Jau buvo įprasta didžiausias rizikas bloke sieti su Italija. Bet dabar pareigūnai Vokietijoje, kuri yra vadinama regiono ekonominiu varikliu ir kuri moka daugiausia lėšų į Europos Sąjungos (ES) COVID-19 atsigavimo fondą, sunerimę dėl to, kaip prastai Ispanija tvarkosi su pandemija.
Nuo vasaros pabaigos smarkiai šoktelėjęs atvejų skaičius sukėlė pagiežingų nesutarimų tarp partijų; pareigūnai iš Madrido centro-dešinės regionų administracijos aršiai priešinasi naujiems apribojimams, kuriuos įvedė socialistų vadovybė. Galiausiai visa tai sukėlė krizės spiralę.
„Tai politinis karas, ir politikai rengia kampanijas, užuot ėmęsi vieningų veiksmų prieš pandemiją, – teigė Manuelis de Castras, gydytojas iš Madrido „12 de Octubre“ ligoninės ir profsąjungos lyderis. – Mums trūksta lyderių ir aiškios vadovavimo grandinės.“
Ilgus metus kitų Europos šalių pareigūnai leido sau nematyti kandumo ir funkcinių sutrikimų Ispanijoje, nes ekonomika per daug nestrigdama augo. Bet po to, kai ketvirta didžiausia euro zonos ekonomika paniro į dar neregėtą Europoje recesiją, jie priversti akyliau stebėti šią šalį.
Pasak vieno šaltinio Berlyne, susipažinusio su diskusijomis vyriausybėje, ne juokais sunerimta dėl grandininio poveikio kitoms narėms-valstybėms, įskaitant ir Vokietiją.
Smogus virusui, viešojo administravimo institucijoms visame pasaulyje teko nelengvas išbandymas. Ispanija ir Italija tapo pirminiais pandemijos epicentrais Europoje. Nors Italija, regis, sėkmingai kontroliuoja antrąją bangą, apie Ispaniją to negalima pasakyti.
Ispanija nuo pat 2015 metų neturi stabiliai veikiančios vyriausybės. Bet iš dalies yra pagrindo tikėtis, kad ekonomika sugebės įveikti iššūkius, atsižvelgus į tai, kad šalis, palaikoma stipraus vartojimo ir rekordinių turistų srautų, iki šiol augo autopilotu.
Šalies premjeras Pedro Sanchezas šią vasarą taip pat jautėsi ramus, kai pirma laiko paskelbė apie pergalę prieš virusą. Nuo tada politikai bando laimėti sau taškų ir išvengti kaltinimų dėl naujų apribojimų kasdieniam gyvenimui, infekcijų skaičiui palaipsniui augant.
Tad netrukus Ispanijos sostinė virto nauju pasauliniu koronaviruso židiniu. Ispanija antrąjį metų ketvirtį patyrė beveik 18 proc. nuosmukį, ir situacija gali dar labiau pablogėti, jeigu valdžia greitu laiku nesiims ryžtingai spręsti problemų.
Tuo tarpu ekonominės sąnaudos didėja.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) perspėjo, kad Ispanijos atsigavimui iškilo pavojus ir kad rizikos „smarkiai krypsta į neigiamą pusę“. Ispanijos centrinio banko prognozėmis, šalies ekonomika šiais metais gali susitraukti 12,6 procento.
ES lyderiai greit suskubo padėti rimtai nukentėjusioms šalims, tokioms kaip kaip Ispanija, susigrąžinti ūkio augimą, patvirtindami 750 mlrd. eurų vertės atsigavimo paketą, tačiau tebesitęsiantys nesutarimai gali užvilkinti lėšų skyrimą.
Be įprastų problemų, kurios slegia daugumą šalių – kaip subalansuoti verslovių bei darbuotojų, jaunų žmonių ir pensininkų poreikius, – Ispanija susiduria su dviem esminiais klausimais, kurių valdžios aparatas nėra linkęs spręsti: ką daryti dėl monarchijos ir Katalonijos.
Opoziciją karališkajai šeimai kursto buvusio karaliaus Juano Carlsoso dešimtmetį lydėjęs nemalonumų šleifas, bet šios konstitucinio skaudulio atvėrimas gali sukelti naujų debatų dėl referendumo Katalonijos nepriklausomybės klausimu.
Ispanija yra pažeidžiama. Skaudūs finansų krizės padariniai jau ir taip sugriovė senąją dvipartinę sistemą, kuri trisdešimt penkerius metus užtikrino sklandžią valdžios kaitą tarp kairiųjų ir dešiniųjų.
Toks susiskaidymas trukdo susiformuoti naujam konsensusui dėl to, kaip turėtų būti valdoma Ispanija, leisdamas funkcionuoti serijai silpnų, mažumos administracijų.
Trintis Ispanijos valdžios struktūroje silpnina pastangas pažaboti COVID-19 plitimą, kaip teigia 85 proc. respondentų, dalyvavusių GAD3 apklausoje, kurią užsakė ABC laikraštis.
Šalis per penkerius metus turėjo keturias vyriausybes ir šiuo metu veikia remdamasi 2018 metų biudžetu, sudarytu ankstesnės konservatorių vyriausybės. Milijonai Madrido gyventojų dabar taikosi prie griežtų apribojimų kasdieniam gyvenimui, kurie įsigaliojo pasibaigus deryboms tarp P. Sanchezo ir Madrido regiono lyderės.
Sostinės regiono vadovė, konservatorė, Isabelė Diaz Ayuso, iš pradžių grasinosi netaikyti apribojimų.
„Mes vienintelė šalis pasaulyje, kurioje vyriausybė tik kaltina sostinę, – praėjusį ketvirtadienį kalbėjo I. D. Ayuso. – Kitose valstybėse prezidentai pasiraitoja rankoves ir triūsia kartu su savo administracijomis, jie nekaltina nieko, kad ir kas būtų jų pavaldinys.“
Kai pandemija smogė šių metų kovą, P. Sanchezas paskelbė nepaprastąją padėtį, ir tai leido jo vadovaujamai vyriausybei perimti įgaliojimus iš regionų administracijų.
Viruso plitimui kiek atslūgus, jis leido joms kontroliuoti regionų ekonomikų atvėrimą, tačiau moksleiviams grįžus į mokyklas, infekcijų mastas vėl pakilo, ypač Madride.
P. Sanchezas prašė I. D. Ayuso pažaboti virusą. Ši, savo ruožtu, apkaltino jo kairiųjų pažiūrų nacionalinę vyriausybę išskiriant jos regioną, nes, pasak jos, jam vadovauja pagrindinė konservatorių opozicinė grupė, Liaudies partija.
Tada sveikatos ministras Salvadoras Illa kreipėsi į tautą maldaudamas susimąstyti, esą „mes turime įsiklausyti į mokslą“ ir „tai nėra ideologinė kova“.
I. D. Ayuso pandemijos valdymas nuo pat pradžių kėlė polemiką. Gegužę ji pati užsikrėtė koronavirusu ir saviizoliavosi prabangiuose apartamentuose Madride.
Regiono visuomenės sveikatos institucijos vadovė atsistatydino, nes nesutiko su I.D. Ayuso krizės valdymu.
Tuo tarpu medikai profesionalai tvirtina, kad trūksta kontaktų atsekėjų, gydytojų ir slaugytojų.
„Mes spaudžiami kaip citrinos, – sakė Paloma Tamame, greitosios pagalbos gydytoja iš Madrido. – Ateina momentas, kai išsenka kantrybė, pakantumas, jėgos.“
