Dešimties puslapių dokumento projekte, kurį parengė Europos Sąjungos užsienio politikos atšaka ir su kuriuo turėjo galimybę susipažinti POLITICO žurnalistai, kalbama apie įvairius variantus, kaip būtų galima išsaugoti paliaubas šioje nestabilioje Šiaurės Afrikos šalyje – pradedant patarimais Libijos vadovaujamoms pastangoms išspręsti krizę, baigiant Europos Sąjungos Karinės ir stebėjimo misijos dislokavimu (kartu su žemės ir oro elementais).
Dokumente netgi minima galimybė imtis karinės misijos, suteiksiančios mandatą Libijoje imtis savų karinių operacijų (tam galėtų būti pasitelktos dvi Europos Sąjungos brigados, kurias sudaro nuo 5 tūkst. iki 10 tūkst. personalo vienetų).
Projekte akcentuojama, kad pastaroji galimybė bent jau dabartinėje situacijoje „atmetama“ ir pabrėžiama, kad tokios operacijos „politinės ir fizinės rizikos“ pernelyg didelės.
Nepaisant to, kai kurios kitos dokumente aptariamos galimybės taip pat kelia rimtų grėsmių tiek Europos Sąjungai kaip politiniam blokui, tiek į šalį, kur jau tiek metų nesiliauja pilietinis karas, siunčiamam personalui.
„Europos Sąjungos karinio buvimo Libijoje grėsmės lygis vertinamas kaip labai aukštas. Tai itin aktualu Europos Sąjungos pajėgoms, atsidūrusioms tarp konfliktuojančių pusių. Dėl paramos, kurią teikia trečiosios šalys ir tarpininkai, abi pusės gali pasigirti itin dideliu kiekiu karinės įrangos“, – teigiama dokumento projekte, kurį parengė Europos išorės veiksmų tarnyba. Vienas iš svarbiausių išorės aktorių Libijoje yra Turkija, aktyviai besikišanti į situaciją Jungtinių Tautų remiamos Nacionalinio susitarimo vyriausybės (GNA) pusėje ir taip didinanti Ankaros įtaką regionuose, besiribojančiuose su Europos Sąjunga. Europos Sąjungos lyderiai santykius su Turkija aptarė per ketvirtadienį prasidėjusį dviejų dienų viršūnių susitikimą.
„Turkijos karinis telkimasis ir vis aktyvėjantis tiesioginis kišimasis į karinius veiksmus gali būti siejamas su Rusija, kuri taip pat siunčia savo naikintuvų“, – teigiama Europos Sąjungos parengtame dokumento projekte.
Aktyvesnis įsitraukimas
J. Borrellis per neoficialų Europos Sąjungos valstybių narių susitikimą Berlyne rugpjūtį, aiškindamas galimus veiksmų variantus Libijoje, naudojosi trumpesne projekto versija, sutrumpinta maždaug iki keturių puslapių ir klasifikuota kaip „jautri“ informacija, teigia du diplomatiniai šaltiniai.
Kaip teigia su susitikimu susiję asmenys, kai buvęs Ispanijos diplomatijos vadovas iškėlė misijos idėją, į siūlymą niekas nesureagavo. Vėliau kai kurie ministrai J. Borrelliui užsiminė, kad šie planai „beprotiški“ ir jų vertėtų skubiai atsisakyti, kiti davė suprasti, kad šiuo metu tam paprasčiausiai ne laikas, kad reiktų palaukti tinkamų sąlygų.
Tvarių paliaubų Libijoje perspektyvos artimiausių metu atrodo labai miglotos. Šiuo metu abi pusės paiso trapių paliaubų, tačiau jas ne tik reikia išlaikyti, bet ir transformuoti į šį tą patikimesnio. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos mandatas stebėjimo misijai tai pat susiduria su nemažai rimtų kliuvinių – įskaitant galimą pasipriešinimą iš veto teisę turinčios Rusijos.
Tik J. Borrellis idėją, jog Europos Sąjunga turėtų imtis aktyvesnio vaidmens Libijoje, vertina kaip ženklą, jog šiuo metu politinis blokas jau nebeapsiriboja vien žodžiais, o gali imtis ir veiksmų.
„Jeigu Libijoje galioja paliaubos, tuomet Europos Sąjunga turi būti pasirengusi ne tik įgyvendinti, bet ir stebėti tokias paliaubas – galbūt netgi pasitelkus karius, pavyzdžiui, Europos Sąjungos misijos rėmuose“, – dar sausį Vokietijos žurnalui „Spiegel“ kalbėjo Europos Sąjungos diplomatijos vadovas.
Paragrafe, skirtame „strateginiam Europos Sąjungos įsitraukimui“, dokumentas akcentuoja, jog didesnio Europos Sąjungos įsitraukimo tikslas būtų „įtvirtinti Europos Sąjungos kaip saugumo veikėjo Pietinėje kaimynystėje vaidmenį“.
Libija jau daug metų draskoma pilietinio karo, kuriame dalyvauja Jungtinių Tautų remiama Tripolyje esanti Nacionalinio susitarimo vyriausybė, vadovaujama Fayezo al Sarrajo, ir Libijos nacionalinė armija (LNA), prie kurios vairo – sukilėlių vadas generolas Khalifa Haftaras.
Europos Sąjungos valstybės narės taip pat šalyje siekia skirtingų interesų. Buvusi kolonijinė galia Italija remia F. Al Sarrają, o štai Paryžius kaltinamas prijaučiantis priešingai stovyklai. Vokietija bandė rasti konfliktuojančių pusių bendrą vardiklį, sausį Berlyne suorganizuodama konferenciją, kur bandyta priversti laikytis Jungtinių Tautų rezoliucijos dėl ginklų embargo ir paliaubų. Tiesa ta, kad po Berlyno konferencijos situacija visgi pasikeitė, tik gal ne taip, kaip kad buvo tikėtasi: „Libijos situacija drastiškai pakito, jėgos pusiausvyra pakrypo į Nacionalinio susitarimo vyriausybės ir jos sąjungininkės Turkijos pusę“, aktyviau įsitraukė ir Rusija, skelbiama dokumente.
Trys variantai
Dokumente įvardyti trys galimi variantai, kokių veiksmų galėtų imtis Europos Sąjunga tvarių paliaubų atveju – palaikyti Libijos vadovaujamą misiją, prisidėti prie Jungtinių Tautų inicijuoto paliaubų stebėsenos mechanizmo arba įsteigti Europos Sąjungos stebėjimo misiją. Du paskutiniai variantai įmanomi tik su Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos mandatu.
Pirmasis variantas numato Libijos frakcijų derybas, siekiant „parengti visoms priimtiną oficialų susitarimą dėl pačios Libijos vadovaujamų paliaubų stebėjimo mechanizmo“ ir Europos Sąjungos paramą keičiant pilietinės misijos šalyje – EUBAM – mandatą. Misijos tikslas būtų „padėti Libijos frakcijoms ieškant bendros kalbos“ dėl paliaubų stebėjimo.
Antrasis variantas – Jungtinių Tautų vadovaujamas „paliaubų stebėjimo mechanizmas“. Toliau dokumente analizuojama, kaip būtų galima šį variantą įgyvendinti. Tai galėtų būti finansinė parama, pagalba personalu ir žiniomis. Tokiu būdu Europos Sąjungos būtų geriau matomas, tačiau dokumentas pažymi, kad blokas „negalėtų kontroliuoti veiksmų“.
Dar vienas būdas prisidėti prie Jungtinių Tautų pastangų būtų suteikti daugiau įgaliojimų IRINI operacijai – jos pagrindinė užduotis Jungtinių Tautų ginklų embargo įgyvendinimas Viduržemio jūroje pasitelkiant oro, palydovų ir jūrų išteklius. Misijos mandatą būtų galima „keisti, siekiant prisidėti prie paliaubų stebėjimo per stebėseną iš oro virš Libijos“, teigiama dokumente.
Trečia galimybė – Europos Sąjungos karinė ir stebėjimo misija. Ji būtų vykdoma paisant Jungtinių Tautų nustatytų įsitraukimo taisyklių, jai bus reikalinga (be kitų dalykų) aiški pasitraukimo strategija, užtikrinsianti, kad blokas neatsidurs itin keblioje padėtyje.
Tokiai misijai tektų naudotis Libijos oro erdve, būtų reikalingas „visų Europos Sąjungos valstybių narių įsitraukimas užtikrinant žvalgybinius, stebėsenos ir karinius pajėgumus“. Reikėtų užtikrinti „fizinę Europos Sąjungos infrastruktūros apsaugą“. Nevertėtų pamiršti ir galimų rizikų, įskaitant „nepriklausomų sukilėlių ir teroristinių grupuočių asimetrinius pavojus, galinčius pareikalauti aukų“.
Paprašytas pakomentuoti dokumentą, Europos išorės veiksmų tarnybos atstovas patikslino, kad „institucija jokių tikrų ar esamų vidinių dokumentų ar projektų nekomentuoja“. Nepaisant to, atstovas atkreipė dėmesį į J. Borellio pasisakymus po pastarojo susitikimo su Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrais.
„Kad ir kas turėtų būti daroma stebint paliaubas Libijoje, tai turėtų būti daroma Jungtinių Tautų rėmuose. Esame pasirengę dalyvauti įgyvendinant ir kontroliuojant ginklų embargą, tai turi tiek politinę, tiek diplomatinę pusę, o tai savo ruožtu ir turi savą karinę pusę“, – pabrėžė atstovas.