Nors kai kuriems analitikams gali atrodyti, kad Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas atsitraukia dėl diplomatinio atsako ir karinės mobilizacijos, bendresnis vaizdas rodo, kad R. T. Erdoganas yra pasirengęs pulti tiek dėl ideologinių, tiek ir dėl populistinių priežasčių, ir toliau tai darys, kol išsiaiškins, kur nedidelė karinė investicija gali atnešti didžiausios naudos.
Vienas iš galimų taškų, kuriuos būtina stebėti, yra Famagusta. Kiprui atgavus nepriklausomybę, Famagusta, ypač šio miesto pietinis Varošos rajonas, tapo turistų traukos centru, savo švariais paplūdimiais ir viešbučiais traukęs Europos ir Vakarų šalių elito atstovus. Tačiau viskas baigėsi, kai 1974 metais įsiveržė turkai. Pirmiausia jie subombardavo miestą ir privertė daugumą jo gyventojų bėgti, o vėliau jį okupavo. Famagustos gyventojai tikėjosi po bombardavimo grįžti, tačiau niekada to nepadarė.
Varoša tapo miestu-vaiduokliu su milijardų JAV dolerių vertės nekilnojamuoju turtu, kuris stovi aptvertas ir tuščias, o buvę jo gyventojai čia jau niekada nebegrįš, žurnalui „The National Interest“ rašo „American Enterprise Institute“ tyrėjas ir rezidentas Michaelas Rubinas.
Ištisos diplomatų kartos tikėjosi, kad Famagusta ir jos gyventojų sugrįžimas taps vienu svarbiausiu bet kokių taikos derybų dėl Kipro elementu. Tai, kad turkai paliko Varošą tuščią, suteikė kipriečiams, Vakarų Europai ir Jungtinių Tautų diplomatams vilties, kad Ankara vis dar suinteresuota išspręsti Kipro konfliktą.
Tačiau dabar R. T. Erdoganas signalizuoja, kad Turkija gali imtis vienašališkų veiksmų ir apgyvendinti bei vystyti Varošą. R. T. Erdoganas ne tik nori pademonstruoti savo jėgą po to, kai atsitraukė neseniai kilusiame jūriniame konflikte su Graikija. Katu su savo pagrindiniais rėmėjais netrukus gali gauti milijardų JAV dolerių – tai bus Turkijos valstybės lėšos ir veikiausiai finansavimas, gautas iš Turkijos pasiglemžtų išteklių pardavimo. Tai pinigai, skirti revonuoti daugiabučius ir viešbučius, kuriuos po penkių dešimtmečių stovėjimo veikiausiai reikėtų nugriauti ir pakeisti naujais.
Tai galima laikyti turkiškąja Kinijos vadinamosios „saliamio pjaustymo“ taktikos versija. R. T. Erdoganas jau seniai teigia, kad Turkijos sienas nustatančios sutartys turėtų būti peržiūrėtos, ir Varošos apgyvendinimas leistų jo žodžius paversti darbais.
Tačiau problema egzistuoja ne tik Kipre ar Viduržemio jūros rytinėje dalyje. Turkija turi karių Sirijoje ir Irake. Taip pat dalyvauja karininėje kampanijoje Libijoje, o taip pat neseniai to ėmėsi ir Azerbaidžane. Didžiausią nerimą kelia tai, kad Turkijos naujasis veikimo būdas numato Sirijos samdinių naudojimą. Dauguma jų yra „Islamo valstybės“ veteranai arba turi sąsajų su „Al Qaeda“. Iš tiesų Turkija Sirijos kovotojus naudoja taip pat, kaip Iranas naudoja Libano „Hezbollah“ arba į ją panašias afganistaniečių ir pakistaniečių sukarintas grupuotes. Tai, kad Turkija sparčiai traukia Sirijos kovotojus į įvairius konfliktus, atspindi Turkijos norą plėsti savo intervencijų geografiją ir tuo pat metu visiškai įtikinamai neigti savo dalyvavimą.
Tačiau Turkija ne tik demonstruoja karinę galią, bet ir tampa vis agresyvesnė užsienyje esančių disidentų atžvilgiu. Anksčiau šiais metais vienas turkų žvalgybos agentas atėjo į policijos nuovadą Austrijoje ir pareiškė, kad Turkijos žvalgybos tarnyba jam nurodė nužudyti kurdų kilmės buvusį Australijos parlamento narį.
Rugsėjo 25 d. trys nenustatytos tapatybės asmenys Stokholme užpuolė Abdullah Bozkurtą – bene labiausiai žinomą Turkijos disidentą žurnalistą, kuris anksčiau dirbo su Fethullah Gülenu siejamame laikraštyje „Zaman“ dar prieš R. T. Erdoganui ėmusis brutalių priemonių prieš F. Güleno judėjimą. Nors Turkija yra anksčiau skatinusi išpuolius prieš disidentus ir opoziciją, įskaitant Vašingtone, tačiau kėsinimas į Europos politikus ir išpuoliai prieš tokius garsius žurnalistus kaip A. Bozkurtas, rodo, kad R. T. Erdogano agresija pasiekė naują lygį.
Jungtinių Valstijų ir Europos reakcija kol kas buvo ribota, o tai tik dar labiau skatina R. T. Erdogano agresiją. Kaip ir Vladimiras Putinas Rusijoje bei Xi Jinpingas Kinijoje, jis mano, kad Vakarai yra silpni ir jis gali jiems diktuoti savo sąlygas. Nors jo galia dar nėra priartėjusi prie minėtų politikų, jau jaučia tiek Europos, tiek JAV silpnumą.
Pagrindinė problema Europoje – ir kaip to tąsa Jungtinėse Valstijose – yra Vokietija. Angela Merkel nenori Turkijai taikyti prasmingų sankcijų, nes jos šalis baiminasi trijų dalykų. Diplomatai privačių pokalbių metu sako, kad A. Merkel baiminasi, jog Turkija gali pasinaudoti pabėgėliais, kad paskatintų smurtą Vokietijoje, arba kad R. T. Erdoganas gali pakurstyti didžiausią Vokietijoje etninę turkų bendruomenę.
Tai yra paranku tiems, kas JAV valstybės departamente nori sutrukdyti pastangoms priversti Turkiją atsakyti už savo veiksmus. Užuot vienašališkai įvedę sankcijų Turkijos pareigūnams ir kompanijomis, atsakingiems už Kirpo ar Graikijos teritorinių vandenų pažeidimą, vidutinio lygmens JAV diplomatai teigia norintys įvesti sankcijas tik kartu su Europos Sąjunga, žinodami, kad Vokietija iš esmės blokuos jų įgyvendinimą.
Todėl M. Pompeo gal ir griežtai kalba apie Turkijos regioninę agresiją iš septinto Valstybės departamento aukšto, tačiau praktikoje jo Europos ir Eurazijos reikalų biuras stabdo veiksmus Turkijos atžvilgiu, tad R. T. Erdoganas mano nesulauksiantis jokio atsako dėl savo agresijos.
Rytinė Viduržemio jūros dalis yra pavojingas židinys. Karai retai kyla vien tik dėl išteklių. Dažnai juos sukelia perdėtas pasitikėjimas savimi. Turkija iš esmės elgiasi taip pat, kaip dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje elgėsi Irakas: R. T. Erdoganas, kaip Saddamas Husseinas, mato, kad jo šalies ekonomika žlunga, ir pripažįsta, kad negalės nukreipti dėmesio nuo savo prasto valdymo ir sprendimų. Kaip ir S. Husseinas, jis mato, kad kaimynai turi vertingų išteklių ir mano, kad tarptautinė bendruomenė yra nepavojingas priešininkas.
1990 metais S. Husseinui pavyko užkalbėti dantį JAV ambasadorei April Glaspie, kad nukreiptų jos dėmesį nuo savo ambicijų. 2020 metais R. T. Erdoganas turi tokį patį lengvatikį ambasadorių Jamesą Jeffrey. Pastaruoju metu regione fiksuojamas Turkijos suaktyvėjimas rodo, kad R. T. Erdogano ambicijos yra nekontroliuojamos. Klausimas Vašingtonui, Berlynui ir Briuseliui yra tas, ar JAV ir Europa nori užgniaužti šias ambicijas dar prieš R. T. Erdoganui imantis veiksmų, ar visgi lauks, kol problemos sprendimas turkams ir kitiems Viduržemio jūros rytinės dalies gyventojams bus gerokai brangesnis.
Šiaurės Kipras atidaro daug dešimtmečių uždarytą miestą
Tik Turkijos pripažįstama Šiaurės Kipro Turkų Respublika ketvirtadienį atidaro prieš dešimtmečius atitvertą miestą, į kurį pretenzijas reiškia Kipro graikai.
Turkų pajėgos kadais populiarų Varošos kurortą atitvėrė, kai po Turkijos įžengimo į Šiaurės Kiprą 1974 metais iš jo pabėgo Kipro graikai.
Šis žingsnis gali dar labiau padidinti įtampą tarp Turkijos ir Kipro bei Turkijos ir Graikijos. Pastaruoju metu konfliktas tarp šalių paaštrėjo dėl dujų išteklių Viduržemio jūroje.
Turkija Kipro šiaurinę dalį užėmė 1974 metais. Šiaurės Kipro premjeras Ersinas Tataras apie Varošos atidarymą paskelbė antradienį po pokalbių su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu.
Tai sukritikavo ne tik ES šalis Kipras ir pati Bendrija. Iš vyriausybės pasitraukė ir vienas R. Tataro koalicijos partneris: atsistatydino užsienio reikalų ministras Kudrestas Özersay‘is.
Sekmadienį Šiaurės Kipre vyks prezidento rinkimai. Prieš dabartinį vadovą Mustafą Akinčį kovoja ir T. Tataras, ir K. Özersay‘is.
Atitraukė energijos išteklių telkinių žvalgymo laivą
Žvalgymo darbus vykdęs Turkijos laivas pirmadienį sugrįžo iš ginčytinų vandenų netoli Kipro, pranešė laivų judėjimą stebinti interneto svetainė.
Praėjusį mėnesį Turkijos karinis laivynas pranešė, kad laivas „Yavyz“ liks rytiniuose Viduržemio jūros vandenyse į pietvakarius nuo Kipro iki spalio 12 dienos.
Tačiau laivų stebėjimo svetainė „Vessel Finder“ informavo, kad sekmadienį laivas išplaukė iš ginčytino regiono ir ankstų pirmadienio rytą įplaukė į Turkijos Tašudžu uostą.
Turkija nepaskelbė oficialaus pareiškimo šiuo klausimu.
Šis atitraukimas gali būti siejamas su R. T. Erdogano pasiruošimu susitikimui NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu Ankaroje. Planuojama, kad per susitikimą bus aptartas Turkijos ginčas su Graikija ir Kipru dėl jūrų sienų ir teisių į energijos išteklius.
NATO narės Graikija ir Turkija sukėlė įtampą kariniame aljanse, rugpjūtį surengusios atskiras karines pratybas, kad paremtų savo pretenzijas į ginčytinas teritorijas ir ten esančius energijos išteklių telkinius.
Įtampa kiek atslūgo praėjusį mėnesį, pirmą kartą nuo 2016 metų šalims sutikus atnaujinti tiesiogines derybas Stambule. Vis dėlto derybų data nebuvo paskelbta.
Praėjusį mėnesį Turkija sugrąžino savo žvalgybinį laivą „Oruc Reis“ į pietines šalies pakrantes po mėnesį trukusios išteklių žvalgybos netoli vienos Graikijos salos, kur jį lydėjo karinės flotilės laivai.
R. T. Erdoganas tuomet pareiškė, kad jeigu Turkija atitraukė savo laivą, tai „suteikime galimybę diplomatijai“.
ES lyderiai penktadienį perspėjo Ankarą, jog gali imtis sankcijų prieš Turkiją, jeigu ji ir toliau tęs dujų telkinių žvalgymą ginčijamuose vandenyse.
Praėjusią savaitę NATO padėjo kaimynėms įkurti karinę „karštąją liniją“, turinčią padėti išvengti atsitiktinių susirėmimų Viduržemio jūros rytuose.
Praėjusį ketvirtadienį J. Stoltenbergas, pristatydamas „konfliktų šalinimo mechanizmą“, pareiškė „suteiksiąs erdvės diplomatinėms pastangoms spręsti esminį ginčą, ir esame pasiruošę judėti toliau“.
Antradienį NATO generalinis sekretorius lankysis Atėnuose, kur susitiks su Graikijos ministru primininku Kiriaku Micotakiu.