnis turi gilią politinę prasmę: skiepydamasis jis tarsi patikėjo Maskvai savo sveikatą).

Tuo pat metu keitėsi pranešimų apie protestus tonas: už mitinguotojų vis labiau ryškėjo „Vakarų ranka“. Vis dėlto tai nė iš tolo neprilygo tonui, kuris buvo naudojamas nušviečiant situaciją Ukrainoje.

Skirtingi „seseriškų tautų“ likimai

Visišku dabartinio Minsko režimo sutriuškinimu Kremlius nesuinteresuotas dar labiau, nei jo besąlygiška pergale.

Jei į valdžią ateis opozicija, kuri, be abejonės, labiau orientuosis į Europą, o ne į Maskvą, V. Putinui tai taps katastrofišku geopolitiniu pralaimėjimu. Tačiau esmė ne tik tai.

Pagal niekada Kremliaus viešai nedeklaruotą, bet giliai į daugumos rusų sąmonę įsirėžusią šiuolaikinę „oficialaus tautiškumo teoriją“, rusų tauta turi dvi jaunesnes seseris – baltarusių ir ukrainiečių tautą.

Šios „seserys“ visiškai viena į kitą nepanašios – baltarusiai, esą, taikūs ir ramūs, o ukrainiečiai nepripažįsta giminystės ryšio ir nuolat stengiasi išpešti sau kokios naudos.

Neabejotina šios teorijos tiesa yra ta, kad Baltarusija tiek savo mentalitetu, tiek savo politine struktūra yra daug arčiau Rusijos nei Ukraina.

Visos Kijeve vykusios revoliucijos apraiškos nesudarė realios grėsmės V. Putino režimui.

Nors Kremliaus vidaus politikos kuratoriai skyrė nemažai lėšų „oranžinio maro“ slopinimui, ir visi susiję asmenys neblogai iš šito uždirbo, nuo pat pradžių buvo aišku, kad ši baimė labiau psichologinio pobūdžio, o ne reali.

Rusijoje, kaip ir Baltarusijoje, kitaip nei Ukrainoje, visuomenė ir elitas monolitiški, jėgos struktūros stiprios ir nėra politinės konkurencijos.

Joks palapinių miestelis Raudonojoje aikštėje neiškils paprasčiausiai todėl, kad žmonės su palapinėmis bus sulaikyti pakeliui iki aikštės.

Ukrainos scenarijus Kremliui nebaisus, užtat baisus baltarusiškas scenarijus, nes dviejų tarpusavyje draugaujančių „seserų“ valdžios sistemos struktūra yra vienoda.

Konstitucijos pataisos ir prezidento kadencijos „nunulinimas“ panaikino nesutarimų Rusijos elito viduje riziką, nes Kremliaus klanai galėjo pakenkti stabilumui ėmę peštis tarpusavyje dėl to, kas bus V. Putino įpėdinis.

Tiesą sakant, V. Putinas apie tai pasakė tiesiai likus kelioms dienoms iki balsavimo dėl pataisų: esą, jei jam nebus pratęsti įgaliojimai, „po kokių dvejų metų vietoj normalaus darbo įprastu ritmu daugelyje valdžios lygių prasidės neramumai ir galimų įpėdinių paieškos“.

Tačiau A. Lukašenkos pavyzdys parodo, kad įprastas perrinkimo mechanizmas surengus rinkimus be alternatyvos, kai biuletenyje nurodytas tik lyderis ir absoliučiai neperspektyvūs statistai, nebeveikia taip sklandžiai, kaip anksčiau.

Tikrumo, kad V. Putinas bus taip pat lengvai perrinktas naujai kadencijai, kaip 2004, 2012 ir 2018 metais, nėra jau dabar. O jeigu A. Lukašenka vis dėlto pralaimės, politinis stabilumas Rusijoje sugrius ir elito atstovai jau dabar turėtų pradėti V. Putino įpėdinio paieškas.

Juo labiau, kad Rusijoje jau yra analogiškų procesų apraiškų, nors ir ne tokių ryškių. Užpernai rudenį nutiko precedento neturintys dalykai: net 4-iuose iš 22-ų regionų, kur vyko gubernatorių rinkimai, pareigas einantys gubernatoriai pralaimėjo statistams, kurie faktiškai neorganizavo jokių kampanijų. Vienas iš nugalėtojų, Chabarovsko kraštui ėmęs vadovauti Sergejus Furgalas, šių metų liepos mėn. buvo areštuotas apkaltinus jį prieš 15 m. įvykdytais nusikaltimais. Regione nusirito protestų banga, kurios atgarsių pasigirsta iki šiol. O juk S. Furgalas net nebuvo opozicionierius, ir demonstravo visokeriopą lojalumą Kremliui.

Tai yra, protesto nuotaikos visuomenėje nėra susijusios su liberalia darbotvarke. Žmonės pavargo nuo nepakeičiamų veidų ir primestų pasirinkimų.

Rugsėjo 13 d. Rusijoje vykusiuose regioniniuose rinkimuose nutiko komiškas, bet jau vis dažniau pasikartojantis incidentas – Povalichino kaime (300 gyventojų) vietos administracijos vadovas, siekdamas sukurti formalią konkurenciją, paprašė balotiruotis valytoją Mariną Ugodskają ir ši laimėjo rinkimus rezultatu 84 balsai prieš 46.