Kovai su islamistinėmis tendencijomis šalyje jau yra numatytas penkių punktų planas, o gruodį bus išleistas naujas įstatymas, – informavo prezidentas.
„Problema kyla iš ideologijos, teigiančios, kad jos įstatymai privalo būti viršesni už Respublikos įstatymus“, – sakė E. Macronas, kalbėdamas neturtingame, nedideliame Les Miuro (Les Mureaux) mieste, esančiame 40 km į šiaurės vakarus nuo Paryžiaus.
Tiek vietą, tiek laiką savo kalbai prezidentas pasirinko neatsitiktinai, – nurodo Vokietijos dienraščio „Die Welt“ korespondentė Prancūzijai Martina Meister. Les Miuro dirbo policininkų sutuoktinių pora, kuriai 2016 m. vasarą jų pačių namuose, trimečio sūnelio akyse, gerkles perpjovė islamistai; o praėjusių metų spalio 3 d. Paryžiaus policijos prefektūroje islamistas peiliu nužudė keturis ir sužeidė du savo kolegas.
Po to įvykio niekas nebegalėjo neigti, kad islamistinis teroras įsiskverbė net į šalies saugumo struktūras, – pastebi vokiečių žurnalistė.
O kad padėtis Prancūzijoje išties rimta, atskleidžia viešosios nuomonės tyrimo instituto Ifop neseniai paskelbti apklausos rezultatai: kone trečdalis jaunų Prancūzijos musulmonų šariatą iškelia virš Respublikos įstatymų. Tad kalba čia eina ne vien apie islamistinius teroro išpuolius, Prancūzijoje jau nusinešusius 250 gyvybių. Kalba eina apie tai, kaip islamizmas paveikė gyvenimo kasdienybę.
Nereikia užmiršti, kad veik 66 mln. gyventojų turinčioje šalyje dabar gyvena apie 6 milijonus musulmonų.
„Moterys kavinėse nebesėdi“
„Per trumpiausią laikotarpį Prancūzijoje buvo pastatyta 2500 mečečių ir pamažu vyksta kaip tik tai, ko reikalauja radikalūs islamistai: musulmoniškoji mažuma atsiskiria nuo likusios nacijos. Mes susitaikėme su šia raida, teisindamiesi pareiga būti tolerantiškiems“, – dar prieš trejus metus pripažino prancūzų filosofė Elisabetha Badinter, kalbėdamasi su žymiausia Vokietijos feministe Alice Schwarzer.
E. Badinter sakėsi šiuos pokyčius galinti paliudyti savo pačios patirtimi: „Dar prieš penkerius metus aš, kaip moteris, galėjau ramiai sėdėti gatvės kavinukėse Oberviljėjė ar La Kurneve (Aubervilliers ir La Courneuve – Paryžiaus priemiesčiai). Dabar tai – praeitis. Moterys kavinėse paprasčiausiai nebesėdi, – sakė ji dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. – Sparčiai daugėjo moterų, dengiančių veidus. Jos dėvi tai, ką aš vadinu Musulmonų Brolijos (tarptautinės islamistinės organizacijos – red.) uniforma. Žinoma, taip yra tik tam tikruose kvartaluose. Tačiau matau, kad dabar šydais dangstomos jau mažos, penkiametės mergytės. Nieko nekeičia ir draudimas dėvėti burkas.“
Taip nutiko dėl to, kad daugelis socialiai pažeidžiamų šeimų atsidūrė salafistų ir Musulmonų Brolijos įtakoje, ir imamo žodis ten vertinamas labiau nei mokytojo. Mokytojo žodis laikomas dominuojančios daugumos visuomenės išraiška, o ir dalis tėvų skatina vaikus klausyti imamo, o ne mokytojo, – dėstė filosofė E. Banditer.
E. Macronas prisipažįsta: „Mes patys sukūrėme šį separatizmą“
Šias musulmonų bendruomenių atsiribojimo tendencijas jau seniai įžvelgė vienas žymiausių šalies sociologų, orientalistas Gillesas Kepelis. Savo knygose jis perspėjo, kad šie procesai gali baigtis galutiniu visuomenės skilimu: „Islamas pas mus tapo kraštutinai politiškas. Jo veikiami, daugelis musulmonų atsisako tapatintis su prancūzų visuomene. Tai matyti kad ir iš daugėjančių musulmonių su galvos dangalais. Į tokius tapatybės lūžius labai dirgliai reaguoja kraštutinė dešinė“, – dar 2017 m. sakė mokslininkas, anuomet konsultavęs ir rinkiminėje kovoje lydėjęs E. Macroną.
Dabar ir pats prezidentas atvirai vardijo musulmonų bendruomenių atsiribojimo požymius: kai vyrai atsisako paspausti moteriai ranką, kai plaukimo baseinuose moterims nurodomas atskiras laikas, kai dygsta privačios religinės mokyklos.
„Mes patys sukūrėme šį separatizmą. Mūsų Respublika leido atsirasti getams“, – prisipažino E. Macronas. Islamistinio separatizmo ideologai „kūrė savo projektą, remdamiesi mūsų nesėkmėmis ir bailumu“, palankią terpę tam sudarė ir Prancūzijos „kolonijinės patirties trauma“.
Prancūzai islamizmą savo šalyje per ilgai ignoravo, o dabar „ima to ignoravimo derlių“, – atsiliepdamas į kaimyninės šalies prezidento kalbą, replikavo islamizmo žinovas, vokiečių psichologas Ahmadas Mansouras.
Jis, jaunystėje pats patyręs, kaip lengva patekti islamistų įtakon, dabar įvairiais projektais stengiasi nuo radikalizacijos apsaugoti jaunus Vokietijos musulmonus.
Kalboje daugsyk skambėjo „kvietimas nubusti“
Ryžtingai nuskambėjusioje Prancūzijos prezidento kalboje kartojosi „įspėjimo“, „būtinumo nubusti“ motyvas.
E. Macronas užsibrėžė kovoti su musulmonų radikalizacijos bei separatizmo apraiškomis ir pristatė penkių punktų veiklos planą. Siekiant Prancūzijos islamą išvaduoti nuo įtakos iš užsienio, bus stiprinama mečečių ir musulmonų draugijų, ypač jų finansavimo, kontrolė, bus nutrauktas ne tik imamų finansavimas iš užsienio, bet ir pačių imamų importavimas iš Turkijos, Maroko, Tuniso, imamai ateityje bus rengiami Prancūzijoje.
Bus smarkiai ribojamas vaikų mokymas namuose bei korano mokyklose, kur vaikams diegiamos islamistinės nuostatos. Be to, siekiant užkirsti kelią getų formavimuisi, bus „radikaliai keičiami“ būsto įstatymai.
Ši Prancūzijos prezidento kalba galėtų tapti posūkio tašku, nuo kurio nebebus ignoruojama tikrovė, bus imta kovoti su tuo, ką E. Macronas be užuolankų vadina „radikaliu islamu“, – „politine ideologija“, siekiančia ne tik skaldyti Prancūzijos visuomenę, bet ir ją užvaldyti, – komentuoja „Die Welt“ korespondentė Paryžiuje M. Meister.
Reakcija Prancūzijoje
Opi islamo radikalėjimo tema Prancūzijoje aistringai diskutuojama jau ne pirmi metai, susipriešinusios stovyklos pravardžiuoja viena kitą „islamofobais“ ar „islamokairuoliais“ (islamogauchisme), – mat, ekstremali politinė kairė, kaip savo studijose atskleidė G. Kepelis, simpatizuoja su islamistais ir džihadistais, įžvelgdami juose revoliucinę jėgą, kovojančią su „vakarietišku kapitalizmu ir islamizmu“.
Savo kalboje prezidentui pavyko „išbalansuoti ant lyno“, – pripažino kairiosios pakraipos Prancūzijos dienraštis „Libération“, čia pat informuodamas apie aštrią kritiką iš kairiosios stovyklos.
Ektremalios kairės lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas pavadino E. Macrono kalbą „visiškai nereikalinga, dramatiška inscenizacija“, kuria neva siekiama stigmatizuoti islamą. Taip tik sukuriama „kenksminga atmosfera“.
Nieko kito ir nereikėjo tikėtis: politinei kairei kiekviena islamo kritika – „islamofobija“.
Dešinieji, islamą laikantys nesuderinamu su Respublikos vertybėmis, E. Macrono penkių punktų planą, priešingai, laiko nepakankamai toli siekiančiu. Jie reikalauja numatyti daugiau konkrečių taisyklių ir draudimų.
Kalbą skubėjo kritikuoti ir Prancūzijos musulmonų asociacija. Pasak jos vadovo, prezidentas pasirinko ne tuos žodžius, reikia kalbėti ne apie separatizmą, o apie radikalų ir politinį islamą, su kuriuo pati musulmonų asociacija kovojanti jau ne pirmi metai.
Raginimo nubusti kaimyninėje Vokietijoje dar negirdėti
Nemenko atgarsio E. Macrono kalba sulaukė Vokietijoje, kurioje esama panašių islamo radikalėjimo ir dalies musulmonų atsiribojimo tendencijų. Prisiminkime: Prancūzija turi didžiausią musulmonų bendriją Europoje, Vokietija – antrą pagal dydį.
Islamą E. Macronas apibūdino kaip „religiją, kuri mūsų dienomis visame pasaulyje išgyvena krizę“ ir reikalavo to, kas Vokietijoje yra tapę vienu didžiausių tabu: naujo, „apšviesto islamo“.
Jis pažadėjo dar šią žiemą pristatyti islamą reguliuojantį įstatymą su konkrečiais politiniais reikalavimais. Ar galėtume įsivaizduoti, kad Angela Merkel ar Frankas Walteris Steinmeieris (federalinis prezidentas – red.) pasakytų panašią kalbą? Vargu bau“, – žurnale „Focus“ svarstė garsus žurnalistas Ulrichas Reizas.
„Islamizmas Prancūzijoje tapo labai savimi pasitikintis, įžūlus ir arogantiškas. Jis gresia visai Europai. Vokietija taip pat privalo imtis kovos su islamizmu uždavinio“, – atsiliepdamas į prezidento kalbą, žurnale „Cicero“ rašė islamizmo žinovas A. Mansouras.
Pasak jo, ir Vokietijoje netrūksta „sąmoningų ar nesąmoningų sprendimų, kuriais skatinanamas paralelinių visuomenių susidarymas“. A. Mansouras ypač aštriai kritikuoja valstybinių institucijų bendradarbiavimą su „abejotinomis islamo ir islamistinėmis bendrijomis, finansuojamomis iš mokesčių mokėtojų pinigų, tačiau siekiančiomis musulmonus ne įtraukti, o atskirti.“
Didžiausia Vokietijos problema – tolerancija savo priešams
Vokietijoje kol kas atviriausiai ir atkakliausiai su islamizacijos tendencijomis kovoja iš musulmoniškų kraštų kilę asmenys, tokie kaip palestiniečių kilmės psichologas A. Mansouras, imigrantų iš Turkijos šeimoje augusios teisininkė Seyran Ates ar sociologė Necla Kelek, iš Sirijos kilęs politologijos profesorius Bassamas Tibi.
Kritikuoti islamą nėra nei islamofobiška, nei rasistiška, – savo knygose ir viešuose pasisakymuose kartoja jau ketvirtį amžiaus Vokietijoje gyvenantis egiptietis politologas H. Abdel-Samadas, dėl šių savo nuostatų tapęs didžiausiu islamistų priešu, – dėl grasinimų nužudyti jam paskirta asmeninė apsauga.
Vokietijos vyriausybė, valstybinės institucijos ir abi didžiosios bažnyčios daro klaidą, bendradarbiaudamos su religinėmis organizacijomis, atstovaujančiomis politiniam islamui, nes tų organizacijų tikslas yra ne integruoti musulmonus, o bendradarbiavimo priedangoje išplėtoti savas infrastruktūras.
„Iš meilės Vokietijai: Įspėjimas“ – taip vadinasi naujausia 48-erių egiptiečio, pavyzdingo imigranto, knyga. Didžiausia Vokietijos klaida H. Abdel-Samadas laiko nepakankamai ryžtingą jos kovą su savo priešais, įskaitant radikalų islamą, – iš neteisingai suprastos tolerancijos.
